Kad valstybės 100-metis netaptų VEKS

- Institutas dabar baigia rinkti duomenis iš visų savivaldybių, kokius jos turi dėmesio vertus objektus, įprasminančius mūsų valstybės istoriją. Lietuvoje paminklų, susijusių su valstybės istorija ir laisvės gynimu, yra daug. Bet mes orientuojamės į svarbiausius. Iš to sąrašo atrinksime po 10-15 objektų, kurių savivaldybės savo jėgomis negalės atkurti. Todėl siūlysime Vyriausybei juos įtraukti į valstybės atkūrimo šimtmečio minėjimo programą, kad jie būtų sutvarkyti. Ši programa dar nėra iki galo parengta, premjero patarėjai dar vis ją pildo. Aš programoje įžvelgiu negerą tradiciją - švęsti renginiais. Bus Dainų šventė, bus plakatinių, fasadinių renginių su šūkiais, kad mes mylime Lietuvą, kad esame stiprūs. Bus pigaus demonstravimo, kuris, atvirai pasakius, nepalieka jokio didesnio ženklo nei valstybei, nei kultūrai, nei mūsų tolesniam gyvenimui. Taip atsitiko, sakykime, su Vilniaus - Europos kultūros sostinės programa. Mes už 300 mln. litų galėjome padaryti daug darbų, bet nieko neliko. Kaip pasityčiojimas iš meno yra vamzdis prie upės, dar tramplinas, atgręžtas į Edukologijos universitetą. Sakoma, kad tai reikia toleruoti, bet menas arba yra, arba jo nėra. O tie objektai kainavo daugiau kaip po 100 tūkst. litų. Juos visus reikia griauti, nes tai yra kažkoks nesusipratimas. Dabar net juokaujama, Kaune statė už pusę milijono auksinį tualetą, tai jo vamzdis išlindo Vilniuje prie Neries. Žmonės tiesiog tyčiojasi iš tų dalykų. Na, Dainų šventės tikrai reikia. Bet mes būtume linkę tą svarbią datą sutikti prasmingai, kad darbai ir pastangos išliktų ilgam. Kai kuriose savivaldybėse dar tebestovi 1928 metų paminklai valstybės atkūrimo dešimtmečiui ir 1938 metų, statyti dvidešimtmečiui. Yra išlikusių paminklų Vytauto metinėms. Tie istoriniai ženklai išliko sunkiausiais okupacijos laikais. O jeigu mes toliau planuosime taip, kaip dabar, tam šimtmečiui nieko nepadarysime.

- Ką tai sako apie mūsų kultūros politiką? Kai kas mano, kad jos iš viso neturime...

- Tas pasakymas, kad valstybė neturi kultūros politikos, iš principo yra neteisingas. Ji visada yra, tik mes kartais mistifikuojame tą sąvoką. Kultūros politika yra kultūros srities įstatymai. Mūsų valstybė turi garantuoti kultūros finansavimą, bet štai čia iškyla daug klausimų. Jeigu visko finansuoti negalima, reikia nustatyti prioritetus. Tačiau kaip tai yra daroma, lemia mūsų visuomenės trūkumai ir bėdos. Mūsų valstybėje įsigalėjo vidutinybės. Žmonės peikia valdžią. Aš nemanau, kad politikai yra nusiteikę prastai dirbti, tik man atrodo, kad šiuo metu Lietuvą yra apėmęs kažkoks neįgalumas. Kad ir kur pažiūrėsi, niekas nieko neišgali. Visi sako, trūksta to, trūksta ano, mes negalime algų pakelti, mes negalime verslo išplėtoti, mes negalime rinkų rasti, negalime emigracijos sustabdyti, kuri šiemet dar didesnė negu pernai. Paklauskite politiko, kaip visa tai sustabdyti, kur priežastys. Jis nepajėgus tų dalykų suprasti. Šia prasme valstybė yra kritinėje situacijoje. Kaip sakė buvęs Vilniaus universiteto rektorius Rolandas Pavilionis, vidutinybės užvaldė visas sritis. Visuomenėje atsiranda mokslo ir kultūros ignoravimas. Mūsų valstybės institucijose žmonės iš principo nesupranta, nepajėgūs yra ką nors keisti. Todėl tie sunkumai ir kyla. O tikėjimas, kad mes galime greit ką nors padaryti, yra utopija. Viskam reikia laiko. Reikia labai rimtai, atkakliai kas dieną dirbti tobulinant švietimo, mokslo programas, siekiant pertvarkos visuomenėje, formuojant pilietiškumą. Yra žmonių, kurie nori to dalyko siekti, bet tam reikia ir pinigų.

- Dažnai sakoma, kad valstybėje pinigų yra, tiktai juos reikia mokėti paimti ir racionaliai paskirstyti. Sutinkate?

- Iš dalies sutinku. Kad ir kaip šnekėsime, kultūra nežinia kiek metų finansuojama likutiniu principu. Kitų sričių biudžetai maži, o kultūros - ypač. Dabar Lietuvoje yra beveik pusantro tūkstančio dailininkų, su jais daug bendraujame. Dalis jų negali išgyventi materialiai. Jie sako, nėra lėšų, nėra rinkos, kad jie galėtų parduoti savo darbus. O kūriniai yra nepaprastai didelės vertės. Mūsų dailininkai yra milijardinės vertės turtas, didžiulė potencija. Pinigų kultūrai trūksta, vadinasi, reikia išryškinti prioritetines sritis. Dar tarybiniais laikais, kai nusigyvenusio kolūkio pirmininkas klausdavo, kaip jam prasigyventi, prakutę specialistai patardavo prisišienauti šieno ir auginti buliukus. Taip sąnaudos bus mažiausios. Jeigu tu užsiimsi kiaulininkyste, tau reikės fermų, grūdų, technikos - kainuos daug. Tas pats yra ir čia, reikia pasirinkti, nuo ko pradėti.

- Tai, atrodo, supranta kiekvienas. Taigi - nuo ko pradėti?

- Reikia pradėti nuo bendros politikos. Jeigu keliame valstybės išlikimo klausimą, reikia aukščiausiu lygiu įvertinti švietimą, mokslą, reikia įvertinti valstybės kultūrą, nacionalinę ekonomiką. Ir visus tuos dalykus ryžtingai tvarkyti. Bet štai klausimas, ar mes norime ką nors iš esmės tvarkyti? Dažniausiai mes klausome Briuselio ir, atvirai pasakius, padėtis grėsmingai prastėja. Kai kas pranašauja, kad mus gali ištikti Graikijos krizė, tik mums bus daug skaudžiau. Iš mūsų emigravo daug gyventojų. Graikija turi daug iškasenų, aukso, brangiųjų metalų, didžiausias kasyklas, turizmą, iš ko gauna pajamų. O Lietuva to neturi. Mes priklausome nuo savo darbštumo, išsilavinimo. Ir jeigu mes tuos dalykus pradedame ignoruoti, nebranginame savo gyventojų, nesprendžiame ekonominių problemų, ko mes galime tikėtis?

- Iki jubiliejaus liko pustrečių metų. Laiko, atrodo, marios, bet kartu ir labai nedaug. Ir viskas susiję su lėšomis... Savivaldybės sako pinigų neturinčios, bet pažiūrėkite, miesteliai ir kaimeliai kokias europines aikštes išsigrindę...

- Štai ir čia yra problema. Maži miesteliai ima Europos lėšas, savivaldybėms reikia kažkokią dalį pridėti, jos įsiskolina. Mes nuvažiuojame į kokį miestelį, jis blizga žiba, o kas iš to - gyventojų juk nėra. Taip, iki šimtmečio laiko dar yra. Bet architektai kalba, kad nei mes pastatysime Lukiškių aikštės paminklą, nei paminklą Jonui Basanavičiui, nei mes sutvarkysime Tautos namus - buvusius Profsąjungų rūmus. Mes beveik nieko nepadarysime todėl, kad programai nebuvo skirta nė vieno euro. Valstybės biudžetą ištikusi tokia bėda, kad vos vos verčiasi. Mes negalime rasti pusantro milijono eurų Lietuvos laivininkystei. Šiandien važiavau į oro uostą sutikti svečių. Per kokias penkiolika minučių nusileido gal dešimt lėktuvų. Vadinasi, keleivių yra masė. Biznį kažkas suka Lietuvoje dideliu mastu, o mes nepajėgiame to padaryti ir uždarome tą vienintelę lietuvišką aviakompaniją. Tai jūs man pasakykite, jeigu firma dirba nuostolingai, o jos vadovai gauna didžiulius atlyginimus, kaip tai gali būti?

Sako, mūsų viltis verslas. Apskritai nereiktų verslo idealizuoti, nes jis yra nepaprastai žemo profesinio lygio. Jeigu iki šiol nesukuria tokio produkto, kuris būtų visam pasauliui reikalingas, tai kuo jis užsiima? Na, gal tik lazerines technologijas turime. Mes kuriame visokius slėnius, laisvas zonas, o kompetencijos nėra. Susigalvojo kokia nors moteriškė įkurti firmą. Įsteigė, priėmė 30 darbininkų, moka jiems minimumą, o pati leidžia laiką Viduržemio jūros kurortuose. Valstybė tiems žmonėms moka pašalpas, nes jie neprasimaitina. Užuot uždariusi tokį verslą, valstybė jį palaiko. Valstybė turi pradėti daryti tvarką. Bet pirmiausia ji visą savo nekilnojamąjį turtą, gamtos išteklius turi inventorizuoti ir naudoti taip, kad duotų pelno. Politikai yra užvaldę didžiulius objektus ir nenori įvesti nekilnojamojo turto mokesčio. Taip negali būti. Visame pasaulyje už tai yra mokama, tik ne pas mus. O mes klausiame, iš kur gauti pinigų.

- Išties nesinorėtų, kad valstybės atkūrimo jubiliejus ateitų ir praeitų lyg koks VEKS...

- Kol kas atrodo, kad valdžiai svarbiausia tik gražiai paminėti tą datą. Mes manome kitaip. Nors kalbą pradėjome nuo istorinio paveldo, bet iš principo istorinis paveldas neturėtų tapti minėjimo programos pagrindu. Paveldo atkūrimas - tai tik dalis programos. Istoriją reikia pagerbti, kai ką atstatyti, sutvarkyti. Bet iš esmės pastangos turi būti skirtos visoms Lietuvos gyvenimo sritims kilstelėti - ekonomikai, sveikatos apsaugai, socialinėms programoms, kad žmonės turėtų darbo, kad šimtmečiui artėjant mes matytume valstybės augimo perspektyvą ir tam augimui padėtume pamatą.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“