Jaunimo šventė yra šventė jaunimui

Moksleivių dainų šventė dar toli, regis, dar už kalnų 2016-ieji? Kai intensyviai dirbi, kai kiekvieną dieną prie Šventės ne tik prisilieti, bet negyvendamas ja tiesiog negali ramiai kvėpuoti, kai jai nuo ryto iki išnaktų vienaip ar kitaip ruošiesi, o darbų, rodos, niekaip nemažėja, matai, koks gali būti greitas laikas, ir galvoji: kaip čia viską suspėjus padaryti - ir padaryti ne bet kaip, o tik labai gerai. „Respublika“, tęsdama savo tradicinių pasikalbėjimų su Šventės organizatoriais, vadovais ir dalyviais ciklą, šiandien kalbasi su Dainų dienos meno vadovu ir vyriausiuoju dirigentu Raimondu KATINU.

- Iki Moksleivių dainų šventės lieka šiek tiek daugiau nei metai. Žinau, kad naujajai Šventei ruoštis pradedama kone iškart po paskutinių senosios akordų, tad papasakokite mūsų skaitytojams, kas jau padaryta ir ką dar reikia padaryti. Ir apskritai tie likę trylika mėnesių iki Šventės pradžios - tai daug ar mažai?

- Lauktoji Moksleivių dainų šventė artėja nenumaldomai. Mes, Šventės vadovai, rūpesčių - įvairių, bet dažniau malonių - turime per akis. Man, žinoma, labiausiai rūpi „savas vaikas“ - Dainų diena Vingio parke. Taip lėmė, kad Dainų dienos vadovu šiame tūkstantmetyje esu jau ketvirtą kartą ir trečią Moksleivių šventėje. Artėjanti šventė man bus lyg ir savotiška dvyliktųjų metų šventės tąsa. Iki smulkmenų peržiūrėta ir išnagrinėta praėjusi šventė (teisybės dėlei - 2014 m. Lietuvos dainų šventė taip pat) savikritiškai įvertinta; patirties paraštėse pasižymėjau ir retas pasitaikiusias klaideles, nors iš esmės dvyliktųjų metų šventė (daugelio dalyvių, specialistų ir žiūrovų-klausytojų nuomone) nusipelno aukšto įvertinimo. Kas netilpo į temą, nepribrendo ir liko laukti idėjų pavidalu tada, švenčių šviesą išvys po metų. Stengiamės surengti šešioliktųjų šventę dar jaunatviškesnę, skambesnę miestui ir pasauliui. Džiaugiuosi, kad į kūrėjų gretas įsiliejo naujų veidų ir vardų: kompozitorių (gerai žinomų, bet šventėms dar nekūrusių), sumanių chorų vadovų, o svarbiausia - „ne niūrių žmonių“. Todėl ši šventė bus įdomesnė už 2012 m. „sesę“ muzikinės įvairovės, naujų kūrinių (tokių bus 12) prasme. Pagaliau pasaulyje per šį tarpušvenčių laikotarpį įvyko įvykių, kurių aidas netiesiogiai, tarp eilučių, galingai nuaidės Dainų dienoje.

- Pernai vyko Lietuvos dainų šventė, kurioje matėme dainuojant nuo moksleivių iki garbių senolių. Kuo Moksleivių ir, pavadinkime, visuotinės (Lietuvos) šventės panašios ir kuo skiriasi? Na, amžiumi, o dar - trumpai - kuo?

- Pažvelgus išoriškai, lyg ir nesiskiria. Ta pati Vingio parko erdvė, laikas, tas pats vyksmas - dainavimas. Tos pačios ištakos. Lyg nesiskiria... Tokį požiūrį aptinku nuolatinių Dainų švenčių recenzentų-nagrinėtojų rašytiniuose opusuose ir pasisakymuose, kai abi šventes bandoma sustatyti į vieną gretą ir lyginti pastatant priešpriešiais. Bet palyginkime dalyvius: šiuolaikinį 10-18 metų moksleivį ir suaugusį ar net ir labai garbaus amžiaus sulaukusį senjorą. (Kalbėti apie Lietuvos suaugusiųjų chorų dainininkų amžiaus vidurkį jau tampa nejaukiai baugu...) Vien jau tai sudaro visą grandinę dviejų švenčių skirtumų. Tuos skirtumus žinau, matau ir į juos atsižvelgiu, kad ir kas ką sakytų.

Suaugusiųjų chorai labiau pasiilgsta šventės jos laukdami ketverius metus. O moksleiviai kas dveji metai į šventę eina kaip į darbą - pabandykime bent akimirką įsivaizduoti Dainų šventę be moksleivių chorų... Visuotinėje šventėje atliekami kūriniai pasiskirsto po chorų rūšis (vyrų, moterų, mišrūs), amžiaus grupes (suaugusieji, studentai, moksleiviai), ir kiekvienam dainininkui, atskirai paėmus, tenka smarkiai mažesnis dainavimo krūvis. Iki baigiamosios dalies - jungtinio choro - vieni į estradą įeina, kiti padainavę išeina. O moksleivių šventėse viskas gula ant jų pačių. Šventę pradedame ir baigiame visi kartu. Jaučiame, kaip nuo pradžios iki pabaigos visi kartu ją kuriame, visi vienodai esame atsakingi už ją ir kad Šventė yra „vien tik mūsų“.

Skirtingi abiejų švenčių dalyvių muzikinės ir bendros informacijos laukai, požiūriai į kasdien, nuolat mus supančius muzikos srautus. Skirtingi tų pačių įvykių ar reiškinių vertinimai. Iš čia skiriasi požiūris į šventės repertuarą, atskirus kūrinius, į tai, kas tikra ir kas tik imitacija to. Nepatinkantį kūrinį suaugęs asmuo repetuos ir apgins mintimi „gal kam nors taip reikėjo“. Patinkantį priims santūriau. Jaunimas savęs neapgaudinės, nepatinka - vidumi atstums, o patinka - replėmis neišplėši. Jaunimas dainuos dabar ir čia, degs akys, liepsnos širdys, nes dar neturi nei palyginimų, nei prisiminimų: „Va, atsimenu šventes pokary ir vėliau. Va tai buvo šventės...“ Beje, panašių nuomonių dvelksmą regėjau po 2005, 2012 m. Moksleivių dainų švenčių garbių autorių recenzijose... Todėl repertuaro - Dainų dienos šerdies ir širdies - skirtumai, kryptis, pateikimas, natūralu, neišvengiami. Tik į tai reikia žvelgti bent jau panašiu kampu. Čia prisiminiau ir norėčiau perfrazuoti retorinę Niutono frazę: „Duokite man repertuarą ir aš sukursiu nuostabiausią šventę.“ Bet švenčių repertuaras būtų atskira, kelių dešimčių ar šimtų puslapių studija.

Dažnai kalbame apie vienybę. Tad mano pagrindinis principas, kuris turėtų vienyti visas šventes ir visus dalyvius: Šventė turi būti šventė. Neturi būti tik liūdnokų dainų koncertas po atviru dangumi. Šventė akiai, ausiai, širdžiai ir sielai. Šventė dalyviams ir žiūrovams bei klausytojams tiek Vingio parke, tiek prie televizorių ekranų. Šventė visai Lietuvai. Mus į tai veda Dainų dienos vardas TU MUMS VIENA, peraugęs ir į visos 2016 m. Moksleivių dainų šventės pavadinimą. Viskas į mūsų VIENINTELĘ, į JĄ, - kad ir kokia ji būtų, kad ir kaip apie ją kas kalbėtų ir kad ir kaip kartais ant jos pyktume... Dainuosime LIETUVĄ: jauną, išdidžiai dainuojančią, tikinčią ir pasitikinčią, neniurzgančią pakampėmis. Jaunųjų dainos bus JAI ir apie JĄ. O ir šventės diktoriams ar vedėjams Dainų dieną nereikės raginti moksleivių: „O dabar paskanduokime: Lie-tu-va...“ Jaunimas visa savo esybe išjaučia ir neraginamas širdimi taria šį ŽODĮ! Ir žodžio to niekas niekada nesulaikys. Tai tokios tad bus mūsų DAINOS!

- Tarp valdininkų dabar labai madinga į kone visų renginių ar renginėlių kūną prismaigstyti įvairiaspalvių vėliavėlių, kurias jie vadina funkcijomis. Kaip jūs manote, kokios Moksleivių dainų šventės funkcijos?

- Šypsausi ir tęsiu toliau: funkcija - tai yra būvis (arba nematerialiai materialus paveldas), per kurį „funkcionuoja funkcionierius funkcionuodamas savąsias funkcijas“. Natūralu, jų (funkcijų) bandoma nerasti ten, kur jų nėra ir būti negali, tam, kad jas įdiegtų „funkcionaliam funkcionavimui“. Tad čia ne išimtis ir Dainų šventė, turinti (per kelias šventes teko užgirsti, perskaityti) atitikti ir atlikti tautinį, patriotinį, dorovinį, istorinį, muzikinį, literatūrinį, etninį, kalbinį (yra kas dar pridėtų) jaunimo auklėjimą (paskelbus konkursą naujoms funkcijoms jų padaugėtų dešimtimis, įskaitant ekologinį dėl dainininkų švaraus oro iškvėpimo į aplinką). Dalyviai privalo susitapatinti su savuoju tautiniu identitetu, radę pabaigti savosios savasties paieškas.

Teko pavartyti sukurtą Lietuvos globalizacijos programą. Jai įgyvendinti pajungtos įvairiausios valstybinės institucijos, ministerijos, komitetai, parašyta ir, aišku, rašoma daugybė projektų, ir skirti tam rašymui (ir geriems uždarbiams) ir vystymui (ir geriems uždarbiams) maišai - milijonai pinigų. Tačiau paėmę vien tik Dainų dieną rasime visa, „kas programon sudėta“, ir dar daugiau, „kas nesudėta“. Tik be dešimtims institucijų bei šimtams ar tūkstančiams funkcionierių skirtų rezoliucijų - „vykdyti“, „apmokėti“. Iš čia kyla klausimas: kas ir kaip vyks, kai pasibaigs programų vyksmas, o tiksliau, pasibaigs tam skirtos lėšos? Kokia bus sukurtų (arba ne) vertybių išliekamoji vertė, kai lėšų neliks?

Bet net ir menkai žinančiam mūsų - dainų šventininkų - veiklą, vien tik susipažinus su Dainų dienos programa, (nors) dainų pavadinimais, muzikos ir tekstų autoriais (o jei dar paskaitytumėte dainų eiles!), paaiškėtų, kuo kasdien gyvena ŠAUNUS LIETUVOS JAUNIMAS, besiruošdamas šventei, kokius jausmus ugdo ir puoselėja - neperšamas, neraginamas, primygtinai neprogramuojamas jokiomis programomis, funkcijomis. Širdžiai neįsakysi. Ir todėl visa tai turės tikrąją išliekamąją vertę. Išliks visam gyvenimui. Tai tokios tad ir mūsų funkcijos!

Mūsų šventė pirmiausia turi būti šventė mums patiems, dalyviams, tuomet ji tikrai taps visų švente; tad ir repertuaras turi būti šventiškas, jaunatviškas, „gintarinis“. Žinoma, be patriotinių dainų, jau tapusių tradicinėmis Dainų dienos dainomis, neišsiversime, bet įvairiausių „parypavimų“ neturi būti daug - vis dėlto tai (pasikartosiu) pirmiausia jaunimo šventė ir šventė jaunimui.

Parengta pagal savaitraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“