Kai planų daug, o laiko paroje pritrūksta

Tris mažamečius vaikus, penkiametį Beną bei dvejų metų dvynius Saulę ir Simą, auginantys sutuoktiniai džiaugiasi, kad bendras pomėgis fotografuoti padeda jiems nors trumpam ištrūkti iš kasdienybės.

LAIMĖ. "Nežinau nieko svarbesnio gyvenime už šeimą", - sako turtinga mama - Neringa Girdvainienė.

Daugelis esame įpratę, kad nuotraukose turime atrodyti gražiai, moterys stoja prieš fotoobjektyvą tik tuomet, kai žino, jog kiekviena plaukų sruoga guli savo vietoje, o makiažą atliko geriausia mieste vizažistė. Tačiau Neringa ir Vidmantas mėgsta įžvelgti kur kas giliau slypintį žmogaus grožį.

"Man šita nuotrauka labai graži", - rodo Neringa į jų namuose ant sienos kabančią nuotrauką, kur ji kartu su Benuku ligoninės palatoje, kai jam būnant vos dvejų buvo atlikta širdelės operacija. Nuotrauka, pavadinta "Dviejų širdžių kalba", iš tiesų transliuote transliuoja tos dienos emociją ir motiniškus išgyvenimus. Ne veltui ši nuotrauka itin palankiai buvo įvertinta ir Baltijos šalių portretų konkurse, atrinkta tarp geriausių finalinių darbų.

"Arba šita, tokia tikroviška", - džiaugiasi vyro darbu žmona rodydama kitą nuotrauką, kur ji sėdinti vonioje ant grindų laukia, kol "savo reikaliukus" pabaigs visos trys mažosios Girdvainių atžalos.

Reportažinės nuotraukos - Vidmanto aistra. Dažniausiai kartu fotografuojantys sutuoktiniai neslepia, kad daugelis klientų būna šventai įsitikinę, jog pagrindinį darbą atlieka Neringa, nes ji stovi arčiausiai jų ir prašo pozuoti.

VAIKAI. Kai šeimoje daug vaikų, nėra kada pyktis. 

"Daugelis net neįtaria, kad aš kartais tik nukreipiu "ugnį" į save, kad pozuojantys žmonės nepastebėtų, jog iš toli geriausius kadrus "gaudo" Vidmantas. Tuomet jo užfiksuotos nuotraukos būna įdomiausios, natūralios, nesuvaidintos", - pastebi Neringa.

Tuo metu iš virtuvės pasigirsta virtuvės kombaino burzgesys ir pakvimpa šviežiu baziliku. "Vidmantas ruošia mums makaronus su naminiu pesto padažu", - nusišypso Neringa.

Išvydusi balkone vazonuose auginamus kuokštus įvairiausių žolelių bei virtuvėje galantiškai, tarsi populiarusis pasaulio virėjas Džeimis Oliveris, triūsiantį Vidmantą, suvokiu, kad šiuos du žmones sieja ne tik aistra fotografijai. O labiausiai pradžiugina mintis, jog šis pokalbis bus ypač skanus.

Jūsų profesijos gana rimtos, Neringa studijavo rekreacinę kraštotvarką bei landšafto architektūrą, Vidmantas - uosto valdymą, dabar dirba apsaugos struktūroje, tad kaip pavyko užčiuopti savyje meninę gyslelę?

Neringa: Kol nebuvo vaikų, mes labai daug keliavome, o grįžę iš kelionių pradėjome suprasti, kad tos šabloniškos nuotraukos, kur įsiamžinama prie vieno ar kito objekto, mums visiškai nepatinka. Todėl ilgainiui kelioninėse nuotraukose mūsų pačių neliko. Pradėjome atrasti peizažą, reportažines nuotraukas.

KAIP SUSPĖTI. "Sunkiausia - paskirstyti dėmesį, nes visiems trims jo prireikia vienu metu", - atvirauja Neringa.

Tuomet pradėjome labiau domėtis fotografija, mokytis, ryte rijome visą literatūrą apie tai. Suprantama, norint, kad nuotraukos būtų aukšto lygio - vien entuziazmo ir žinių nepakanka, reikia ir geros technikos, tad ilgainiui šis mūsų hobis pasidarė labai brangus, tuomet teko atiduoti duoklę ir komerciniam fotografavimui.

Tačiau ir fotosesijų metu stengiamės perteikti emociją, atspindėti veiksmą, o ne tiesiog sudėlioti gražias mizanscenas ir stebėti, kad jaunajai kiekviena garbana būtų savo vietoje. Daug svarbiau, kokią emociją ta jos garbana perteikia...

Išsiskiriate tuo, kad dažniausiai fotografuojate dviese. Klientams patogu, nes tai tarsi keturių rankų masažas - malonumas dvigubas. O judviems lengva dirbti kartu?

Neringa: Geriausia dirbant kartu yra tai, kad galime kritikuoti vienas kito darbą.

BENO AISTRA. "Smagiausia fotografuoti vaikus. Žinoma, procesas nėra pats lengviausias, nes reikia žaisti pagal jų taisykles, bet rezultatas labai džiugina", - sako Neringa.

Betgi savo žmogaus kritiką daug sunkiau priimti?

Neringa: Atvirkščiai - tokia kritika padeda tobulėti. Didžiausi kritikai esame patys sau, o didžiausi vertintojai - mūsų klientai. Pats geriausias komplimentas, kai pora, kurią fotografavome per vestuves, kviečia mus padaryti ir pirmąsias gimusio vaikelio nuotraukas, o krikštynų datą derina prie mūsų grafiko. Su daugeliu klientų taip susidraugaujame, kad paskui vis susiskambiname, kalbamės apie vaikų ligas, apie kasdienius džiaugsmus.

Neringa, ar pasibaigus motinystės atostogoms grįši į įprastą darbą?

Dar turiu galimybę dvejoti. Kol kas visas savo jėgas planuoju atiduoti fotografijai. Planų daug, o laiko paroje pritrūksta. Man įdomūs socialiniai projektai. Pirmas toks blynas buvo nuotraukų paroda kartu su Vaiko širdies asociacija "Apie laukimą, išbandymus ir šypseną". Paroda, pasakojanti apie vaiko laukimą, išgyvenimus prieš ir po širdies operacijos, apie jo šiltas emocijas sveikstant eksponuojama Vilniaus Santariškių klinikose. Dabar fotografuoju nuotraukų ciklą apie Dauno sindromą turinčių žmonių integraciją visuomenėje.

SMAGUMĖLIS. Kai namuose net du fotografai pozuojančių netrūksta. Girdvainių atžalos Benas, Saulė ir Simas.

Kaip matau - Vidmantas be fotografijos turi ir dar vieną aistrą - gaminti. Kol mudvi čia šnekučiavomės, atrodo, vos per keletą minučių jis ant stalo pateikė restorano lygio vertą šedevrą.

Neringa: Vieni mūsų draugai sako, kad pasaulyje nėra teisybės. Jų šeimoje abudu nemoka gaminti, o mudviejų šeimoje sukiotis virtuvėje patinka abiem. Tik taip jau susiklostė, kad Vidmantas okupavo šią erdvę, kitaip tariant - išgrūdo mane iš virtuvės. Jo pareigos - ne tik paruošti mums maistą, bet ir kiekvieną savaitgalį aprūpinti šeimą maisto produktais. Tad kone kiekvieną savaitgalį jis važiuoja į turgų ir ieško ten šviežiausių produktų. Aš tik vaikams košę verdu.

Vidmantas (rodydamas ant viryklės išbėgusią vaikų košę): Štai jums mėgėjo darbas, o štai profesionalo (juokiasi, rodydamas švarų puodą, kur virė gardieji makaronai). Net nežinau, kada pamėgau gaminti maistą. Gal tada, kai gimė vaikai. Vaikai dar per maži, kad į restoraną galėtum su jais nueiti, o skaniai pavalgyti norisi.

Neringa: Aš esu įsitikinusi, kad restoranuose vaikams ne vieta. Tiesiog mažieji neturi kankintis aplinkoje, kuri įdomi tik jų tėvams. Mūsų šeimyninė situacija dabar tokia, kad mes net į svečius mažai vaikštome, ką kalbėti apie restoranus. Daug mieliau kviečiame draugus pas save.

EMOCIJA. Vidmanto daryta nuotrauka "Dviejų širdžių kalba" itin palankiai buvo įvertinta ir Baltijos šalių portretų konkurse.

Vidmantas: Tiesiog atsibodo pirkti naujus plazminius televizorius bevaikiams draugams (juokiasi).

Esate atsakingai pasiskirstę pareigomis ir šventai jų laikotės?

Neringa: Kitaip auginant tokį būrį vaikų neįmanoma. Dėl to beveik nesipykstame, nes nėra kada. Kiekvienas tiesiog įninkame į savo pareigas ir taip iki vakaro. Pavyzdžiui, mano pareigos - vaikus prižiūrėti, juos pamaitinti ir pasirūpinti, kad turėtume švarių drabužių. Marškinius Vidmantas lyginasi pats ir perka pats. Nesu nieko jam nupirkusi ir parnešusi, kaip kitos moterys.

Vidmantas: O aš, kaip jau sakė Neringa, esu atsakingas už šaldytuvo turinį ir tvarką virtuvėje. Dar juk aš ir į darbą einu.

Iškyla paprastas buitinis klausimas, o ką Neringa valgo pietums, jei pagrindinis virėjas darbe.

Neringa: Sumuštinį ar kiaušinienę, nes žinau, kad tikrieji pietūs manęs lauks vakare, kai grįš vyras. Be to, dieną, kol vaikai darželyje - pagrindinis metas, kai galiu prisėsti prie nuotraukų, jas tvarkyti, tad tuo metu maistas mažiausiai rūpi.

Trys maži vaikai šeimoje - didelis iššūkis?

Neringa: Neromantizuosiu situacijos - būna sunku. Ne fiziškai, bet psichologiškai. Sunkiausia - paskirstyti dėmesį, nes visiems trims jo prireikia vienu metu. Vidmantai, pažiūrėk, man atrodo, kad ir dabar tualete turškiasi kažkurie du...

Vidmantas: Net visi trys...

Yra tekę girdėti, kad gimus vaikui vyrams darbovietėje atsiranda labai daug darbo ir jie namo grįžta vis vėliau ir vėliau. Vidmantai, nebandei taip gudrauti?

Vidmantas: Ne, stengiuosi parbėgti kiek galima greičiau. Špagatais parbėgu. Aišku, grįžęs greitai pasigailiu, kad taip lėkiau (šypsosi).

VERTYBĖS. Gausiai aplankius gandrams Vidmantas tikina specialiai neužsisėdintis darbe. "Špagatais parlekiu namo", - šypsosi vyras.

Neringa: Vaikų labai laukėme ir tik su medikų pagalba pavyko jų susilaukti, todėl dažnai net sunku patikėti, kad tokią laimę dabar turime. Nežinau nieko svarbesnio gyvenime už šeimą.

Kartu esate jau dešimt metų, o dar prisimenate, kaip susipažinote ir kada kritote vienas kitam į akį?

Neringa: Galima sakyti, kad draugai supiršo. Susitikome draugų kompanijoje. Man jis padarė įspūdį, nes visą vakarą prašokome. Kaip vėliau paaiškėjo - apgavo jis mane, nes gyvenime jis visiškai nešoka...

Vidmantas: Beje, kai nusprendėme tuoktis, pareiškimus nešėme net tris kartus. Pirmą kartą atėjome į santuokų rūmus pirmadienį, kai jie uždaryti. Antrą kartą atsigrūdome per pietų pertrauką... Ir tik trečią kartą mums pavyko.

O dabar dar randate laiko pabūti dviese?

Vidmantas: Ieškome galimybių. Laimei, turime aukles, kurios mums talkina, kai paprašome prižiūrėti vaikus. Ramiai joms paliekame visus tris, nes mūsų požiūriai į auklėjimą sutampa, be to, yra seneliai.

Neringa: Mano tėvai gyvena Plungėje, tad atstumas neleidžia daug padėti auklėjant anūkus, bet visada džiaugiamės jų daržo gėrybėmis bei iš vietinio turgaus atvežtais kaimiškais šviežiais maisto produktais. Su Vidmanto tėvais mus jungia dviračių takas per Girulių mišką, tai jiems gana dažnai tenka atlaikyti anūkų šurmulį. Močiutė jau net išdrįsta pasilikti su visais trimis ir išleisti mus į darbus.

Vidmantas: Vakarais, kai vaikus sumigdome, mėgstame dviese žiūrėti filmus. Tai, ko gero, pastaruoju metu likusi pati didžiausia pramoga.

Dar kartais palepinate vienas kitą?

Neringa: Vidmantas kiekvieną rytą išeidamas į darbą man palieka paruoštus pusryčius, bet tai jau tokia kasdienybė, net nežinau, ar tai galima vadinti lepinimu... Beje, o Vidmantas taip ir neišsidavė, kada aš jam kritau į akį...

Vidmantas tik gudriai nusišypsojo ir nuskubėjo pasižiūrėti, ką gi vonios kambaryje išdarinėja jaunoji Girdvainių karta.