Jonas Bukantis: "Kai mūsų nebeliks, tarmės dar gyvens"

33 kalbininkai buvo išsiųsti į visus Lietuvos regionus, suskirstytus į 750 punktų, ir pusantrų metų rinko medžiagą apie tarmes. Kiek išliko, anot kalbininko Jono Juškos, "kalbų lietuviško liežuvio"?

Kol kas sakoma, kad liko 14 tarmių, ypač Aukštaitijoje jos sparčiai vienodėja. Nebėra anykštėnų, kupiškėnų tarmėmis kalbančių jaunų žmonių. Aš tyrinėjau Klaipėdos kraštą. Vakarų žemaičių tarme kalba vos 105 žmonės: šimtas 60-90 metų, ir penki - 40-60 metų. Lietuvininkų kalba yra arčiausiai išnykimo ribos. Juos kiti vadino laukininkais, kopininkais, būrais, vokiečiais, žemininkais, prūsais, žuvininkais, kuršininkais, o patys save jie vadino lietuvininkais arba klaipėdiškiais. Lietuvininkų kilmę išduoda vardai: Elfrida, Hilda, Elzė, Valtrautė, Gerda, Ansas, Erhard, Fricas, Helmutas, Zigfridas. Ir pavardės: Pipis, Prūsas, Enzinas, Goberis, Kiaupa, Roga, Tydekas, Kybrancas. Jie vartojo daug žemaičiams nesuprantamų žodžių: medinas (laukinis), patrijis (protėvis), adyti (megzti), pūrai (žieminiai kviečiai), palounugė (pavakariai), ropė (bulvė).

Kur tarmės labiausiai "užsikonservavo"?

Ne didesniuose miestuose, nors Vilniuje, Kaune žmonės, kuriems per 80 metų, dar kalba. Miestuose jie vieniši gyvena, neturi su kuo pasikalbėti savo tarme, o jeigu turi šeimą, su vaikais, net su šuneliais jau nesikalba tarmiškai. Lietuvininkai, po karo pradėję eiti į mokyklas, slėpė savo tikrąją kalbą, nes iš jų šaipėsi, tyčiojosi.

Kiek yra žemaitiškų patarmių?

Su klaipėdiškiais jų yra penkios. Dvi didesnės grupės - šiaurės ir pietų žemaičiai. Šiaurės žemaičiai susidaro iš kretingiškių, telšiškių, pietų - iš varniškių ir raseiniškių. Vakarų aukštaičiai yra vakarų - Šiauliai, Marijampolė, Kaunas, Vilkaviškis, Jurbarkas, pietų, arba dzūkai - Alytus, Varėna, Švenčionys, Trakai, Šalčininkai, rytų aukštaičiai - Panevėžys, Utena, Kupiškis, jų yra daugiausiai.

Kalbiniu požiūriu, žemaičiai netaria "ie", "uo", o taria "dėna, deina, douna, dyna".

Sakėte, kad šiaurės ir vakarų žemaičiai negalėtų kartu nei dainos padainuoti, nes skirtingos intonacijos, tartis.

Jiems būtų sudėtinga, nes dainavimo būdas, melodika yra smarkokai kitokia, ir kartu kai dainuoja, paprastai nesutaria. Vakarų žemaičiai seniai nebedainavo, kaip kiti žemaičiai, tikyba tai nulėmė; jie, būdami evangelikai, giedodavo. Pagal pietizmo filosofiją geriausiai linksmintis garbinant Dievą. Kadangi čia dirbo daug žemaičių iš šiaurės ir pietų ploto, bernai ir mergos ateidavo tarnauti, pagal savo paprotį jie vakarais, po darbo dainuodavo. Klaipėdiškiai sakydavo, kad jie baubia.

DRABUŽIAI. "Juk dabar ne šventės metu nepamatysi nei kaime vaikštančių tautiniais drabužiais apsirengusių", - sako J. Bukantis.

Kodėl išvis atsirado tarmės toje pačioje žemėje, tautoje?

Taigi - viena tauta ir nedidelė teritorija, o tarmių daug. Seniau, žinoma, teritorija buvo didesnė, kai tarmės pradėjo rastis. Vienas iš galimų paaiškinimų būtų, kad buvo skirtingų genetinių tipų žmonių grupės. Kaukolės skyrėsi antropologiniu požiūriu, tie, kurie dabar yra žemaičiai, tada buvo vadinami siauraveidžiais, nors veidai buvo masyvūs, buvo ne taip atsikišę skruostikauliai ir žandikauliai, nosys, žinoma, įspūdingos. Aukštaičiai buvo vadinti plačiaveidžiais, nes buvo gavę daugiau genų iš savo rytinių ir pietinių kaimynų, kurie atėjo iš Azijos - su plačiais skruostikauliais ir atsikišusiais žandikauliais. Antropologiniai skirtumai nulėmė ir mąstymo skirtumus, o šie lemia ir kalbos skirtumus. Ir dabar tebepasakoja anekdotus vieni apie kitus, kaip skiriasi charakteriai. Žemaičiai yra lėtesni, ramesni, užsispyrę. Aukštaičiai - gyvesni, daugiau paisantys išorinių ženklų. Dzūkai apibūdinami kaip draugiški, vaišingi, suvalkiečiai - šykštoki, taupūs, bet patikimi, labai tvarkingi, jų kiemai visada blizga, nieko nėra numesta ne savo vietoje. Žemaičiai į sodybas tempia akmenis, nes daugiau jų turi, Suvalkijoje ar Dzūkijoje jų ne kažkiek rasi, ten nepamatysi akmeninio namo arba tvarto.

O kodėl tos tarmės nyksta?

Kuo žmogus daugiau išsilavinęs, tuo pagarbiau žiūri į tarmes. Jomis kalbėti nebesigėdija, bet juk dabar ne šventės metu nepamatysi nei kaime vaikštančių tautiniais drabužiais apsirengusių. Net ir lietuviškų gaminių nevertina, vis žiūri, kad tik būtų svetimas. Labai staigiai pasikeitė sąmonė, juk dar iki XX amžiaus vidurio santuoka su kitos tarmės atstovu buvo sunkiai įsivaizduojama, į žmonas ar vyrus imdavo tik iš artimų vietų. O dabar ir arabas gerai, ir juodaodis. Na, sako, kad genetiškai tolimesnių žmonių vaikai būna gyvybingesni, stipresni, todėl gal instinktyviai žmonės tokių ieško.

Kitų tautų žmonės taip pat turi savo tarmes?

Ispanai turi, vokiečiai, italai, bet jų nėra tiek daug, kaip Lietuvoje. Ryškiausias pavyzdys yra rusų kalba; tokioj didžiulėj teritorijoj yra tik dvi tarmės, kurios visiškai nežymiai skiriasi. Vieni sako "okno", kiti - "akno".

Ką sau atradote, tyrinėdamas Klaipėdos krašto tarmes?

Na, atradau, kad žmonės gerokai pasikeitę. Maždaug prieš 30 metų pradėjau įrašinėti, vaikščioti, tada dauguma klaipėdiškių nesutikdavo būti įrašomi, sunkiai prisileisdavo svetimus žmones, matyt, dar gerokai bijojo, slėpė savo kilmę. O dabar, kai jų liko daug mažiau, beveik visi kalba, iš šimto tik du nesutiko, kad įrašyčiau, visi nuoširdžiai dalijosi tuo, ką prisimena, visiškai neslėpė savo priklausomybės lietuvininkams. Na, dabar priešingas dalykas gali būti: atsikėlę iš kitur bando apsimesti lietuvininkais, nes jiems tai atrodo garbinga. Bet lanko katalikų bažnyčią, vardas ir pavardė rodo, kad yra iš Didžiosios Lietuvos.

Kokią vertę tarmės turi kalbininkams? Jūs parašėte knygą "Vakarų žemaičiai", iš kurios mokiniai susipažįsta su tarmėmis.

Tarmėse išlikusios tokios senosios kalbos ypatybės, kurių bendrinėje kalboje nėra. Sunorminta kalba kaip dirbtinė, dažniausiai vystosi pagal kalbininkų norus, o tarmių niekas nereguliuoja, neverčia eiti kuria nors kryptimi, jų raida yra natūrali, priklausanti nuo žmonių sąmonės raidos. Todėl jos yra daug vertingesnės kaip gyvas organizmas, kiek ten yra gražių, tikrų, senų lietuviškų žodžių. Bendrinėje kalboje yra iš kitur atėjusių žodžių.

Ar daug turime kalbininkų, tiriančių tarmes?

Tų, kurie užsiima tik tarmėmis, daug nėra. Garsiausi XX-XXI a. kalbininkai yra jau miręs Aleksas Girdenis ir dar gyvas Zigmas Zinkevičius. Vilniaus, Kauno, Šiaulių ir Klaipėdos universitetuose yra jų mokinių.

Kada tarmės išnyks?

Negalima tiksliai prognozuoti. Manau, kad mes dar to nesulauksim, ir kai nebebus mūsų, tarmės dar bus. Bet ar ilgai tai tęsis, sunku pasakyti. Kitų šalių patirtis rodo, kad visiškai jos neišnyksta, tik keičiasi. Gal neliks smulkių tarmių. Steigiamos tarmių mokyklėlės.

Faktai

Seniausia gyvoji indoeuropiečių kalba - lietuvių, o jos tarmės, patarmės, šnektos - itin svarbi tautos kultūros paveldo dalis. Siekdamas palaikyti tarmių gyvybingumą, vartojimo tradicijas, sustiprinti bendrinės kalbos ir tarmių kultūrą, Lietuvos Respublikos Seimas 2013 metus paskelbė Tarmių metais. Etninės kultūros globos taryba rekomendavo Tarmių dieną surengti vasario 21 d., kurią nuo 1999 metų Jungtinės Tautos yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena. Juk prigimtinė tarmė kartu yra ir gimtoji kalba.