Jonas Gricius: dėkui Dievui, mažėja "berniukų iš Gedimino prospekto"

Per savo, kaip operatoriaus, karjerą J. Griciui yra tekę dirbti ir su pasauline kino žvaigžde Elizabeth Taylor. „Žydrojoje paukštėje“ ji turėjo vaidinti valstietę motiną, o atėjo, anot J. Griciaus, nusigrimavusi kone kaip Kleopatra. „Aš taip nustebau!  Pasisukau į E. Taylor ir sakau: „You like it?“ Ji pažiūrėjo į mane: „I like!“ Tuo baigėsi mūsų santykiai“, – prisimena kino operatorius.

– Sakoma, kad kompozitorius, eidamas gatve, kuria muziką, fotografas mato vaizdus, kuriuos galėtų nufotografuoti. Ar kino operatorius taip pat mato žmones, situacijas, kurios vėliau galėtų tapti filmu, vaizdais?

– Visų pirma reikia turėti omenyje, kad kinas – sinkretinė meno forma, kur vienas žmogus nieko negali. Yra išimčių, kad ir Jonas Mekas. Aš dirbau tik su grupėmis. Pasižiūrėkite į titrus – net mažiausią filmelį kiek žmonių kūrė. Pasitaiko, kad eini gatve (ypač esant konkrečiai užduočiai), sumąstai, sugalvoji. Bet mano metodas – ieškoti sprendimų atsigulus į lovą. Atsigulu (žinoma, kartais ir užmiegu) ir sprendžiu, kaip man filmuoti, gulėdamas.

Nereiškia, kad, atėjęs į filmavimą, lygiai tą patį ir padarau, nes yra režisierius, scenarijaus reikalavimai, aktoriai, palankus arba nepalankus oras. Būdavo, kad, perskaičius scenarijų, scena atsirasdavo savaime. Būdavo ir tokių atvejų, kai teko palaužyti galvą. Jau nekalbu, kad gali atsirasti labai įdomių sprendimų, kurie suduš tą pačią sekundę. Bet jei ateisi be sprendimo, improvizacija bus tuščiavidurė. O jei turi savo sprendimą, remiantis jo pagrindu, galima improvizuoti. Neretai tai buvo labai įdomu.

– Dabar Jūs nefilmuojate. Kol dar nebuvau įjungusi mikrofono, sakėte, kad visi klausia tų pačių klausimų, o Jūs norėtumėte pakalbėti apie žmones. Kaip žmonės keičiasi, kokie jie yra šiandien?

– Šiandien žmonės (galima pasirausti literatūroje ar pradėti nuo Senojo Testamento) labai nedaug keičiasi. Jie išmoko žiūrėdami į šviesoforą pereiti gatvę (ne visi, žinoma, į tai kreipia dėmesį), bet mąstymas nelabai pasikeitė. Mes – savimylos, netolerantiški (net ir labai tolerantiški žmonės ne 100 procentų tolerantiški), agresyvūs. Dar tais laikais, kai buvome jaunesni ir ne viską žinojome, susirinkome ar Taline, ar Rygoje, ar Vilniuje. Nelabai apie reikalus kalbantis ir gurkšnojant vyną, kažkas iš estų pasakė: „Laimingi latviai – jie iš abiejų pusių turi gerus kaimynus.“ Bet kad latviai su estais arba lietuviai su latviais būtų geri kaimynai, vargu ar pasakysi. Jau nekalbu apie Lietuvą ir Lenkiją, kurios turėjo labai daug bendrų interesų, kurių istorija daug kur susijusi, ir susiliečia ne konfliktiškai, o labai žmogiškai, padoriai. Bet kaimynai mes – šiaip sau, agresyvūs (kad ir Vilnius, kuris istoriškai daugiatautis miestas). Ir čia nėra ko nei piktintis, nei žavėtis.

Man teko skaityti (neteko būti) apie Žytomyrą, kuriame gyveno žydai, lenkai, vengrai, moldavai, ukrainiečiai. Jie visi labai gerai sutarė, jokių konfliktų nebuvo, beveik visi susikalbėjo. Tai buvo to miesto žavinga savybė. Teko būti Derbente, Dagestano mieste. Ten gyvena žydai, dagestaniečiai ir daug kitų tautybių, bet miestas padalintas į dalis. Čia – žydų dalis, čia – dagestaniečių, čia – dar kažkokia... Suaugę žmonės dar kažkaip, bet paaugliai, patekę į svetimą teritoriją, gaus sprandų neklausus vardo. Taigi įvairiai yra.

Kalbu apie Vilnių – kiek smulkių buitinių nemalonumų išvengtume, jei galėtume bent susikalbėti. Lietuviai, lenkai ir rusai... Žydų jau beveik nebėra, jie kalba arba lietuviškai, arba lenkiškai, arba rusiškai. Be kita ko, taip, kaip lietuviškai kalba profesorė Irena Veisaitė, žydų gimnazijos direktorius Miša Jakobas, Leonidas Donskis, reikėtų pamokyti lietuvius. Žavinga klausyti. Kai susigrąžinome valstybingumą, išryškėjo Vilniaus grožis – kokiame gražiame mieste mes gyvename. Levo Tolstojaus romane „Karas ir taika“, kai rusų imperija nugalėjo ir nujojo ligi Paryžiaus, Kutuzovas išvažiavo „į savo mieląjį Vilnių“. Aš pagalvojau – viešpatie dieve, koks „mielasis Vilnius“? Ten viskas apgriuvę, gatvės kreivos, kiemai pristatyti malkinių, visokių sandėliukų, dar kažko... Pereikite šiandien – ne viskas padaryta. Nueikite į Užupį – kokia žavinga miesto dalis. Dar daug ten darbo, bet tai, kas padaryta, matyti.

– Jūs daug kalbate apie Vilnių, bet gimėte tarpukario Kaune. Ar Kaunas Jūsų prisiminimuose taip pat žavus?

– Kaunas buvo pagrindinis miestas. Mūsų šeima buvo tremtyje ir karą praleido Rusijoje. Kai grįžome į Kauną 1944 m. rugpjūčio pabaigoje, karas nebuvo pasibaigęs. Tada daug įspūdžių nepasiteisino. Visų pirma tuo metu Kaunas buvo beveik tuščias. Vieni – išvežti į Rytus, kiti pabėgę į Vakarus, o treti – į kokius nors kaimus. Dėkui Dievui, Kaunas nelabai nukentėjo. Geležinkelio stotis buvo sugriauta, telefono stotis susprogdinta, bet nelabai dideli nuostoliai.

Mane priėmė mokytis į „Aušros“ gimnaziją. Žinoma, karo metai sutrukdė mokytis su savo bendraamžiais. Bet kai prasidėjo kalba, kad sostinė vis dėlto yra Vilnius, ir opera turi pervažiuoti į Vilnių, ir konservatorija, ir leidyklos, aš tėvams pasakiau – jūs kaip norite, važiuokite į tą Vilnių, aš lieku Kaune, jokių kalbų negali būti. Po studijų Maskvoje dar grįžau į Kauną – tai buvo sugrįžimas į mielą miestą, bet jame kuo toliau, tuo daugiau tokių dalykų, kurių galėtų ir nebūti.

– Kokie tie dalykai?

– Sakysim, Konrado kavinė. Kaip buvo galima Konrado kavinę paversti batų parduotuve? Konrado kavinė, mano nuomone, istorinė vieta. Kam galėjo į galvą ateiti šventvagiška mintis ten įkurti batų parduotuvę, nesuvokiu. Jau nekalbu apie tai, kad 1940 m. sovietų okupacija, karas, vokiečių okupacija, pokaris, 50 metų sovietinės valdžios pridarė labai daug neigiamų dalykų. Dalis Kauno inteligentijos buvo išvežta į Rytus, dalis pasitraukė į Vakarus. Ten liko toks visuomenės viduriukas. Gyvenimas buvo sunkus – nebadavo Kaunas, bet ir per kraštus netekėjo. Ir tada prasidėjo tai, kas vadinosi „kombinuoti, sukombinuoti“. Kaune taip ir „kombinuoja“ lig šiol.

– Į Maskvą išvažiavote pačiu griežčiausiu cenzūros laiku, kai viską tikrino.

– Teko girdėti, kad Stalinas buvo kino mėgėjas. Jis turėjo savo salę, jam atveždavo filmų, net ir užsienietiškų. O kai pristatydavo sovietinį filmą, būtinai dalyvaudavo kinematografijos viršūnė. Tais laikais kinematografijos ministras buvo Ivanas Bolšakovas. Pasižiūrėjęs filmą, Stalinas Bolšakovo klausia, kodėl taip mažai gerų filmų. Bolšakovui plaukai pasišiaušė, sako – mažai talentingų žmonių. Stalinas pasakė – tai štai, tegul tik talentingi ir filmuoja. Taip nuo 1948 m. Rusijoje prasidėjo vadinamasis „малoкaртиниe“ (malokartinije): per visą Rusiją, kur buvo ir „Mosfilm“, ir Gorkio studija, ir „Lenfilm“, ir Kijevo studija, ir Odesos studija, ir Sverdlovsko studija, buvo sukuriami daugiausia šeši filmai.

Be to, prieškariu sovietinė kinematografija pasauliniame kinematografe buvo labai vertinama. Visi tie, kurie neturėjo kinematografijos, atsidūrė kinematografijos institute. Mes, „малoкaртиниe“ laikų studentai, bendravome su žvaigždėmis, asmenybėmis, nuostabiais žmonėmis, kurie iš esmės sukūrė kiną. Ar tie filmai išliks pasaulio kultūros lobyne – kitas klausimas. Bet tada daugelis filmų buvo kinematografiniai atradimai. 1953 m. mirė Stalinas, 1954 m. gavau diplomą, o 1956 m. Marlenas Chucijevas Odesos studijoje nufilmavo filmą „Pavasaris Užupio gatvėje“. Tai buvo pirmoji kregždutė. Be kita ko, filmavo Piotras Todorovskis mano kurso draugas. Prasidėjo labai sklandus, įdomus kinematografo augimas, bendravimas. O paskui atsirado užkulisinės intrigos, kurios tęsiasi ir šiandien.

– Esate sakęs, kad vis dažniau keliate sau klausimą, ar operatorius yra menininkas, ar ne. Ar radote atsakymą?

– Jei Viešpats Dievas, davė talentą, operatorius gali būti menininkas. Jei Viešpats Dievas talento nedavė, operatorius gali būti labai geras amatininkas. Ne menininkas, bet ką dabar padarysi. Dėkui dievui, mažėja „berniukų iš Gedimino prospekto“, kurie žino, kad, paspaudus raudoną mygtuką, kamera užfiksuos vaizdą.

– Negaliu nepaklausti apie „Žydrąją paukštę“ – filmą, kurį filmavote su amerikiečiais.

– Aš jį vertinu kaip avantiūrą. Tik ne savo avantiūrą – tiesiog sovietinė kinematografinė valdžia norėjo daryti politiką. Tai buvo keistas atvejis, kuris mano kūrybinę biografiją „puošia“ tik kažkokiais anekdotiniais dalykais.

– Ar tiesa, kad tame filme Jūs Elizabeth Taylor matėte vienaip, o ji pati įsivaizdavo, kad turi atrodyti visiškai kitaip?

– E. Taylor sutiko tik truputėlį kukliau negu Anglijos karalienę. Ji turėjo keturis vaidmenis – Motinos, Šviesos, Raganos ir dar kažkokį. Apie ją šoko visi, jau nekalbu apie „Lenfilm“ darbuotojus. Ji buvo ką tik baigusi filmuotis „Kleopatroje“, kurios biudžetas buvo fantastiškas – 40 mln. dolerių. Pirmiausia reikėjo filmuoti aktorių bandymus. Buvo susitarta, kad ji nusigrimuoja, o mes, kai pasiruošime, paskambinsime. Ji atėjo po trijų skambučių. E. Taylor turėjo būti apsivilkusi motina, tokia valstiete.

Atvirai šnekant, gal neteisingai maniau, bet įsivaizdavau tokią žemaitišką šeimininkę iš Žemaitės. O ji atėjo gana puošniai apsivilkusi, su baltu „čepčiku“. Nors galų gale, kaip vilkėjo tų laikų valstietis, nežinau – negali prikibti. Ji buvo nusigrimavusi, o valstietės veidai – nuberti sidabriniais trupiniais. Taip, kaip ji „Kleopatroje“ vaidino. Aš taip nustebau! Nelabai kalbėjau angliškai (ir dabar nelabai kalbu), bet pasisukau į E. Taylor ir sakau: „You like it?“ Ji į mane pažiūrėjo: „I like!“ Tuo baigėsi mūsų santykiai. Tik baigiamojoje puotoje sudaužėme vyno taures.

– Neretai esate pavadinamas kino operatorių guru. Nacionalinė premija Jums skiriama „už profesinę sąžinę ir už aukščiausią vizualinę kino kultūrą“. Kiek profesinė sąžinė yra svarbi?

– Skaičiau, kad už profesinę sąžinę, bet nesuteikiau reikšmės. Manau, kad sąžinė – ir profesinė, ir buitinė, ir visuomeninė – arba yra, arba jos nėra.

– Ką Jūs dabar stengiatės perduoti jaunesniems operatoriams?

– Pasakau, kad reikia mokėti daryti tai, ką darai. Pirmiausia reikia išmokti, o paskui, jei Dievas davė talentą, – kurti.