Juozas Budraitis: "Menininkas kartais nepajėgia savęs suvaldyti"

Jei išgrynintumėte jausmus, koks būtų stipriausias gavus premiją? O gal gyvenime buvo epizodų, kai jautėtės dar geriau dėl to, kad esate mylimas žmonių?

Nelabai galiu ir atsakyti į tokį klausimą. Malonu, kad yra atkreiptas dėmesys į mano darbą ir esu įvertintas. Visą laiką aš jaučiu tą paprastų žmonių mielumą, negaliu skųstis, jie visuomet man buvo labai geri. Bet kai paskaitau visokius komentarus, tai mane labai stebina, kad yra ir piktavališkų, nedraugiškų žmonių, ir nesuprantu, kodėl.

Esate lyg ir mūsų kraštietis - Švėkšnoje baigėte vidurinę mokyklą. Galbūt tai paliko jumyse kokią nors žymę?

Miestelis paliko pėdsaką, įspūdį, be abejo, yra brangus, ten mano paauglystė visa praėjo, o ji visiems labiausiai įsirėžia į atmintį. Švėkšną prisimenu, tik dabar rečiau aplankau. Ten dar yra gyvų mano mokytojų, su jais palaikau ryšį; mokytoją Petrą Čeliauską, kuris mokė matematikos, aš labai myliu ir kartais paskambinu.

Gal ten jau buvo kažkiek teatro, žmonių turguje ir bažnyčioje savitumo, artistiškumo?

Ne, negalėčiau to pasakyti. Vienintelis, kas buvo, tai mokyklos šokių vakarėliai, jeigu tuo metu veikdavo miesto elektrinė, bet dažnai nebūdavo šviesos, mes negalėdavome pasišokti. Daugiau nieko, susijusio su kultūrine-menine veikla, aš ten neveikiau. Gal buvo bandymų dramos ratelyje, kuriam vadovavo mokytojas Pintveris, pastatėme Kazio Sajos spektaklį "Silva studentauja", juokingą daiktą, tai aš ten sugebėjau labai prajuokinti publiką.

[CITATA]

Vis dėlto kodėl pirmiausia pasirinkote teisės studijas: gal jumyse stiprus buvo teisingumo jausmas, norėjote apginti nekaltuosius?

Niekada žmogus nesivadovauji tokiais aukštais kriterijais. Motyvai kasdieniai, kurie liečia tavo gyvenimą. Man tiesiog pasirodė, kad dėstomi įdomūs dalykai - kriminalistika, tarptautinė teisė, valstybės ir teisės teorija. Be to, labai domėjausi medicina, ten buvo ir teismo medicinos, ir psichiatrijos paskaitos.

Koks buvo pirmapradis impulsas pasukti į aktorystę? Norėjosi išgyventi daugybę gyvenimų, patirti savo kailiu, ko šiaip gyvenime netektų išgyventi?

Absoliučiai ne. Aš niekada apie aktoriaus karjerą negalvojau, man tai net į galvą neateidavo. Buvo įvykis, apie kurį labai daug kartų pasakojau, ir nebesinori apie tai kalbėti. Atsitiktinai mane pastebėjo ir pakvietė į filmą "Niekas nenorėjo mirti", po to ir prasidėjo viskas...

Aktorius Vytautas Paukštė yra sakęs, kad nematė nė vieno kolegos, persikūnijusio taip, kad išaugo straublys. Gal buvo toks vaidmuo, kai labiausiai jautėtės tapęs kažkuo kitu?

Nuo savęs vis tiek niekur nepabėgsi. Vadovaujiesi tuo, ką turi. Turi būti daugialypė asmenybė. Bet, kaip klausėte, tikrai nesijaučiau deimantu su daugeliu briaunų. Be abejonės, žmogus formuojasi visą gyvenimą, nuo vaikystės patiria tam tikras emocijas, jausmus, domėmisi literatūra, menu. Aš mėgau piešti, tapyti, tai irgi turi reikšmės, - viskas, kas supa žmogų, jame atsispindi. Jeigu esi labiau imlus, tai ir paimi daugiau visko sau, ką paskui gali išsakyti, pasidalinti.

Anot režisieriaus Juozo Miltinio, teatras yra žmogaus kultūros enciklopedija. Kokie puslapiai dabar iš tos enciklopedijos išplėšti? Ar tiesa, kad teatre grožį, taurių jausmų ugdymą pakeitė provokacija, šokiruojantis darkymasis?

Matote, teatras kartais ištrykšta tokiais lengvabūdiškais dalykais, kurie eksponuojami, ir tam tikrą publikos dalį pritraukia. Bet taip turi būti, nieko nepadarysi. Didesnė, aukštesnė meninė teatro mintis turi egzistuoti valstybėje, ir, mano supratimu, iš tikrųjų Nacionaliniame teatre jau formuojamas repertuaras, remiantis aukštesniais kriterijais. Kad nebūtų tai toks menkavertis menas, šios dienos gabalėlis, pasilinksminimas, pasižiūrėjimas, ir tuo viskas baigiasi. Aš daugiau linkęs į tą didesnį meną, unikalesnį, gal ne tokį populiarų, bet daugiau atskleidžiantį ir socialinius reiškinius, ir žmogaus asmenybę.

Kaip vertinate jaunosios ir senosios kartos režisierius? Dabar spektaklis trunka 5 valandas, ar neatšimpa žiūrovo smegenų veikla ir pojūčiai? Gal tai jaunų režisierių narcisizmo požymis: parodyti viską, ką turi?

Matot, kai aš žiūrėjau Eimunto Nekrošiaus "Vyšnių sodą" Maskvoje, kuris truko galbūt ilgiau kaip penkias valandas, išsižiojęs stebeilijausi, ir visos mano odos poros buvo atviros tam spektakliui. Ir paskui išėjęs nelabai galėjau orientuotis aplinkoje.

Negali teisti menininko - jis taip kuria, kad kartais pats nepajėgus suvaldyti savęs, ir mes priimame jį arba ne. Kas pasakys, kad Bethoveno 9-oji simfonija turėtų būti trumpesnė? Yra žmonės, kuriems to nereikia, ir mieliau pasiklausys "ABBA", ir jiems to užteks, o daugelis klausys 9-osios simfonijos, ir nepasakys, kad ji per ilga.

Lietuviškus filmus, tokius, kaip Marijono Giedrio "Herkus Mantas", Vytauto Žalakevičiaus "Niekas nenorėjo mirti", dabar pakeičia dauguma beprasmių, sukurtų dirginti žemiausius žmogaus instinktus bei jusles...

Atvirai sakant, aš jo nelabai žiūriu ir nematau, kas ten padaryta. Aš einu žiūrėti tuos patikrintus filmus, kurie man įdomūs, svarbūs. Mėgstu tą gerąjį anglų kiną, tai iš tikrųjų nieko neprarandi žiūrėdamas. O šiaip lietuviškas kinas, be abejo, taps grynesnis, ateis laikas, kai atsiras režisierius - asmenybė, kursiantis tokį kiną, kuris atitiks aukščiausius poreikius.

Režisierius Šarūnas Bartas yra neeilinis režisierius, ir negalima pasakyti, kad jis lėkštą filmą kuria. Aš viliuosi, kad iš jaunimo išaugs ypatingų menininkų. Man, pavyzdžiui, labai įdomu sekti Mariaus Ivaškevičiaus, puikaus dramaturgo ir rašytojo, kūrybą, jis savo gyvenimą mėgina pakreipti kino, kūrybos linkme, ir pirmieji bandymai man patinka. Tikiuosi, kad jie nesumenkės. Na, ir atsiranda daugiau rimtesnių jaunų režisierių, kaip Kristijonas Vildžiūnas, Ignas Jonynas; juk negalite jų apkaltinti lėkštumu, nedvasingumu. Nesu toks pesimistas, galvojantis, kad su mūsų kinu visiškai blogai ir nieko nebus. Manyčiau, kad išsirutulios. Turime ieškoti kelių, kaip iš totalitarinio režimo pereiti į vadinamąją rinkos ekonomiką, keisti žmonių sąmonę, kad ji būtų švari, prasminga ir dora, nebūtume godūs, kad kuo daugiau pagriebtume, susikauptume turtų.

Fotografuojate kino pasaulį. Ką vertingiausio, unikaliausio užfiksavote?

Vertė tiktai tokia, kad užfiksuoti reiškiniai, kurių jau dabar nėra, o po kurio laiko visai neliks. Galbūt bus įdomu istorikams, kaip tie kino žmonės atrodė, tai tos fotografijos juos atgaivina. Gal jos, gulėdamos archyvuose ir muziejuose, išplauks į paviršių, žmogus, rašantis knygą, susiras dokumentus, kur bus ir mano darytos nuotraukos. Neturiu vilčių, kad ieškos tik mano fotografijų, man patinka pats procesas, bendravimas su žmonėmis, kuriuos kažkada fotografavau. Kai kurių jau nebėra, bet iš esmės aš juos todėl ir fotografavau, kad prisiminčiau, pasąmonėje galėčiau atgaminti valandėles, tai, apie ką kalbėjome, kokie buvo pasvarstymai, kaip gyvenome anais laikais. Tai man pačiam svarbus reiškinys.

Tikrai nepamanyčiau jus gailintis, kad buvote aktorius.

O kodėl aš turiu gailėtis? Buvo taip, kaip buvo, gyvenimas taip susiklostė, ir nenorėčiau grįžti atgal. Visada galima pasiskaityti apie kriminalistiką, mediciną, kuriomis domėjausi, pasižiūrėti filmų. Gyvenime visada yra dalykų, kurių gali siekti, bet negali pasiekti. Tai - gyvenimo įvairovė, ir niekada negali pasakyti, kad tik tas tau yra įdomiausia, ir tik tuo turi užsiimti. Mano gyvenimo vyksmas buvo labai įdomus, nes dirbau su labai įdomiais žmonėmis, nuolat turėjau galimybę judėti, kas žmogui labai svarbu. Mačiau daug kraštų, papročių, klausiausi muzikos, daug skaičiau, ir tai paliko ryškų pėdsaką.

Kiekvienas žmogus yra aktorius, ir aš nemanau, kad tai yra išskirtinė profesija, tik kitas nepatenka į tam tikrą situaciją, atsitiktinumą, darantį įtaką gyvenimo kelio pasirinkimui. Padariau aktoriaus karjerą, nes buvo sutapimų, tinkamu laiku atsidūriau tinkamoje vietoje.

Ne vienas jūsų kolega prisipažino, kad yra besočiai vaidmenų. Mūsų žilagalviai aktoriai jaučiasi nemylimi, taip, lyg juos tuoj išveš rogėmis į mišką numirti. Maskvoje į sceną ratukuose išvežamas senutėlis aktorius, ir žiūrovus apima ekstazė.

Ne viename interviu sakiau, kad teatrams reikia senių. Vaidmenys turi menką išliekamąją vertę, ne taip, kaip nutapytas paveikslas ar parašyta knyga. Aktorius akimirką sublizgėjo, ir jo vaidmuo išnyko, vėliau ateina karta, kuri to nematė, tik paskaitė mačiusiojo įspūdžius. Iš tikrųjų labai gražus ryšys tarp kartų, bendrabūvio kultūra, kai vienas kitą papildo, ir ne tik energijos pliūpsniais, iš senių pasiima patirtį, gyvenimo išmintį.

Aš tik stebiuosi, kad Lietuvoje apskritai neigiamai, net paniekinamai žiūrima į senus žmones, net jauti kompleksą prieš jaunus. Atsimenu, kai buvo gyvi Henrikas Kurauskas, Stepas Jukna, su kokiu pasigėrėjimu į juos žiūrėjome, prisimenu Regimantą Adomaitį, kuris darė fantastiškus dalykus spektakliuose "Mindaugas", "Altonos atsiskyrėliai". Mus dabar pavadina negražiais vardais. Matyt, esame vertybių atsijojimo kelyje. Tik stebina, kad valstybei kultūra, švietimas, mokslas nėra prioritetai. Kaip tuomet išauginsime žmones, kurie nedaužytų lempų, jaustų patriotizmą savo šaliai. Nėra kultūros užgimimo, kad kraujyje tekėtų jos substancija. Jaudina tokie liūdni reiškiniai, kaip didelė emigracija, savižudybės, ir suprantu, kodėl tai vyksta. Jau vien dėl to, kad mūsų dangus ir padangė tamsoki, niūroki, tai dar ir kultūra tamsinama ir neišryškinamas šviesulys, į kurį galėtume orientuotis. Jeigu nekultūringas žmogus ateis bet kur - į fizikos mokslą, į kariuomenę, atsineš ir savo tamsumus. Auklėkim, veiskime kultūrą: auklėtojas turi būti vienas ne trisdešimčiai, bet penkiems mokiniams, baigęs aukštąjį mokslą, puikiai išmanantis vaikų psichologiją. Tada jis įkvėps estetinį pajautimą, garbę, gražumą, meilę Tėvynei.

Trykštate gyvybingumu. Ką dabar veikiate?

Yra buities dalykai. Vaidinu spektaklyje "Paskutinė krepo juosta" pagal S. Beketo, "Bakchantėse" - pagal Euripido pjeses. Be to, su šiais spektakliais būsime išvykose. Turiu galimybę perskaityti tai, ko anksčiau nespėjau, darau nuotraukas, nes ruošiuosi fotografijos parodai. Gyvenimas, tas gyvybės vanduo neišsenka, nenusistovi.

NUOSTATA. "Einu žiūrėti senų, laiko patikrintų filmų, o geriems spektakliams atsiveria mano siela ir visos odos poros", - sakė aktorius Juozas Budraitis. Sauliaus VENCKAUS nuotr.