K. Donelaičiui reikia "skėčio"

Praėjusią savaitę nuskambėjęs Kaliningrado srities Dūmos svarstymas perduoti Tolminkiemyje (Čistyje Prudy) esančio lietuviškos literatūros pradininko Kristijono Donelaičio (1714-1780 m.) memorialinį muziejų Rusijos stačiatikių bažnyčiai sujudino kultūrininkus. Jie viliasi, kad susiklosčiusi tarptautinė situacija paskatins atkreipti dėmesį į abiejų šalių sutelktumo senokai pasigendantį muziejų, kuriame per einamuosius metus apsilankė vos trejetas ekskursijų iš Lietuvos.

Oficiali informacija - raminanti: Lietuvos generalinis konsulatas Kaliningrade pranešė, kad po Lietuvos Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros kreipimosi Kaliningrado srities Dūma atidėjo svarstymą dėl K. Donelaičio memorialinio muziejaus perdavimo Stačiatikių bažnyčiai.

Drauge atsakingoms Lietuvos ir Kaliningrado srities institucijoms pasiūlyta pradėti dialogą dėl K. Donelaičio memorialinio muziejaus, kuriuo dabar rūpinasi Kaliningrado srities Kultūros ministerija ir Nesterovo rajono valdžia, statuso. Pasak muziejininkų, pačiu laiku, mat ne už kalnų - 2014-ieji, Lietuvos Respublikos Seimo paskelbti K. Donelaičio metais.

Nusipelnė ordino

Buvęs Lietuvos kultūros atašė Kaliningrado srityje Arvydas Juozaitis, ir dabar palaikantis glaudžius ryšius su vietine inteligentija, nemano, kad "atidėtas svarstymas" reiškia ramią ir greitą istorijos pabaigą.

Pasak jo, drauge su kitais buvusių katalikų ir protestantų bažnyčių pastatais Tolminkiemio bažnyčia pateko į bendrą Rusijos stačiatikių bažnyčios sudarytą jai perduotinų pastatų sąrašą. Stačiatikių bažnyčia esanti didžiausia nekilnojamojo turto savininkė Rusijoje ir Vladimiro Putino bei Dmitrijaus Medvedevo vyriausybės atrama, tad esą natūralu, kad politikai prieš ją bejėgiai.

"Kiek žinau, per klausimo svarstymą Kaliningrado Dūmoje politikai tylėjo - realiai muziejų išgelbėjo Rusijos rašytojų sąjungos Kaliningrado organizacijos pirmininkas Borisas Bartfeldas, kuris pats išsiveržė į tribūną ir sustabdė balsavimą savo pasisakymu. Naujajam srities gubernatoriui Nikolajui Cukanovui šis visuomenės balsas leido išbraukti memorialinį muziejų iš bendro 15 objektų sąrašo", - sakė A. Juozaitis.

Visi kiti statiniai, kuriuose veikia įvairios kultūros bei švietimo įstaigos - Kaliningrado srities filharmonija, Lėlių teatras ir kt. bei kelių senovinių pilių liekanos - be ilgesnių diskusijų atiteko bažnyčiai. Tad, A. Juozaičio nuomone, už tvirtai išreikštą nepritarimą B. Bartfeldas nusipelno Lietuvos valstybės skirto ordino.

"Jeigu muziejus vis dėlto būtų perduotas bažnyčiai, prasidėtų Lietuvos Respublikos notos - B. Bartfeldas užkirto kelią diplomatiniam karui, - tikino filosofas. - Stačiatikių bažnyčia, žinoma, šiuo išsišokimu nepatenkinta, ir taško čia dėti negalima. Manau, dabar mūsų Prezidentė arba Seimo pirmininkė turėtų aiškiai pasisakyti šia tema, kad sprendimas sustabdyti perdavimą Lietuvą tenkina."

Uždaryti neketina

Kaliningrado srities istorijos ir meno muziejaus, kurio padalinys ir yra K. Donelaičio memorialinis muziejus, direktorius Sergejus Jakimovas "Vakarų ekspresui" sakė, kad visas buvusių katalikų ir protestantų kulto pastatų perdavimo stačiatikių bažnyčiai procesas yra vertinamas šiuo metu Rusijos Dūmos svarstomo Federalinio įstatymo "Dėl religinės paskirties turto, priklausančio valstybinėms arba municipalinėms institucijoms, perdavimo religinėms organizacijoms" šviesoje.

Pagrįstą priešinimąsi šiam procesui žadina faktas, kad minėtieji pastatai Kaliningrado srityje niekuomet nepriklausė stačiatikių bažnyčiai. Pastaroji, motyvuodama savo pretenzijas, primena, kad stačiatikiai sudaro absoliučią daugumą šiuo metu Kaliningrado srityje gyvenančių tikinčiųjų.

Anot muziejaus direktoriaus, Kaliningrado srities Dūmos deputatai mėgino priminti apie savo regiono skirtybes, palyginti su "didžiąja Rusija", teikdami atitinkamas federalinio įstatymo pataisas, tačiau įstatymų leidėjas į jas neatsižvelgęs ir liepęs situaciją išnarplioti savarankiškai. Todėl S. Jakimovas tikino nepavydintis srities politikams jų sprendžiamos situacijos painumo.

Tačiau, anot pokalbininko, panikuoti, kad muziejui galėtų grėsti uždarymas, pagrindo nesą. "Supratau, kad bažnyčios pozicija tokia: turtas formaliai priklausys jai, tačiau memorialinio muziejaus veikla nenutrūks, ten neplanuojama vykdyti religinių apeigų", - teigė direktorius.

Jo teigimu, minėtajame Dūmos posėdyje srities gubernatorius N. Cukanovas pasiūlęs surengti apskritus stalus ir visuomenės svarstymus K. Donelaičio muziejaus tema. Savo ruožtu Rusijos stačiatikių bažnyčios Kaliningrado eparchijos vyskupas Serafimas pasiūlęs perdavimo atveju įkurti prie muziejaus stebėtojų tarybą, kurios veikloje dalyvautų tiek Lietuvos, tiek Rusijos atstovai. Jie kontroliuotų, ar muziejaus funkcionavimas vyksta tinkamai.

Problemos - kaip ir visur

S. Jakimovo nuomone, dabar Lietuvos ir Rusijos kultūrininkams atėjo laikas susimąstyti apie vieningą rūpinimąsi muziejaus reikalais. "Kultūros ministerijų lygiu užtikrintas tarptautinis bendradarbiavimas, akcentuojant K. Donelaičio, kaip dviejų šalių regionus, jų kultūras vienijančio prado, vaidmenį, taptų skėčiu virš šios asmenybės ir jos paveldo, - įsitikinęs muziejininkas. - Jeigu ne šie nuosavybės reikalai, tikriausiai niekas apie šį muziejų nebūtų ir prisiminęs."

Pirmojo rašytinio lietuvių literatūros kūrinio "Metai" autoriaus K. Donelaičio, dirbusio pastoriumi tuometinio Tolminkiemio liuteronų bažnyčioje, memorialinis muziejus buvo įkurtas 1964 m.

Muziejui priklauso žemės sklypas su sodu, klebonija ir bažnyčia, atstatyta 1979 m., rengiantis minėti K. Donelaičio 250-ųjų gimimo metinių sukaktį. Čia veikia memorialinė ekspozicija. Kriptoje yra perlaidoti rašytojo palaikai.

Pasak S. Jakimovo, viena svarbiausių muziejaus problemų - šildymas. Aštuntajame dešimtmetyje, rekonstruojant bažnyčią, čia buvo įrengtos šildomos grindys. Anais laikais paskutiniu technikos klyksmu buvusi įranga per porą dešimtmečių sugedo.

"Sąskaitos už šio muziejaus šildymą - katastrofiškai didelės. Todėl labai norėtume pasistatyti čia atskirą katilinę. Deja, kol kas visą tai - tik kalbų lygyje", - apgailestavo pokalbininkas.

Jo teigimu, jokios finansinės grąžos objektas nesuteikia, mat jo lankomumas - itin menkas. "Kai sienos buvo atviros, autobusai čia važiuodavo kolonomis", - prisiminė S. Jakimovas.

Dabar suskaičiuoti lankytojus nėra sudėtinga - jau 33-ečius metus K. Donelaičio memorialiniam muziejui vadovaujanti Liudmila Silova sakė, kad per einamuosius metus jame apsilankė vos trys ekskursijos iš Lietuvos. Muziejaus, kuriame dirba 6 darbuotojai, lankomumas - nuo 75 tūkst. smalsuolių per metus 1989-aisiais - pastaraisiais metais nukrito iki vos 4 tūkst. "Nebūtų pasienio - būtume pats turtingiausias muziejaus filialas", - reziumavo pokalbininkė, 2001-aisiais už ilgametį darbą apdovanotą LDK Gedimino ordinu bei Riterio kryžiumi.

Muziejininkai nenuleidžia rankų. Tikimasi, jog iki 2014-ųjų - jubiliejinių K. Donelaičio metų - pavyks įgyvendinti tarptautinį projektą:Europos Sąjungos fondų lėšomis jau yra parengtas našlių namų atstatymo projektas. Beje, anot Kaliningrado interneto portale "Credo.ru" cituojamų muziejininkų pareiškimų, objektų savininke oficialiai tapus bažnyčiai, galimybės dalyvauti tarptautiniuose projektuose jie apmaudžiai netenka. Todėl jau įvykusį 14-os objektų perdavimą Stačiatikių bažnyčiai kai kurie jų įvardijo kaip "regiono kultūros ir turizmo katastrofą".

Istorikai - už dialogą

Silva POCYTĖ, istorikė, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto direktorė

K. Donelaitis ir Tolminkiemis, arba Čistyje Prudy, svarbūs ne tik kultūra bei istorija besidomintiems lietuviams bei šių sričių specialistams. Jie jau tapo Kaliningrado žmonių savastimi. Tai įrodo ir Rusijos rašytojų sąjungos Kalininrado organizacijos pirmininko Boriso Bartfeldo išreikštas nepritarimas šio objekto perdavimui bažnyčiai. Tai, jog liuteronų bei katalikų šventyklos perduodami į stačiatikių bažnyčios rankas, apskritai atrodo gana keista. Atrodo, kad pastaruoju metu kaip tik paspartėjęs Kaliningrado istorinio palikimo, apie kurį sovietmečiu buvo tylima, jaukinimasis nutraukiamas, paliekant neaiškias ateities perspektyvas. Kalbant apie visos Rytų Prūsijos veikėjus, populiarumo ir žinomumo K. Donelaičiui netrūksta, tik ar pakankamas yra Lieutuvos rūpestis bei dėmesys Tolminkiemiui? Kita vertus, kokia forma galėtume tai atlikti? Viliuosi, kad artėjantis K. Donelaičio jubiliejus išjudins kultūrinius sluoksnius. Savo ruožtu šia proga kitąmet kolegas kviesime į K. Donelaičiui ir visam Apšvietos amžiui skirtą tarptautinę konferenciją.

Vacys VAIVADA, istorikas

K. Donelaičio asmenybė ir paveldas ilgainiui bus vis svarbesnis tiek vietiniu lygmeniu, tiek Europos kontekste, todėl, manau, čia itin svarbu ieškoti dialogo su vietos valdžia, delikačiai išsiaiškinti aplinkybes, galimo spaudimo prielaidas, tam tikrų sluoksnių suinteresuotumą. Manyčiau, vykstantis senosios istorijos perinterpretavimas neišvengiamai atsilieptų Kaliningrado srities istorinei atminčiai ir kaži, ar labai teigiamai. Šiais laikais toks bažnyčios žingsnis man pasirodė netikėtas.