Kai persekioja mūzos...

Klaipėdos dramos teatro aktorius Bronius Gražys išsitarė, kad jeigu jam tektų rinktis gyvenimo kelią iš naujo, jis nertų į tapybą. (Beje, Ievos Simonaitytės viešosios bibliotekos Muzikos skyriuje (Danės 23) šiuo metu veikia jo tapybos darbų paroda.) O štai jo antroji pusė aktorė Nijolė Narijauskaitė-Gražienė sako, jog nėra nieko baisiau už periodus, kai neturi vaidmenų...

Pone Broniau, sakote, jog nertumėte į tapybą, bet juk aktoriaus profesija - unikali. Kurdamas vaidmenį, išgyvenate scenoje tokią emociją, tokią akimirką, kuri kitame spektaklyje nebepakartos...

Oi, iš tų akimirkų galėčiau knygas surašyti. Prisimenu, "Dugne" vaidinau Luką. Mokiau dvasingai, tyrai gyventi, postringavau, kad mirtis nėra baisi... O nuėjęs nuo scenos sužinojau, kad mirė mano tėvas. Lukos filosofija, tokia suprantama scenoje, gyvenime man nebepadėjo.

Aktoriaus sukurtų vaidmenų iš tiesų neatpasakosi ir nepailiustruosi. Jie nueina į dangaus erdves, o paskui išlyja lietumi...

Ponia Nijolė: Aktorių - daug, vaidmenų - mažai. Prastovos aktoriui yra labai skaudžios. Kai remontavo teatrą ir mes likome be namų ir vaidmenų, tiesiog dusome be darbo. Tuomet mes, keturios aktorės (Jūratė Jankauskaitė, Julija Sakalaitė, Edita Kauzaitė ir aš) sumanėme pačios imtis ir vaidmenų, ir režisūros. Pasirinkome Tenesio Viljamso pjesę "Gražus sekmadienis piknikui". Ta pjesė tuomet dar nebuvo išversta į lietuvių kalbą, tai Julija Sakalaitė tapo vertėja. Įkalbėjome spektaklį režisuoti Alvydą Vizgirdą. Ir kokios jautėmės laimingos, kai vaidinome Medienos medžiagų kombinato salikėje! Visi tvirtino, kad spektaklis pavyko. Buvome tiesiog išbadėjusios darbo.

Dėl to atsirado ir "Prisirpusios mėlynės"?

Taip, dėl to paties vaidmenų stygiaus. Su tuo ansambliu mes tiesiog maudėmės populiarumo jūroje. Gaila, kad dabar į JAV yra išvykusi Julija Sakalaitė ir mums ansamblis kažkaip nebesistyguoja. Trūksta Julijos, nors tu ką...

Pone Broniau, jūs rašote dedikacijas, odes... Pats į tai žiūrite gana skeptiškai, tačiau iš tiesų visuomet apčiuopiate esmę. Kaip jums tai pavyksta?

Nepažįstamiems žmonėms aš dedikacijų ir odžių nerašau. Paprastai tai būna man gerai pažįstami tapytojai, literatai, aktoriai. Man visada įdomu užčiuopti žmogaus esmę, kai kuriu personažus scenoje. To paties principo laikausi ir rašydamas dedikacijas, norėdamas atskleisti pačius tauriausius žmogaus bruožus. Man jie įdomesni, nei mumyse slypinti bjaurastis.

Ponia Nijole, koks vaidmuo jums brangiausias?

Žinoma, Anelija "Nebylyje", statytame 1970 metais pagal Tumą Vaižgantą. Jame vaidinau su šviesaus atminimo kolegomis Algiu Kubiliumi ir Henriku Andriukoniu. Visi trys buvome tokie lietuviški, nuoširdūs. Kaip mums plodavo, kai traukdavome sutartines. Jos išsiliedavo iš širdies gelmių. Tai pastebėjo net muzikologai. Kai ruošiausi savo 50-mečio jubiliejaus sceninėms iškilmėms, neradau nieko geresnio iš savo suvaidintų vaidmenų, kaip Anelija iš "Nebylio".

Jūs abu - kūrybos žmonės, darbe suprantate vienas kitą be žodžių. O kaip namuose, buityje?

Viską galima su vyru pasidalyti ir pasiskirstyti, išskyrus vieną: gimdyti vaikus, - sako ponia Nijolė. - Prie sūnaus Audriaus naktimis kėlėmės abu, pakaitomis. Taip jau klostėsi, kad Bronius visuomet buvo labiau apsikrovęs darbais negu aš, - stebiuosi, kaip jis tiek aprėpia ir spėja! - tačiau namuose jis vis tiek nudirba visus vyriškus darbus. Valgio gaminimas, skalbimas, žinoma, - man.

Ar yra tekę scenoje vaidinti mylinčius, kai namuose ką tik įvyko barnis?

Neseniai sužinojau, kad režisierius spektaklyje "Vyras ir žmona" norėjo mus suporuoti, tačiau Bronius paprašė to nedaryti. Jis teisus. Jau turėjome karčią patirtį iš spektaklio "Nakties žaidimai". Ten man buvo nemalonu kalbėti, o jam - klausytis. Kai yra aliuzijų su nuosavais išgyvenimais ir jų jau nebereikia kurti, tampa labai "neskanu".

Pone Broniau, esate ne tik aktorius, tapytojas, poetas, bet ir senelis. Papasakokite apie savo anūkus.

Turime du anūkėlius - trejų metukų Urtę ir keturiolikmetį Rapolą. Su trejų metukų Urte dar nedaug turime bendrų reikalų, tačiau telefonu jau kalbamės prancūziškai. Aš tos kalbos buvau mokomas Užpalių gimnazijoje, ji - Vilniaus darželyje. Su marčia, kuri ir šiaip jau moka daug kalbų, o dabar dar studijuoja anglų.

Na, o su Rapolu esame apkeliavę Klaipėdą, kai jam rodžiau įžymybes ir pasakojau miesto legendas. Juk nežinai, kas vaikui įstrigs į atmintį. Bet jau įsitikinau - ne be reikalo pasakojau, rodžiau. Kai vasaromis atvažiuoja, jis jau pats bėga žiūrėti, ar tebėra knechtai keliautojui Gintarui Paulioniui ar lietuvių žygiui per Atlantą atminti. Bandau jį uždegti literatūrai. Tapybai jis jau 2,5 metukų buvo uždegtas tėvo, nes su tėvu surengė bendrą darbų parodą.

Kadangi Rapolas, kaip ir Urtė, gyvena Vilniuje, tad apgailestauju, kad daugiau pabendrauti tenka tik vasarą.

Ar galvojate apie tą dieną, kai nebereikės dirbti teatre?

Ponia Nijolė: Aš nedaug vaidinu, galėčiau nebedirbti, bet sulaiko bendrumo jausmas - dar esi greta. Jau tolsti, bet bambagyslės nesiryžti nukirpti. Galiu pasakyti tik viena - kai esu scenoje, amžiaus nejaučiu.

Ar buvo minučių, kai apgailestaudavote pasirinkusi aktorės profesiją?

Neveidmainiausiu - būdavo. Kai kas nors nepavykdavo scenoje... Bet paskui prieidavau išvados, kad vis dėlto profesiją pasirinkau teisingai.

Gražina Juodytė