Jonas Sakalauskas: "Muzikiniam teatrui trūksta kūrybinių pajėgų"

J. Sakalauskas yra kupinas idėjų, kaip sustiprinti, gerinti Muzikinio teatro veiklą. Įstaigai esą būtina surasti pagrindinius dirigentus, solistų bei stiprinti orkestrą.

Ne paslaptis, jog daugelį klaipėdiečių nustebino žinia, kad naujuoju teatro vadovu tapo jaunas, ambicingas solistas iš Vilniaus. Kaip jums kilo mintis dalyvauti konkurse ir ar tikėjote savo pergale?

Jau 15 metų vysčiau įvairiausius kultūrinius projektus, užsiėmiau visuomeninėmis, kultūrinėmis veiklomis. Gal kai kuriems gali skambėti keistai, jog yra žmonių, turinčių nuoširdžių ambicijų prisidėti keliant šalies kultūrą, tačiau aš esu būtent toks. Man rūpi kultūra, taip pat ir Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras, kuriame teko lankytis ne vien tik kaip žiūrovui. Neabejoju, kad šis teatras turi labai daug galimybių ir potencialo.

Dėl dalyvavimo konkurse apsispręsti man padėjo brolis. Vieną akimirką pradėjau abejoti - kam man to reikia? Juk ir taip turiu be galo daug sėkmingai besiklostančios veiklos: kuriu, prodiusuoju, turiu nuostabią šeimą, ką tik įsirengėme namą. Žodžiu, turiu visko, ko reikia, tad kam man viską mesti ir važiuoti į Klaipėdą?

Tačiau brolis man priminė, jog mano svajonė yra realizuoti įdomius projektus. O dar įdomiau tai daryti sudėtingomis sąlygomis - neturint pinigų, patalpų... Tuomet visgi pagalvojau, kad nereikia nuleisti rankų ir pabandyti.

Dar nelaimėjęs konkurso mintyse kūriau planus, ką ir kaip darysiu, jei laimėsiu. Taigi, reiškia, jaučiau, kad galėčiau laimėti, tačiau nesitikėjau, jog tai įvyks. Labai to norėjau, tačiau tuo pat metu puikiai supratau, kad kiti pretendentai užimti direktoriaus pareigas yra be galo stiprūs. Juk, pavyzdžiui, dabartinis vadovas puikiai pažįsta teatrą, turi patirties, pasitikėjimo, ambicijų, "svorio". Net konkurso komisija pripažino, jog nelaikė manęs stipriu kandidatu iki tol, kol gyvai pristačiau savo programą.

Kokie pagrindiniai jūsų programos akcentai?

Pagrindinis akcentas - tikslas, kad teatras taptų tarsi platforma, kurioje meninininkai susitiktų su publika, valstybės kultūros formuotojai - su kūrėjais, jie bendrautų, bendradarbiautų, kurtų, o tuo pat metu būtų kuriamas ir teatro identitetas. Svarbu, jog ši įstaiga taptų atvira solistams, režisieriams, orkestrantams. Manau, jog tik bendradarbiavimas gali padėti sudominti miestiečius ir pritraukti menininkus iš kitų miestų.

Turiu labai konkretų planą, tačiau galiu pristatyti viziją tik labai abstrakčiai. Konkrečiai nieko negaliu planuoti, žadėti, kol nepradėjau dirbti ir nesusipažinau su realia situacija teatre. Nes tai būtų tas pats lyg patirties ir žinių neturinčiam politikui, siekiančiam tapti seimūnu, žadėti pakelti minimalų atlyginimą iki 2 tūkst. eurų.

Ar siekdamas įgyvendinti savo viziją jūs ieškosite žmogaus, galėsiančio užimti meno vadovo poziciją?

Kol kas šį klausimą palikime atvirą. Apie meno vadovą dar negalvoju. Be abejonių, reikės žmonių, kurie galės man padėti įgyvendinti tikslus, galbūt netgi teks sukurti naujų pozicijų. Aš nežinau, ar meno vadovas gebėtų atlikti visus tuos darbus, tačiau kol kas sakau, jog trupę papildys keletas naujų žmonių.

Kokias pagrindines problemas įžvelgiate Muzikiniame teatre?

Na, viena yra tas problemas išgirsti iš kitų žmonių ar įžvelgti jas, žiūrint spektaklius. Tačiau, kol dar nedirbu teatre, kad ir ką dabar pasakyčiau, tai būtų niekinė informacija.

Tam, kad galėčiau vertinti, aš privalau pamatyti visus spektaklius, susipažinti su kolektyvu, išgirsti visų jų nuomones, kurį laiką padirbti ir tik tuomet galėčiau įvardinti problemas. Kol kas esu susidaręs įspūdį, jog teatrui privalu peržiūrėti kūrybinio darbo bei bendradarbiavimo gaires.

Manau, jog reiktų ieškoti būdų, kaip pagerinti komunikaciją tiek teatro viduje tarp darbuotojų, tiek informuojant visuomenę.

Antras dalykas - teatrui trūksta kūrybinių pajėgų. Reikia surasti pagrindinius dirigentus, solistų, stiprinti orkestrą, kurio nemaža dalis narių jau pabėgo į kitus Klaipėdos orkestrus ar netgi į kitus miestus. Šiandien teatre nėra net iki galo susiformavusio simfoninio orkestro!

Ir kaip jūs žadate pritraukti naujus žmones tapti Muzikinio teatro trupės dalimi?

Na, tai bus sudėtinga užduotis... Tačiau netgi turint labai ribotus išteklius viskas įmanoma. Svarbiausia - motyvacija. Manau, jog žmogui reikia sukurti tokias sąlygas, kad šis galėtų užsiimti ir papildoma veikla.

Į Klaipėdą atvykę artistai dažnai lieka be uždarbio, kadangi visas atlyginimas išnyksta susimokėjus transporto ir būsto išlaidas.

Jei palyginčiau atlyginimą, kurį gausiu dirbdamas teatre, su šiandien gaunamomis vidutinėmis kiekvieno mėnesio pajamomis, teatre aš gausiu kone labdarą. Geriausiu atveju gyvensiu "ant nulio". Tikiuosi, Klaipėdos savivaldybė, Kultūros ministerija suvoks, apmąstys šią problemą ir kartu mes galėsime surasti palankius sprendimus. Jei to nebus, ateityje Muzikiniame teatre dirbs vos saujelė žmonių, čia nebus orkestro, tad spektaklių metu skambės fonogramos.

Pakalbėkime apie teatro rekonstrukciją. Minėjote, jog tai jums bus sudėtingiausias uždavinys.

Galiu tik pasakyt: sprendimai jau priimti, šiuo metu derinamas projektas. Tačiau, kol negavau visos su tuo susijusios informacijos, nieko negalėčiau komentuoti. Mano užduotis bus netrukdyti procesui, ieškoti papildomo finansavimo, kad darbai vyktų kuo greičiau. Dviračio mes tikrai neišrasime.

Netyla diskusija, kas gi turėtų vadovauti teatrui: menininkas ar vadybininkas? Kaip jūs manote ir kas labiau esate jūs?

Tobula, jei vadovas yra ir menininkas, ir vadybininkas. Juk tokias pareigas einančiam žmogui privalu turėti platų požiūrį bei kritinį mąstymą. Jei vadovas yra tik vadybininkas, turintis daug patirties, tačiau neturintis jautrumo menui, manau, tai reikštų nesėkmę.

Vis dėlto būna ir jautrių menui vadybininkų bei menininkų, turinčių puikių vadovavimo gebėjimų. Taigi gali būti visaip. Svarbiausia - nesivadovauti stereotipais, o stengtis pažinti žmogų ir situaciją.

Mano manymu, aš turiu abiejų šių savybių, kadangi pradėjau dirbti kaip vadybininkas, o vėliau atradau talentą dainuoti. Žinoma, negalėčiau vadovauti bankui ar fabrikui, kadangi neturiu tam įgūdžių. Tačiau kultūros įstaigose aš esu dirbęs įvairiais amplua, turiu nuovoką ir labai didelę patirtį. Meniška mano asmenybės pusė atsiskleidžia kuriant projektą, o vadybininko - kai tenka galvoti, kaip šį projektą reiks įgyvendinti.

Esate vienas iš grupės "el Fuego" narių, dainuojate Nacionaliniame operos ir baleto teatre. Esate kompozitorius, dirigentas. Ką žadate aukoti, pradėjęs vadovauti teatrui?

Žinoma, teatras atims didžiąją dalį laiko, tačiau tikiuosi, jog man pavyks paleisti variklį ir galėsiu tęsti savo kūrybinę veiklą. Apie tai jau informavau Kultūros ministeriją, žadu pranešti ir kolektyvui. Kūrybinė veikla man yra be galo svarbi, esu pačiame savo kūrybinio potencialo žydėjime, tad mesti to aš tikrai nežadu.

Kita vertus, aš neturiu kitos galimybės. Teatre uždirbsiu labai mažai. Kaži ar užtektų man pačiam pragyvent. Taigi, jei vis dėlto galimybė užsiimti kitomis veiklomis man nebus suteikta, aš tiesiog negalėsiu dirbti teatre.

Jūs - be galo aktyvus žmogus. Be visos gausos veiklų, 2012 m. jūs įsteigėte VšĮ Baltijos kamerinį operos teatrą, inicijavote ir rengėte ilgalaikę mokymo programą jauniesiems operos solistams "Vilniaus operos studija", organizavote baroko operos kursus Kražiuose, 2015 m. įgyvendinote trumpametražių miuziklų festivalį "M-FEST". Ar ko nors nepaminėjau?

Jau nuo 2004 m. dirbu su įvairiais muzikinio teatro projektais, kūriau programą miuziklo artistams, besimokantiems Vilniaus kolegijoje, dirigavau miuziklams, vadovavau privačiam Vilniaus muzikiniam teatrui, dainavau operose, miuzikluose, vykdžiau visuomenines akcijas - inicijavau projektą "Atstatykime Vilniaus pasakų parką". Nuo 2008 m. daugiausiai dirbau su opera. Organizavau šiuolaikinės operos festivalį, miuziklų festivalį, mokymo kursus... Žodžiu, tų veiklų buvo ir yra be galo daug.

Ar žadate pats pasirodyti Muzikinio teatro scenoje?

Kategoriškai ne. Bent jau kelerius pirmuosius metus. Nebus nei mano kūrinių, nei giminių, nei aš pats dainuosiu. Kiek galėdamas stengsiuosi vengti bet kokio interesų konflikto. O ateityje, jeigu iš tiesų publika norės mane matyti scenoje, o kūrėjai sakys: "Jonai, mums reikia tavęs. Baik rodyt savo principus", tuomet gal ir pasirodysiu (juokiasi). Aš nesiveržiu, kadangi niekam nieko nenoriu įrodinėti. Man tiesiog būtų gėdinga save "prastūminėti" savo paties vadovaujamame teatre.

Minėjote, jog Klaipėdoje jūs esate dažnas svečias. Koks, jūsų akimis, yra šis miestas? Kokias asociacijas jis jums kelia?

Man labai patinka uostamiestis. Jūra, uostas... Man patinka vanduo, keltas, žuvėdros, garsas, kai plaukia laivai, kai kraunami konteineriai. Tai - tikra romantika.

Man patinka Klaipėdos centras, senamiestis, kuris savo mažumu primena "kišenę". Gaila tik kad miesto gatvėse - tuštuma arba agresyviai nusiteikę ir BMW automobiliais važinėjantys jaunuoliai. Žinau, kad tai - tik dalelė miestiečių, Klaipėdoje yra labai daug inteligentiškų žmonių. Galbūt kultūringi miestiečiai tiesiog neišeina į miestą, gal vietoj to jie važiuoja prie jūros?.. Nežinau.

SVARBU. "Teatras atims didžiąją dalį laiko, tačiau tikiuosi, jog man pavyks paleisti variklį ir galėsiu tęsti savo kūrybinę veiklą. Ji man yra be galo svarbi, esu pačiame savo kūrybinio potencialo žydėjime, tad mesti to aš tikrai nežadu", - apie ateities planus atviravo Jonas Sakalauskas.

Manau, jog miestas turi daug pinigų, tačiau mažai kultūros. Taigi, siekiant gelbėti situaciją, reikia sudominti klaipėdietį ir taip prikelti miesto centrą. Juk Kaunas iki Europos krepšinio čempionato buvo lygiai toks pat miręs miestas. Tačiau dabar Vilniaus gatvė Kaune yra viena judriausių Lietuvoje. Ir tai yra nuostabu. Šiandien turbūt mieliau rinkčiausi Vilniaus gatvę Kaune nei Pilies gatvę Vilniuje. Tikiu, jog Klaipėda taip pat atgims.

Kaip į pokyčius, jog tapote teatro vadovu, sureagavo jūsų šeima?

Na, mums tai tapo dideliu galvos skausmu. Juk ką tik įsikėlėm į naujus savo namus, turiu du mažus vaikus. Vis dėlto Klaipėdoje nuolat aš tikrai negyvensiu ir šeimos netampysiu. Žinoma, žadu susirasti gyvenamąją vietą uostamiestyje, planuojame, jog mano šeima dažnai atvažiuos į Klaipėdą, o aš - į Vilnių. Žodžiu, ieškosim sprendimų.

Tačiau ar sugebėsite taip gyventi, jei planuosite likti ir kitai penkerių metų kadencijai?

Kitai kadencijai nesiruošiu. Per penkerius ateinančius vadovavimo metus Klaipėdos muzikiniame teatre aš sieksiu paleisti variklį, kad įstaiga puikiai funkcionuotų ir be manęs.

Muzikos kūrėjai, solistai kai kuriems išsyk asocijuojasi su pedantiškumu, netgi snobizmu. Koks jūs esate žmogus? Kokių pomėgių, be muzikos, turite?

Kalbėti apie save yra labai sunku, nes aplinkiniai mane mato vienaip, o aš save - kitaip. Taigi tikrasis "aš", matyt, yra kažkur per vidurį.

Na, esu jautrus ir atviras menui, įvairioms idėjoms, mėgstu bendrauti. Man be galo svarbi mūsų šalis bei jos kultūra. Noriu tęsti savo tėvo darbus, kuris kovojo už Lietuvą, gynė televizijos bokštą.

Kalbant apie pomėgius, turbūt didžiausias jų yra mano darbas. Man patinka dainuoti, vaidinti, šokti, taip pat sportuoti - aktyviai važinėju dviračiu ir šiek tiek užsiimu sunkiąja atletika.