Kai scenoje skambėjo lietuvybės varpas

Šiuo metu D. Kanclerytės kuriamo dokumentinio filmo "Artistas per prievartą" archyvinėje kino medžiagoje - 1945 metų Klaipėdos griuvėsiai, išbyrėjusių langų užgesusios akys, suskeldėjęs grindinys, sugriauti miesto tiltai, namų liekanos su styrančiais kaminais, griuvėsiuose besirausiantys žmonės renka ir dėlioja į krūvas plytas. Kur besidairysi, Klaipėda - dykynė. Šioje dykynėje gimė "likimiški" V. Kanclerio vaidmenys, buvo sukurtas pirmasis pokarinis Klaipėdos dramos teatro spektaklis "Eglė žalčių karalienė", kur jis vaidino Žilviną. Amžininkų liudijimu, į spektaklį sovietinės ideologijos slegiami tautiečiai plūdo tarsi į Mišias bažnyčioje. Sužibo tokia ryški artisto žvaigždė, kad, jam einant pro šalį, pasakojama, šiurpas eidavo per kūną.

"Tėvas sukūrė per 100 vaidmenų ne tik teatre, apie 50 - ir kine, skaitė radijuje eiles. Kultiniame režisieriaus Balio Bratkausko filme "Tadas Blinda" jis suvaidino poną Edvardą, nesakyčiau, kad tai vertingiausias filmas jo biografijoje, tiesiog tai buvo vienas pirmųjų lietuviškų filmų, kurį pamatėme sovietų laikais. Ir Vytautas Tomkus, šviesaus atminimo Balys Barauskas žiūrovams labai brangūs. Filme Blindos mylimosios Mortos motiną vaidino ir mano močiutė iš motinos pusės Elena Bindokaitė", - sakė D. Kanclerytė. Nepamiršo pridurti, kad tėvo mama Adelė Jurgelėnaitė-Kanclerienė dainavo Kauno muzikinio teatro chore, operose "Traviata", "Pajacai".

SIEKIAMYBĖ. "Filme apie tėtį norėjau atskleisti, kokios didelės aktorių širdys, kiek daug jose telpa meilės, liūdesio ir nevilties, ir koks svarbus jiems buvo pašaukimas", - sakė režisierė Dalia Kanclerytė.

Pasak režisierės, nesvarbu, ar tai buvo pozityvūs, ar neigiami personažai, ar sakė karaliaus Edipo monologą, ar vaidino Kazio Sajos spektaklyje "Abstinentas", jos tėvas vaidino su didele įtaiga. Išėjus iš teatro buvo matyti, kaip aktorius brenda per kasdienybės žemę, kaip klumpa ir vėl keliasi - svarbiausia, kaip suvokia savo pašaukimą.

"Jis niekada nekalbėdavo aukštomis frazėmis, kalba su juo būdavo labai aiški ir trumpa, žodis būdavo itin talpus, nes tėtis turėjo talentą rašyti. Rašė straipsnius, proginius sveikinimus draugams laikraščiuose, užrašinėjo mintis, turėjo savitą rašymo stilių. Išleistose knygose apie garsius teatralus, žmones, kuriuos artimai pažinojo, mylėjo, būdavo jo esė, kuriose išliedavo širdį", - sakė D. Kanclerytė.

VAIKYSTĖ. Aktorius Vytautas Kancleris su dėde Petru ir sesute Aldona Širvintose.

Ji buvo žmogus, augęs kartu, brendęs, matęs aktorių sunkiomis akimirkomis, jo išgyvenimus dėl vaidmenų, kurių be galo troško, bet negavo. Tarkime, Justino Marcinkevičiaus "Mindauge" pagrindinį vaidmenį režisierius skyrė Vytautui Paukštei.

"Aktorius gali tikėtis, svajoti, bet režisierius vietoje jo regi kitą artistą, ir tada tenka nugalėti savo puikybę, būti nuolankiam ir paklusti. Tuomet bando save realizuoti kitaip, kino aikštelėje, poezijos skaitymuose. Anuomet aktoriai dažnai eidavo į vidurines bei amatų mokyklas, bibliotekas - kalbėtis su jaunimu, tai buvo vadinama "užteatrine" veikla. Aktoriui reikėjo pajusti, kaip žiūrovas mąsto, tai buvo tas ryšys, kai tai, ką atiduodavai, tam tikra prasme atgaudavai ir galėjai išdalyti, ką turėjai širdyje. O aktorių širdys yra didelės, plačios, emocijų daug - meilės, džiaugsmo, liūdesio ir nevilties. Ten telpa viskas, nes jie yra pašaukti kurti", - sakė Dalia.

EPIZODAS. Aktorius atliko Kšištofo vaidmenį spektaklyje "Spūsties valanda".

Atsimainymas

Dar vienas svarbus dalykas režisierės tėvo kūrybinėjė biografijoje - tai aplinkybė, apie kurią buvo mažai kalbama ir žinoma: V. Kancleris Vilniaus universitete studijavo ekonomiką, bet kai jau buvo baigęs 3 kursus, užėjo vokiečiai ir universitetą uždarė.

"Teko rinktis, nes to amžiaus jaunuolius vokiečiai ėmė į kariuomenę. Tėvas to išvengė, įstojęs studijuoti aktoriaus specialybę. Tai nebuvo rimtas ankstyvas apsisprendimas, jo vaivorykštinė svajonė. Iki tol jis kitaip matė savo gyvenimą, galbūt būtų tapęs bankininku. Jis augo geroje šeimoje, tėtis, Justinas Kancleris-Drapas, buvo Veterinarijos departamento direktorius Kaune, mama, kai ištekėjo, augino vaikus, atsisakė solistės karjeros. Šeimos galvai atsistatydinus iš pareigų, jie nusipirko žemės Širvintose. Tėvas suvokė, kad reikia išsikovoti vietą po šia saule, įgyti išsilavinimą. O kas yra artistas? Išeina į sceną ir privalo savo kūnu, jausmais, savo siela užkariauti kitų dėmesį. Ir išeina žmonės iš teatro, sako: "Nieko ten nebuvo", o jeigu jie nueitų į užkulisius, pamatytų, kiek aktorius įdėjo jėgų ir kaip jam po spektaklio sunku sugrįžti į save. Tai nėra paprasta, nes įdeda į vaidmenį viską, ką turi savyje geriausio", - sakė D. Kanclerytė.

Anot jos, apie tėvo studijas universitete buvo nekalbama, kaip ir apie daugelį kitų dalykų. Režisierės tėvai ne tik bijojo, kad jų atžalos nenukeliautų kreivais keliais, bet ir saugojo nuo skaudžių savo pačių prisiminimų.

"Bet kai kas prasiverždavo. Tėvas prisimindavo Smetonos laikų kaimą, tuometinį žmonių garbės ir pareigos supratimą, patriotizmą, ir, žinoma, kokie buvo pinigai, kiek kainavo karvė, pienas. Pasakojo tuos dalykus su didele meile, ir jautei, kad tada buvo kitoks gyvenimas. Mums, vaikams, buvo labai keista, kad mūsų senelis kasmet keldavosi vis į kitą mažą miestelį, mes nesupratome, kodėl kraustosi, o tai juk buvo bėgimas nuo galimų represijų. Anais laikais ir veterinarijos gydytojai valdžiai atrodė nepatikimi ir nelojalūs", - sakė Dalia. Tokie dalykai vaikams vis dėlto sufleravo, kad šeimos istorijoje ne viskas paprasta.

TALENTAS. Klaipėdos dramos teatro aktoriaus Vytauto Kanclerio mama Adelė Jurgelėnaitė-Kanclerienė vaidina damą operoje "Traviata" Kauno operos teatre.

Užgniaužtas maištas

Kai V. Kancleris atvažiavo į Klaipėdą 1945 metais, turėjo paskyrimą dirbti aktoriumi ir režisieriaus padėjėju. Didelis šuolis į šlovę bei pripažinimą jam buvo minėtas 1946 metais Dramos teatro aktorių kartu su Muzikinio teatro artistais pastatytame muzikinis spektaklis "Eglė žalčių karalienė" ir tekęs Žilvino vaidmuo. Čia pasirodė ir baleto trupė, solistai. V. Kancleriui buvo patikėtos solisto partijos, nes turėjo labai gražų balsą, absoliučią muzikinę klausą. Iš klausos skambino ir pianinu.

"Kai netikėtai atsiduri dėmesio centre, supranti, kad tavo praeitis niekada nesugrįš. Man patiko tai, kad tėvas iš kito savo gyvenimo peršoko į kitą dimensiją - teatrą. Su užsidegimu vaidino lietuvių klasikų dramaturgų pastatymuose. Antai J. Marcinkevičiaus "Mindauge" vaidindamas Juodąjį metraštininką, kuris įžūliai tvirtino galintis pakeisti istoriją klastote, tuo vaidmeniu galėjo metaforiškai išsakyti gėlą apie sovietmečiu sufabrikuotą istoriją, kurioje nėra tiesos - jėga, žiaurumas ir valdžios troškimas lemia viską", - sakė filmo "Artistas per prievartą" režisierė.

Pokalbininkės namuose buvo įprasta vakarais klausytis radijo "Amerikos balsas". Jai sunku perteikti tėčio neviltį, kai kalbėdavo: "Aš nebeturiu savo klasės draugų, karas, ir ne tik jis, mus išskyrė." Iš tų šykščių frazių buvo galima suprasti, kad tarybinė santvarka jį padarė vienišą. Dauguma jaunų šviesių žmonių pasitraukė į užjūrį.

"1943 m. uždarius universitetą, kitais metais, kai vokiečiai jau traukėsi, tėvas pats su seserimi ketino bėgti į Vokietiją per Žemaitiją. Tą vakarą jie atvyko į kaimelį, iš kurio ketino keliauti iki Vokietijos sienos, bet sovietų kariuomenė kaip tik užėmė tą vietovę", - pasakojo D. Kanclerytė.

Pasak jos, klausantis tėvo kalbų apie pradingusią laisvą Tėviškę buvo galima suprasti, kiek jis yra praradęs, ir sykiu kokį gyvenimą prarado jo vaikai. Kaclerių namuose rinkdavosi inteligentija, intelektualai - Klaipėdos dramos teatro aktoriai lietuvininkai Bronė Elertienė, kolegų kažkodėl praminta Broške, ir Kęstutis Elertas, grįžęs iš vokalo studijų Austrijoje. Jie atviraudavo apie jaunystės svajones, liūdėdavo ir guosdavosi, kaip sunku gyventi prievarta atėjūnų primestą gyvenimą, ir svarstė, kaip teatras turėtų gaivinti tautinę savimonę bei orumą.

"Tėvo jaunesnysis brolis Algirdas, ilgametis Martyno Mažvydo bibliotekos direktorius, patvirtino faktus, kuriuos žinojau apie tėvą, nors tėtis net su broliu vengė dalintis išgyvenimais, skauduliais, tuo, kas dėjosi jo širdyje", - sakė Dalia.

Ji prisiminė, kaip tėvų namuose susirinkę menininkai diskutuodavo, dainuodavo ir nuostabiai šokdavo. Vyrai ateidavo su kostiumais, pasirišę "varlytes", tai nebuvo buitinės išgertuvės, susirinkusieji džiaugdavosi vieni kitais, kalbėdavosi apie teatrą, artisto misiją. Ir, be abejo, apie realijas, kaip sunku išlikti savimi, kai aplink tiek daug melo, demagogijos.

"Tėvai viena galvojo, kita darė, tai ir mūsų kartos problema, kad gyvenome dvilypį gyvenimą, tik vyresniesiems buvo skaudžiau, nes jie žinojo tiesą. Ikikarinėje Klaipėdoje kiekvienas žvejys turėjo savo namelį, kuriame gyveno su šeima, o į ką mus sukišo? Į narvelius su bendromis virtuvėmis ir tualetais", - sakė Dalia.

Beje, priminsime, jog visi Klaipėdos dramos teatro artistai, Muzikinio teatro solistai bei balerinos nuo 1946 metų gyveno S. Nėries gatvės 24 name, vadinamajame "kolchoze". Džiaugėsi, būdami tarp savų, bet pasitaikydavo teatro intrigų, pavydo, kurie išlįsdavo buityje, virtuvėje.

Asmenybės žavesys

"Atsimenu, man pasakojo, kad į šalia artistų namų esančią maisto parduotuvę eidavo jie visi. Bet kai tik pasirodydavo aukštaūgis mano tėvas, jo žiūrėti sulėkdavo visos pardavėjos: jis buvo gražus, nuostabaus stoto ir nepakartojamo žavesio. Dešimtis kartų girdėjau tas istorijas iš jo kolegų lūpų, bet pakartoti negalėčiau, taip vaizdingai, su humoru pasakotų. Julė Sabulytė-Paukštienė prisiminė, koks tėtis buvo galantiškas, atidus, džentelmeniškas. Namuose aš to neišgyvenau. Kai Julė jaudinosi gavusi pagrindinį vaidmenį, jaunutei aktorei prieš spektaklį V. Kancleris atnešė į laikraštį suvyniotą pomidorų krūmą: "Jule, čia tau, nusiramink, mes tave palaikysime." Dabar tai skamba sentimentaliai, bet retenybė yra nuoširdus žinomų aktorių dėmesys jaunikliams", - sakė Dalia.

Po tragiškos anūko Roko žūties V. Kancleris nebenorėjo gyventi. Dar ir todėl, kad artistui nebeišeiti į sceną, į kurią kartais dėl įtampos kopdavo tarsi į ešafotą, buvo lygu dvasinei mirčiai.

Paskutinioji režisierės kelionė su tėčiu buvo į spektaklio "Tėvas" premjerą studentiškame teatre. Tai buvo ir paskutinysis vaidmuo. Tačiau didžiojo artisto kelionė ir gyvenimas tęsiasi visų jį pažinojusių kolegų ir žiūrovų širdyse.