Kai saulė telpa žmogaus delne

Raizgosi, vingiuoja žmogaus gyvenimo takeliai ir keliukai, kol jis atranda savo tikrąjį kelią, o gal ir magistralę. Mokęsis aktorystės meno, dirbęs pedagogu, rašęs eiles, diktoriavęs radijuje, buvęs kino teatro direktoriumi, svajojęs tapti matematikos profesoriumi, už fotografijos p. Vaclovas "užkibo", kai 1952 m. medikė žmona Emilija padovanojo rusišką fotoaparatą "Zorkij".

"Tais pačiais metais išvykome į povestuvinę kelionę Palangoje. Vakarais, kai lydėdavome saulę, aš stebėdavau, kaip darbuojasi fotografai: pastato damą, ištiesia ranką, saulė guli jos delne. Ir aš taip bandžiau, kaip jie. Tada dar nemokėjau ryškinti, todėl nunešiau juostelę į fotosaloną. Tąkart fotografas, ryškinęs mano darbus, paklausė, ar vieną iš nuotraukų galįs pakabinti ateljė vitrinoje? Žinoma, sutikau ir pasijutau išdidus, kaip ką tik gimęs fotografas. Nuo šio įvykiuko viskas ir prasidėjo", - pirmąjį žingsnį į tikrąjį kelią prisiminė V. Straukas.

DUETAS. Keturiolikmetis galerijos savininkės sūnus Kristijonas Vaclovo Strauko nuotraukoms parašė tekstus.

O kartą, šaltą žiemos rytą, važiavo į Klaipėdos pakraščius. Tekėjo saulė, plūduriavo valtelė, visur šerkšnas. Jausdamas tokį trumpalaikį ir nepatvarų grožį, fotojuostos negailėjo. Vieną iš to fotografijų ciklo, įvertinę, ką fotografas "pagavo", išsiuntė į Hanoverį Vokietijoje. Toje tarptautinėje parodoje V. Strauko nuotraukai buvo skirtas Didysis prizas. Ir įdomiausia, kad tą nuotrauką bemat įsigijo Jungtinių Tautų Organizacija ir pakabino savo patalpose Niujorke, kuriame fotomenininkas niekada nebuvo.

Taigi žingsnis po žingsnio V. Straukas, jau tapęs Fotografijos meno draugijos nariu, savo darbų ciklais "Pamario motyvai" (1972 m.), "Paskutinis skambutis" (1975-1987), "Jaunoji Klaipėda" (1977-1979) stojosi greta Algimanto Kunčiaus, Aleksandro Macijausko, Antano Sutkaus, Romualdo Rakausko ir kitų Lietuvos meninės fotografijos mokyklos metrų.

Šiandien jis prisipažįsta: "Mano gyvenimo tikslas, idėja buvo nufotografuoti akimirką, kada prasideda jaunystė. Niekaip nepavyko šito padaryti. Nufotografuodavau jau tada, kai jaunystė tarsi grakšti stirna pasprukdavo... Negaliu pasakyti, kokia ta jaunystės stojimo nuotrauka turėtų būti. Bet kartais kažką panašaus net sapnuoju. Vis dėlto: jeigu tą tikslą būčiau pasiekęs, tada jau būtų blogai - neliktų ko siekti..."

Taigi, liko nesugauta Mėlynoji paukštė. Bet gal dar?..

Kai buvo rengiamasi parodai "Pajūrio laiškų" galerijoje, maestro V. Strauko ciklu "Kopos" labai susidomėjo keturiolikmetis galerijos šeimininkės Loretos Zenkevičienės sūnus Kristijonas, pasiūlęs ir parodos koncepciją. Fotomenininko eksponuotos nuotraukos jam padiktavo tam tikras impresijas, kurios pateiktos po kūriniais.

HARMONIJA. Jei Saulės nebūtų, tai ir žmogaus proto nebūtų. Ir neskirtų jis nei dienos, nei nakties. Bet kas ji tokia? Kas ją sutvėrė? Kodėl ji tokia šviesybė, slankiojanti dangumi ir tarsi nieko neveikianti? O debesys lyg jos palydovai. Bet - kur debesys, neturintys laiko, o kur Saulė, skaičiuojanti valandas ir minutes, rodanti dieną ir naktį visam pasauliui... Tačiau Saulė su debesimis - toks harmoningas peizažas....

PAJŪRIO VĖJO DARBAS. Taip ramu, jokio vėjelio. Ir taip gal jau visas mėnuo. Vėjas nebeištvėrė be darbo ir ėjo su pačiu Saliamonu pasitarti. "Kur dabar man dėtis, ką man daryti, kaip aš gyventi turiu, jei man pūsti uždraudė?" - teiravosi išminčiaus. "O kas drįso uždrausti?" "Saulė." "O kodėl?" Virkaudamas vėjas lemeno: "Smilgeles, meldus, kalnapušes lanksčiau..." "Tai nieko blogo tu nepadarei. Tu pūti dėl to, kad visa augalija sutvirtėtų. O antraip visos kopos užgrius miestą ir jį smėlis palaidos! Eik ir dirbk savo darbą." Kai Saulė pajuto, kad vėjas vėl pučia, pasipiktino: "Pajūrio vėjau, liaukis. Pradėsiu deginti tave, kaip tu, žvarbusis, augalus lankstai." Bet šį kartą vėjas nepakluso Saulei. O tada ji ėmė svilinti. Saliamonas, pamatęs, kas čia daros, Saulei uždraudė šviesti ir svilinti. Tuomet ji suprato, kaip tai žiauru kam nors ką nors uždrausti daryti... Saulė ir vėjas susitaikė. Ir kiekvienas dirba savo darbą.

SKRYDIS NAMO. Susimąstė žuvėdra, nebežino, kur jai skrist. Tokia susimąsčiusi, plasnoja taip žemai, kad sparno krašteliu vis tekšteli bangą. Atrodytų, jai neberūpi, kas po ja slypi. Jai neberūpi, kas ją myli ar ne. Ji beturi vieną tikslą - parskristi namo...

MILŽINĖ ILGAIS PLAUKAIS. Kartą tvanas pradėjo skandinti miestą. Visus sukrėtė Neptūno poelgis. Vieni kaltino save, kiti meldė Dievo pasigailėti, treti ieškojo išeities. Šie ir sumanė pasikviesti ilgaplaukę milžinę, kurios plaukai sugertų vandenį, ir žmonės galėtų gyventi taip, it nieko nenutikę. Taip ir buvo. Žmonės ją palydėjo iki kranto, o tada bėgo, kad ištryškęs vandens stulpas jų nepaskandintų. Milžinė išgulėjo iki atoslūgio, o tuomet, išsigręžusi plaukus, ėjo kitų žmonių gelbėti.

PENKI KELIAI VIRŠŪNĖN. Pirmasis kelias yra trumpiausias, tačiau žmonės žino tik nuo kur jis prasideda. Tad - ar verta juo eit? Ir dar sako: žmonės iš ten nebegrįžta... Tad jį renkasi nedaugelis. Antrąjį kelią beveik visi renkasi, pasiryžę eiti, juo ir keliauja. Beveik visi, kurie juo eina, tai ir nueina. Tačiau tie, kurie buvo ėję, sako, kad ten vaidenasi, ypač pačioje pradžioje, kai toliau keliaudamas nuo patirto negali atsigauti. Na, o trečiasis prasideda dviem atšakom, kurios dar turi savo atšakėlių. Tad šis kelias labai klaidus. Kurie rinkosi ketvirtąjį, kylantį į viršūnę, žmonės praminė mišku. Nes, jų manymu, čia kelio kaip ir nebūta, o yra tik šimtai takelių, sukiojančių į visas puses skersai ir išilgai. Penktasis kelias lankomas bene gausiausiai. Žmogui, turinčiam drąsos, patarčiau rinktis antrąjį, norinčiam įgyti žinių - penktąjį, o trečias tiktų tam, kuris daug abejoja, svarsto. O pirmojo ir ketvirtojo rinktis nepatarčiau. Šitie keliai pražūtingi. Bet, nepaisydami patarimų, kiekvienas savaip į viršūnes kylame arba jų nepasiekiame.

RITIMASIS ŽEMYN. Čia Saulė parodo - pasiekei patį dugną ir junti gilų sielvartą, nes pamatai, kad esi tik mažas taškelis didelėje visatoje. Atrodo, kad tau reikėtų tik mažo pagyrimo, kad galėtum kilti. Bet... pagyrimas virsta tik dideliu akmeniu, traukiančiu žemyn. Saulė ir debesys - pačioje viršūnėje, nes taip jiems patogiau. Žmonės, užkopę į viršūnę, nuo pagyrų apsvaigsta. Va, tada ir prasideda kritimas. Vėjai jiems tampa geriausi draugai. O kai tie žmonės atsiduria pačiam dugne, net vėjai jų nebelanko.