Jeigu valstybė neturi pinigų kultūrai, kaip ji gali egzistuoti?

Paklaustas apie nacionalinės kultūros ir valstybės būklės santykį, vienas žymiausių Lietuvos kino kūrėjų režisierius Gytis Lukšas tik liūdnai atsidūsta: „Ak, jeigu ne tas nelemtas mūsų noras įtikti ir patikti, jeigu ne tas mūsų valstybės ir kultūros orientavimas į visuotinį patikimą“... Pasak jo, anglai didžiuojasi, kad jie anglai, italai - kad italai, estai - kad estai, ir tik mes vieni taip didžiuojamės esantys europiečiai, jog gatavi pamiršti net nacionalines šaknis ir unikalią savastį, nors ir žinome, kad patikti visiems - reiškia pataikauti.

- Kai buvau moksleivis, studentas, Lietuvos kinas, literatūra, teatras, visi kiti menai įprastai kalbėjo mums apie mus pačius. Menas padėdavo mums atpažinti ne tik abstraktų žmogų savyje, bet ir savąsias nacionalines šaknis, autentišką lietuvišką pasaulėvoką, unikalią kultūrinę prigimtį... Tad nenuostabu, kad šie kultūros sužadinti kontekstai sudygo tautos sąmonėje ir ilgainiui įsiplieskė Sąjūdžiu.

- Žinoma. Ši dirva buvo nuolatos kantriai ir kruopščiai visų purenama tam, kad joje kada nors sudygtų mūsų laisvė, kad joje išaugtų tas stebuklingas augalas, kurį lig tol tegalėjome kiekvienas auginti savo širdyje.

Visi, kad ir kuo užsiimtumėm, kad ir ką darytumėm, stengėmės prisidėti prie to augalo daiginimo, darėm tai, kas nuoširdžiai svarbu mums patiems, jeigu iš tikrųjų norime būti savimi.

Be abejo, ne visada esant sovietinei priespaudai tai buvo įmanoma, bet atvirai paklauskime savęs, ar šiandien lietuviui būti savimi lengviau? Galbūt, nors asmeniškai aš vis dažniau tuo imu abejoti.

Kultūra, ypač menas, tik tada yra ko nors verti, jeigu jie - unikalūs. Bet kokį menininko kūrinį lyginu su piršto atspaudu. Visi žmonės juos turi, tačiau kiekvieno spaudas yra unikalus, neatsikartojantis. Jeigu būtume tokie pat kaip kiti, jeigu ūmai taptumėm visi vienodi - tai reikštų meno pražūtį. Pasauliui nereikia gausybės tokių pačių poetų, dailininkų ar režisierių. Įdomūs pasauliui būsime tik tuomet, jei tokie būsim vieninteliai, turintys autentišką pasaulėjautą, filosofiją, išskirtinį pasaulio matymą...

Jei šią mintį plėtotumėm, turbūt derėtų akcentuoti, kad ir mūsų gimtinė, mūsų valstybė yra svarbi, reikšminga, įdomi ir gyvybinga tik tuomet, jei ji - vienintelė ir nepakartojama.

- Na, o globalizacija, į kurią Lietuva taip džiaugsmingai stačia galva neria, juk skelbia radikaliai priešingas tiesas - būsime visi vienodi, nebebus dėl ko kariauti...

- Kitados, jau po Nepriklausomybės, kai ES vis stiprėjo ir priiminėjo naujas nares, iš aukščiausių jos instancijų nuolat buvo skelbiama, kad vienas iš svarbiausių ir brangiausių dalykų ES yra kultūrų įvairovė. Buvo rengiamos konferencijos, netgi pasauliniai simpoziumai, buvo sakoma, kad net ir mažiausios tautelės kultūra neįkainojamai svarbi pasauliui, todėl nė vienai tautai negalime leisti sunykti, prarasti savo unikalumą bei kultūros savitumą, ir atrodė, jog ES dėmesys tautų kultūroms yra nuoširdus.

Atmenu tarptautinį simpoziumą Romoje, Kapitolijuje, kai pranešėjas mums - visiems salėje sėdintiems - liepė atsistoti ir ištarė tik vieną vienintelį žodį: „Mikelandželo“... Ir atsidarius salės durims berniukas į salę įstūmė invalido vežimėlį, kuriame, po insulto praradęs galią vaikščioti ir kalbėti, sėdėjo garsus italų kino režisierius Mikelandželas Antonionis. Štai tuomet išties patikėjau šviesia Europos ateitimi. Pamaniau, jei Europos šalių vadovai, kultūros ministrai ir bankininkai atsistoja pagerbdami menininką ir, ypač, jeigu salėje užtenka ištarti menininko vardą netgi be pavardės, bet visi žino, apie ką kalbama, - kultūra dar teka Europos gyslomis...

Tačiau bėgo metai ir visus šiuos žodžius it banga nuplovė radikaliai priešinga tendencija - imta vis dažniau sakyti, kad visi mes lygūs, vienodi, kad nereikia mums vieniems nuo kitų atsiriboti ne tik valstybinėmis, bet net ir nacionalinėmis, kultūrinėmis „sienomis“, kad išskirtinumus demonstruoti neetiška - visi mes esam europiečiai, todėl ir kultūra turi būti ne nacionalinė, o europietiška.

Dieve mano, aš pusę gyvenimo pragyvenau santvarkoje, kurioje nuolat kiekvienam buvo kalama, kad nepakeičiamų žmonių nėra. Man tai visada atrodė ciniškas, baisus ir nedoras požiūris - esu įsitikinęs, kad nė vienas nesame pakeičiami, antraip yra kalbama ne apie žmogų, o apie iki funkcijos nužmogintą, individualių savybių neturinį darbo resursų vienetą, kuris tarsi niekuo nesiskiria nuo tą pačią funkciją atlikti gebančio roboto. Žmogaus užprogramavimas atlikti tik konkrečias funkcijas, kartoti tik reikalingus žodžius, negalvoti, nevertinti, neturėti asmeninių emocijų - pražūtingas procesas, nesvarbu, kaip visa tai mėgintų apibūdinti propaganda. Bet kuri propaganda vienoda, ji visuomet tarnauja užsakovams, piešdama pasaulį vienpusiškai, vaizduodama įvykius pagal užsakovo pageidavimus, paversdama tuos įvykius laikraščių iškarpomis, žmones - kartoninėmis figūromis, spalvų spektrą susiaurindama iki juodo ir balto, nes taip paprasčiau ir patogiau valdyti. O žmogaus gebėjimas mąstyti ir vertinti valdovams netiko praeityje, netinka dabar ir netiks per amžius.

- Bet kodėl Lietuvos kultūra, būtent menas, šiandien nesielgia taip, kaip elgėsi sovietiniais laikais, telkdamas tautą į vienį, tvirtindamas nacionalines šaknis, pasakodamas apie istorines dominantes, tiesindamas nacionalinį stuburą, kviesdamas paisyti savų interesų?..

- O kas šiais laikais yra menas ir menininkai? Tarp profesionalaus meno ir mėgėjų saviraiškos šiandien yra sąmoningai nutrinta riba. Knygas rašo ne kas sugeba, o kas pageidauja. Štai išleido koks žmogelis knygą, o visuomenė su žiniasklaida priešakyje, užuot panagrinėjusi jo kūrinio meninę vertę, jau visuotinai tituluoja jį rašytoju ir klauso jo postringavimų. Arba mergaitė suvaidina kaži kokį vaidmenėlį seriale - štai ji jau ir aktorė, galinti sau leisti vertinti aktorystę, kino meną ar panašiai...

Jau ketvirtis amžiaus, kai esame išsivadavę iš sovietų gniaužtų, bet keleto Lenino tezių taip ir negalime išmesti iš galvos. Viena tokių: „Menas priklauso liaudžiai“. O juk menas liaudžiai niekada nepriklausė - liaudžiai priklauso liaudies menas. O kai skirtumo tarp profesionalaus menininko ir „projektų“ autoriaus nebejaučiame, kai jokios kokybinės hierarchijos kaip ir nėra - tik visiems bendra teisė bandyti, - tuomet labai sunku tikėtis, kad menas galėtų veikti kryptingai ir daryti poveikį valstybės gyvenimo turiniui.

Esate matęs Andžejaus Vaidos filmą „Viskas parduodama“? Jis, nors sukurtas dar 1969 metais ir pasakoja dramatišką aktoriaus istoriją, manau, jau savo pavadinimu atsako į jūsų klausimą: nes šiandien ir mene - viskas parduodama.

Štai dabar mėgstama tvirtinti, kad iš Sovietų Sąjungos priespaudos Lietuva išėjo teturėdama vien kultūros griuvėsius, o nūdienos kultūros skiepytojai ją dabar reanimuoja. Juokinga visa tai girdėti.

O kada buvo parašyti esminiai Juozo Apučio, Romualdo Granausko, Justino Marcinkevičiaus, Jono Strielkūno, Marcelijaus Martinaičio kūriniai? O kinas?.. Ką ir kalbėti - aš ir pats sovietiniais laikais, tuose griuvėsiuose gyvendamas, sugebėjau sukurti vienuolika kino filmų, o nepriklausomoje Lietuvoje - tris. Suprantu, kinas - labai brangus menas, jam valstybė neturi pinigų. Kita vertus, jeigu valstybė neturi pinigų kultūrai, menui, tai kaip iš viso ji gali egzistuoti? Kas galėtų valstybei būti svarbiau už kultūrą? Man taip atrodo. Ne man vienam.

Poetas Aidas Marčėnas itin tiksliai yra pasakęs apie mano ilgamečio bičiulio poeto Marcelijaus Martinaičio eilėraščius - tai kregždžių seilės, sulipdančios valstybę. Absoliuti tiesa, bet juk tą patį būtų galima pasakyti apie kiekvieną tikrą menininką ir jo kūrinius. O jeigu šalies vadovybei atrodo, kad tų „kregždžių seilių“ nebereikia, tuomet akivaizdu, jog jai nereikia nei tautos, nei pačios valstybės.

O ir tarptautinėje plotmėje... Kuo mes dar galėtume stebinti pasaulį, pelnyti jo pripažinimą bei pagarbą, jeigu ne kultūra? Pramone? Turtais? Karine galia? Krepšiniu - ir tiktai? Ne. Manau, būtent menininkai, kurių, ačiū Dievui, turime puikių, gali padaryti Lietuvą žinomą, reikšmingą, svarbią ir didelę. Juk dydis matuojamas ne vien kvadratiniais kilometrais.

- Pabaigoje norėčiau paklausti, kaip vaduotis nuo to nacionalinio išglebimo ir ar matote kokią nors išeitį šiame kultūrinio dekadanso ir globalizmo kontekste. Ar sulauksime dar vieno tautinio atgimimo?

- Ak, jeigu ne tas nelemtas mūsų noras įtikti ir patikti, jeigu ne tas mūsų valstybės ir kultūros orientavimas į visuotinį patikimą... Visiems patikti - reiškia pataikauti. Juk aiškiai žinome, kad visiems patikti neįmanoma, bet labai jau stengiamės globalizuotis, nors kitos tautos taip nesielgia: anglai didžiuojasi, kad jie anglai, italai - kad italai, estai - kad estai, lenkai - kad lenkai. O mes? Kartais pagalvoju: jau taip didžiuojamės, kad esame europiečiai, jog gatavi pamiršti net nacionalines šaknis ir unikalią savastį. Visai neeuropietiškas savęs išsižadėjimas.

Mano 1982 metais kurto filmo „Vasara baigiasi rudenį“ pabaigoje mažą, jaukią lietuvišką sodybą iš visų pusių apsupa riaumojantys buldozeriai. Man ta sodyba - manosios Tėvynės metafora, - štai ją apsupo buldozeriai, prieš kuriuos, regis, kovoti neįmanoma, o filmo herojus, kurį suvaidino Valentinas Masalskis, vis tiek iškelia kastuvėlį, pasirengęs sodybą ginti. Štai šis noras ginti - jei prireiks, nors ir nuo viso pasaulio - savąjį brangiausią žemės lopinėlį, jei tik jo neprarasime, ir išves mus iš dabartinio išglebimo būsenos.

Mūsų broliai latviai ir estai tą jau aktyviai daro - sąmoningai stengiasi savo mene atspindėti pačius svarbiausius, pačius skaudžiausius, tebūnie šiuo metu dviprasmiškai vertinamus, bet tautai svarbius istorinius įvykius.

Manau, kad atsipeikėsime ir mes - neleisime nebūčiai sulesti mūsų sielų. Tegaliu pasakyti, jog netikiu, kad Lietuvą išgelbės politikai. O kad kultūra, kad menas - tikiu.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Žalgiris“