Juodojoje tvirtovėje širdis sprogdino eilėraščiai

Apie kūrybos slėpinius

Kokios "Placdarmo" kapeliono privilegijos, regalijos, paskirtis, paklausėme šių metų kapeliono, literatūros tyrinėtojo, humanitarinių mokslų daktaro Marijaus Šidlausko. Jis sakė priklausąs Karklės-Kalotės-Girulių trikampiui, kuris įrėmina placdarmą topografiškai, o jo pulsą jaučia seismografiškai.

"Kūrybos dovaną gali laikyti ir prakeiksmu. Tačiau to negali atimti iš žmogaus, kaip neatimsi akies rainelės", - mano E. Karnauskaitė

"Kapelionas yra centrinė renginio figūra visom prasmėm. Žiūriu, kad būtų laikomasi kapitulos; bet reikia pabūti ir tai pajusti, - tai nėra nusakomi dalykai. Prioritetinės kapeliono pareigos suvokiamos intuityviai. Tai yra misija", - šmaikštavo pokalbininkas, parengęs dalyviams komunikatą.

Renginys buvusiuose kariniuose įtvirtinimuose, kaip įprasta, prasidėjo tylos minute pagerbiant jau išėjusius anapus kapelionus Rimantą Černiauską, Valdą Kukulą, Gintarą Beresnevičių, Jurgį Kunčiną, Peterį Bruverį, tikintis, jog žmonės, išėję į amžiną laisvę, neprieštaraus sarkastiškam kapeliono skaitomam žodžiui.

O žodis buvo apie tai, jog prakeikta lyrikų padermė, nepaisydama visų globalinių bei lokalinių nelabybių, vis dar nieku gyvu neišmiršta. Nors užmušk. Tiesa, pastebėta, kad leisgyvių narių buvo, yra ir bus. Prisikėlusieji buvo paraginti ieškoti Klaipėdos poetinės mokyklos fosilijų. Palinkėta puotauti, šokti ir kurti, medituoti, toliau krizenti iš krizių ir europezėti ta linkme, kurią nurodė kapelionas iš Kalotės: "Tepadeda jums geopolitinės vidaus ir išorės jėgos bei organai ir telaimina jus Briuselis. Amen."

Susisukę lizdą, kūrėjai mito kareiviška koše, dėkodami vieninteliam "Placdarmo" rėmėjui - Pajūrio regioniniam parkui. Ir ganėsi žydinčiose plunksnos brolių kūrybinėse pievose.

Mažiau numarintų žodžių

Vienas "Placdarmo" iniciatorių, klaipėdietis poetas Gintaras Grajauskas, pasiteiravus, kokia krizė privertė padaryti penkerių metų pauzę poetų sambūriams, dėstė, kad kitokia krizė, išskyrus ekonominę, negalioja. Bet paklausus bet kurio kultūrininko, šis pasakys, kad visą jo gyvenimą yra ištikusi krizė, - nuo to laiko, kai baigė mokyklą.

"Kurti eiles - ne darbas, tai misija. Užtat jos niekas nekeičia", - sakė poetas, turėjęs daug darbo skaitydamas ir rinkdamasis tekstus: tai vyko spontaniškai, socialiniame tinkle "Facebook", tad buvo chaoso. Norinčiųjų dalyvauti netrūko.

Paklaustas, kokia šių metų "Placdarmo" tematika, ir apskritai - kas tas lemiamas veiksnys, formuojantis kūrinio prasmę ir sugestiją: žodis, idėja, meninis vaizdas, intriga, siužetas, personažai ar visa tai kartu sudėjus, G. Grajauskas niūriai juokavo.

"Ekonomika... Kalbant rimtai, visokių socialinių reiškinių atspindžių ir grimasų pilna tokiuose romanuose kaip "Šiukšlynų žmonės"; poezija kokia buvo, tokia liko. Iš esmės keičiasi gal tik pati kalbėsena, o tematika - ta pati nuo Homero laikų - keturi amžini siužetai. Juos ir kartojam, tik savo kalba. Gal mažiau yra vandens, žodžių, kuriuos numarino mūsų pirmtakai: "meilė", "rožės žiedas", - sakė pokalbininkas.

"Dabar lyg tuštesnis laikas, bet jauni žmonės iš visos Lietuvos siunčia krūvas stiprių tekstų. Pašauktųjų ir išrinktųjų yra, tik jie mažai afišuojasi, gal ne tokie organizuoti", - apie šių dienų poetų padermę kalbėjo G. Grajauskas.

- Poezija turbūt yra vienintelis amatas, kurio neįmanoma išmokti; kiekvieną kartą rašydamas eilėraštį tu jį rašai iš naujo, tarsi pirmąjį gyvenime. Tai įdomu, bet šiek tiek ir vargina. Pianistas gali groti gamas, smuikininkas - arpedžio, poetams treniruotė yra tik skaityti."

Smalsauju, ar poezija išsigimė, kad nūnai pulkai nekaltų mergelių, užuot sekiojusių dvasingąjį poetą, linksta garbinti televizijos realybės šou "žvaigždūnus"?

"Tai mergelės išsigimė", - juokėsi poetas, replikavęs, kad gal per vėlai gimė, nes jo niekas nesekiojo. Tie laikai, kai poezijos klausėsi pilni stadionai - praėjo, ir G. Grajauskas nemano, kad tai yra blogai. Eiles jie skaitysią patys sau, tiems, kurie ateis, jeigu net vienas ar du žmonės.

Kodėl nutinka, kad jaunystėje dažnai mėgavusis poezija metams bėgant jos užsimanoma tik retsykiais, kaip kokios vėžlio sriubos ar japoniško masažo?

"Stipri proza yra tokia pat gera kaip stipri poezija, bet tiek vienos, tiek kitos nėra daug. Galima skaityti kino scenarijus, dramaturgiją - kad tik ne komiksus", - sakė G. Grajauskas ir pripažino: blogų tekstų yra daug daugiau ir prozoje, ir poezijoje. Knygynuose kūpsančioje makulatūroje susigaudyti nelengva.

"Gerai poezijai svarbu net ne užrašymo dalykai, forma ar literatūrinė meistrystė; mano supratimu, geras poetas tas, kuris sugeba PAMATYTI. Tai gali būti paprasta detalė, pro kurią mes kasdien vaikštom, mums pažįstama ligi gyvo kaulo. Pamatyti nebūtinai kaip stebuklą, o to daikto pačią esmę, ne tą realybę, kurią bando perteikti televizija", - sakė poetas. Jis - už kūrybą, suformuojančią individualų santykį su viskuo, kas supa. Toks žmogus lieka ekologiškai neužterštas.

Apie keistuolius, kurie slenka kaip sielos per smilgas, ir kuriems lubinai pražysta mėlynai mirtinai, skaitė jaunasis poetas Jurgis Viningas.

G. Grajauskas, provokuojamas, ar jo pastebėjimas, jog klaipėdiečių poezijoje dažna autoironija nėra narsicizmas, nesutriko: "Gal ne su tokiais poetais bendrauji. Mano supratimu, aktoriai yra didesni narcizai. Autoironija pareina iš to, ką sakiau pokalbio pradžioje: poezija yra misija, mes galime skaityti ją keliems žmonėms, žinome, kad nebūsime mėgstamos žvaigždės ir televizija nerodys mūsų keliskart per dieną per visus kanalus. Tad imi žiūrėti į save blaiviai."

Kraujyje ir akies rainelėje

Menininkas kūryba išreiškia ir gynybines reakcijas. Kaip asmenybė jis gali būti drovumo įsikūnijimas, o kaip rašytojas - išsišokėlis. Apie tai kalbėjomės su palangiške poete Elena Karnauskaite, kurios kūrybinėje tikrovėje netrūksta metamorfozių. O drauge - ir moteriškos intuicijos, trapumo.

"Manau, kad nėra moteriškos ar vyriškos poezijos, tik - gera ir bloga. Ne visada galima atpažinti autorių: gali sužaisti, pabūti vyro kailyje. Poezija yra gyvenimo dalis; kaip nuo žmogaus būtų galima atskirti akies rainelę? Tiesiog tai yra duota, dovanota, arba galima prakeiksmu pavadinti - kūryba kaip žmogaus kūno tąsa, jo paties tęsinys. Manau, kad yra nerašančių poetų ir netapančių dailininkų, ir tų, kuriems poezija yra kraujyje. Nežinau, kurie laimingesni", - sakė E. Karnauskaitė.

Kūrybos tema keičiasi pagal tai, su kuo susiduri, kuo gyveni, kokie įspūdžiai, kaip keitiesi tu pats kaip žmogus. Poetė nesutiktų, jog su amžiumi poetas darosi pagiežingesnis, ciniškesnis: yra jaunų žmonių, kategoriškesnių už daugiau mačiusį. Lyginant tos pačios kartos poetus, jie gali atstovauti skirtingam kūrybiniam laukui - tarkime, Milošas ir Puišytė.

"Ką reiškia - išmoksti rašyti, profesiniai įgūdžiai užgožia kūrybinį gaivalą? Ir pirmokas išmoksta rašyti. Be abejo, yra tam tikri amato dalykėliai. Kiti atpažįsta tavo simuliavimą, ir tai yra nebe kūryba, o tik grafomanija, ir jeigu žmogus kasmet išleidžia po knygą, tai yra kažkas truputį nenatūralaus. Galbūt kitas yra dažnai atsinaujinantis, aš esu lėtesnė ir man reikia daugiau laiko išnešioti ir brandinti, ne iš karto parodyti, ir manau, kad nuo to niekas nenukenčia", - sakė poetė.

Rudenėjant

Elena Karnauskaitė

Sunokę slyvų vaisiai primena/ mėlynas karvės akis tokios pat/ švelnios ir minkštos romiai/ gula į pievą prie pat kojų/ bręstant rugpjūčiui būriuojantis/ gandrams anądien mačiau du/ sunkūs įmirkę yrėsi į liūtį/ vedami kažin kokio aiškaus/ nenumaldomo žinojimo įrašyto/ kiekvienoj plunksnoj ir jokių/ žemėlapių gprs ar kitų krypties/ nuorodų ir ką tu jiems/ dangaus koridoriai atverti/ ne lėktuvams, ne - paukščiams/ vaikų aitvarams angelams/ krintančioms žvaigždėms/ kai pasidaro ankšta nepralaidu/ tik sužaibuoja sugriaudi/ štai tau nauji keliai nauji/ horizontai jokio plano/ ar mokesčio tik būtinybė/ sprogdina tave kaip pernokusį/ obuolį arba kriaušę iki pat/ šerdies iki pat kauliuko/ ir jau nebėra kur pasiklysti.