"Jūros šventė - flirtas tarp manęs ir minios"

Per šią šventę miestą paversi dangaus žemėlapiu; iš vidinės galaktikos ištrauksi astralinių kūnų. Kaip gimė idėja?

Generuota idėja - trys šventės viename: miesto erdvė, "Tall Ship" ir krepšinio čempionatas. Pakankamai sunki užduotis išspręsti, kad nebūtų kičo. Šventės moto: "Atrask savo lobį", ir iš pradžių buvo pasiūlymų žarstyti monetas. Bet juk turtas - tai mes visi, svajonės, lobis - gražios panelės sutikimas per šventę, pajaustas katarsis, "faina" muzikėlė.

Prisiminiau, jog senieji jūreiviai kapitonai - Magelanas, Kukas keliaudami atrasti naujų žemių, naudojosi dangaus žemėlapiu. Supratau tai kaip metaforą, ir kai žvaigždynus analizuoji, atrandi ten aistras, įžvelgi fantasmagorines būtybes, mažus laivelius ir gyvūnus.

Ar Klaipėda taps festivalių miestu?

Buvo kalba, kad visos šventės pas mus vienodos savo reikšme. Manau, tai netiesa, todėl, kad Jūros šventė turi savo brendą, suformuotą nuo ikikarinio periodo iki šių laikų. Venecijoje labai daug festivalių, bet visas pasaulis geriausiai žino kino festivalį "Venecijos liūtai". Pasiūlymas geras - padaryti Klaipėdą festivalių miestu, bet mes turime išlaikyti Jūros šventės dvasią, atlaikančios pagrindinį smūgį. O gal aš neteisus, gal Klemencovas su ta Jūros švente išprotėjo, ir nemato kitų, kaip tas Mao Dzedungas mąsto: tegu auga visos gėlės, o mes jas apravėsim. Tas "Tall Ship" - fantastinis, vizualiai įdomus, bet jam dar reikia priauginti "mėsos", kaip ir džiazo festivaliui.

Sakei, kurdamas instaliacijas šventei, jauti ir paniką, ir didybės maniją, ir nori įtikti miniai. Kaip jautiesi šįkart?

Apskritai aš labai mažai noriu įtikti miniai, man atrodo, kad minia po truputį priauga prie manęs. Paradoksalu, bet Turgaus - Tiltų gatvių sankryžėlėj žmonės laukia netikėto, atraktyvaus sprendimo. Nesu visiškai laisvas, atsipalaidavęs, tai yra žaidimas, savotiškas flirtas tarp manęs ir žmonių. Ir jis vis dar tęsiasi. Kai tapsiu seneliu, stumsiu vežimėlį ir auklėsiu anūkus.

Kokį kūrinį laikytum savo gulbės giesme? Ar tavo sūnūs prisideda prie šventės gimimo, ir, kada tavęs nebebus, tęs tradiciją?

Atraminis taškas buvo Jūros šventė per miesto jubiliejų, 2000-ieji metai, kai mieste atsirado skulptūrinės grupės, siurrealistiniai angelai. Manau, tai buvo gražus darbas.

Pabelsk į stalą. Aš apskritai nemirsiu. Vargu ar sūnūs taps Jūros šventės menininkai. Jie - dizaineriai, grafikai, Romanas dabar interaktyviojo meno magistrantūroje, Italijoje. O Ilja po savaitės gaus bakalaurą, taip pat pakankamai normalus bachūras, ką tik grįžęs iš Suomijos, kur dalyvavo tarptautiniame plakato konkurse. Gal senstu, bet esu labai laimingas, kad jie nepliurpia apie meną kaip bohema, o rimtai dirba, ir yra rezultatas.

Kalbėta, kad vizualiniai akcentai liks gatvėje ilgiau? Kas nutinka skulptūroms po šventės ir ar išties iš jos uždirbi milžiniškus pinigus?

Organizatoriai nori, kad stovėtų ilgiau, bet yra techninių dalykų: gatvių sankryžoje darbų nepaliksi, o jei perneši į kitą vietą, keisis situacija, kompozicijos mastelis, įvaizdis. Kadaise pritaikė mano skulptūrą: aprengė Seneliu Šalčiu ir Snieguole, ir tai man buvo šokas iki pamišimo. Siaubas. Atseit žmonės gudriai sugalvojo, kad ji negulėtų sandėliuose. Ir joks grožis, kai Berniuko su šuneliu skulptūra aprengiama drabužiais, Kaminkrėtys apaunamas batais; kaip jaučiasi pačios skulptūros? Aš galvoju, kad geriau savo skulptūrą sudeginčiau, būtų įspūdingiau. O jeigu ją aprengčiau, žmonės sakytų: "Matai, koks godus tas Klemencovas, dar ir per Kalėdas iš tos pačios skulptūros užsidirba."

Apie uždarbį tas suvokimas abstraktus, aš savo ir šeimos darbštumo dėka pakankamai aprūpintas žmogus. Tikrai nedarau šventės, kad užkalčiau pinigų, nes juos galima uždirbti tausojant savo ir mylimų žmonių sveikatą, o ne dirbant dieną ir naktį, visus prievartaujant.

Kuo degei prieš užsikraudamas šį jungą? Matau, sienas puošia ikonos.

Kaliningrade, Tolminkiemyje planuojamas didelis renginys Donelaičio gimtadieniui, ir mes, klaipėdiečiai menininkai, ketiname dalyvauti. Viena iš idėjų - padaryti instaliaciją, tai turėtų būti savotiškas interviu. Aš labai norėčiau, kad vietiniai gyventojai perskaitytų lietuvių kalba Donelaičio posmus, o Mažosios Lietuvos žmonės jį perskaitytų rusiškai - tai savotiškas tiltas tarp tautų, kultūrinis pingpongas. Ši didelė asmenybė net tarybiniais metais buvo įrašyta į JUNESCO paveldą, išleistos knygos pasaulio kalbomis; gal tai ideologija pastūmėjo, bet rašytojas buvo stipriai populiarinamas. Jaučiu, kad projektas bus raiškus.

O tos ikonos gimė iš liūdesio, kai viename Lenkijos mieste pamačiau ikonas turguje, išdėliotas ant žemės. Man patinka "išplaukusios" ikonos, net be aiškios figūros, tokios turi daugiau magijos. Ir tapiau augaliniais dažais, dėjau žemės gruntą.

Šventės praeina, ir mes vėl paskęsime pilkose erdvėse. Išeini į Mažvydo alėją - monotonija, niekas nesėdi ant tų suolų. Atgimimo aikštė - memorialas. Ką manai?

Ant suoliukų nesėsi, nes įsimes prostatitas. Mažvydo alėja sutvarkyta, bet ji šalta. Buvo geras sprendimas - Lietuvos menininkų projektas su Baroti galerija, kai pabandyta interpretuoti šią alėją, surengta parodinė ekspozicija. Aišku, buvo brutalumo, kažkas laužė skulptūras, bet aš - už tai, kad ji įgautų tokį charakterį. Atgimimo aikštė - mūsų bėda ir gėda, aišku, ji turėtų būti gyva. Jau nekalbu apie renginius, bet nors iš pradžių ją bent apšvieskime, būtų arčiau europinio įvaizdžio.