Jaunimiečiai - ties absurdo bedugne

Jaunimiečiai - ties absurdo bedugne

Lapkričio 29 d. Klaipėdos jaunimo teatras pakvies ištroškusius išskirtinių sielos reiškinių žiūrovus į spektaklį "Pamoka" pagal garsaus prancūzų dramaturgo Eženo Jonesko pjesę.

"Mes visą laiką gyvename absurdo pasaulyje: ir tada, dabar, ir ateityje, tai nekintamas dalykas. Pjesė yra labai šiuolaikiška. Ir aš džiaugiuosi, kad jaunimas su Valentinu priešakyje ėmėsi šio labai sudėtingo veikalo, reikalaujančio didelės meistrystės, dar ir dėl to, kad tai yra antiopera; visi žino, kaip atlikti operą, o kaip pavyks antiopera, dabar ir pamatysime. Esu visai ramus dėl jų - ne kaip belgas, bet kaip meno žmogus, nes žinau, koks efektingas menininkas Masalskis",- sakė kompozitorius Giedrius Kuprevičius.

"Pjesę pasirinkome visiškai netikėtai. Pirmiausia G. Kuprevičius išgirdo, kaip mes muzikuojame Kaune, gatvėje, ir jis pasakė, kad kiekvienas aktorius turi mokėti tai daryti. Tada paklausiau, gal galėtume K. Sajos pjesę "Devynbėdžiai" sulipdyti iš dainų, bet jis pasakė, kad turi operą, parašytą 1978 metais ir dulkėjusią stalčiuose", - sakė Klaipėdos jaunimo teatro režisierius Valentinas Masalskis.

Anot režisieriaus, jis tik uždėjo spektaklio glaistą, bet jį kūrė aktoriai, todėl premjera bus, kaip juokaujama, pasaulinės reikšmės.

"O pats absurdas yra visur. Kaip E. Jonesko sako, jau vien todėl, kad mes gimstame ir mirštame. Ir nėra reiškinio, kas nebūtų absurdas šioje žemėje. Paskutiniajame savo interviu dramaturgas gražiai pasakė: "Mes esame visiškai ne "absurdistai", tik paaštrinome šitą formą, todėl, kad ateina karta, kuri nežinos geografijos, nemokės sudėties veiksmų, bet kalkuliuos kompiuteryje, nes žmogus artėja prie mašinos. Ir mes turėsime spektaklyje konfliktą tarp seno, konservatyvaus juokingo mokytojo ir tarp mokinių. Mokytojas pats save užknisa, ir yra abipusis nesusikalbėjimas. Formą renkamės kaip aštriausią metaforą, neva mokytojas papjauna ne vieną savo mokinę. Spektaklio maniera bus visiems nauja ir netikėta patiems aktoriams, nes jie tokių žanrų dar nebuvo vaidinę, ir dar tekstas bus dainuojamas keistais balsais, tai bus ritminis hiperbolizuotas kalbėjimas", - sakė V. Masalskis.

Priėmę iššūkį

"Prie kiekvieno vaidmens yra kitoks priėjimas, ir scenoje aš esu jaunas. Aš balsu, intonacija, kūno judesiais bandau atgaivinti senuką, žaidimo principu bandau jį vaizduoti. Kiekvienas vaidmuo yra mielas, analizuodamas juos, aktorius auga, kaip ir jo jausmai", - sakė aktorius Donatas Želvys.

"Esu per daug griežtas šiam vaidmeniui. Mes darome tokį lėlių teatrą, kur visi randame savo formą. Vaidindamas aš esu truputį fašistas", - juokavo aktorius Vaidotas Bačianskas.

"Man atrodo, kad mokinės vaidmuo susideda iš daugybės spalvų mišinio, ji turi baimės ir infantilumo, smalsumo ir kvailumo. Ta mokinė - tai narciziška šiuolaikinio "feisbuko" mergaitė, užfiksuojanti kiekvieną savo judesį, siunčianti žinią pasauliui: "Aš esu", nesvarbu kokia." Šį spektaklį mes statėme ilgiausiai, susipažinome su medžiaga nuo vasario mėnesio, praėjome daug etapų, ir mums visiems tokio didelio iššūkio dar nebuvo, atsimenu, kaip kolegei sakiau, kad šio vaidmens tikrai negalėčiau suvaidinti, ir tai buvo galimybė pabandyti, sau įrodyti, kad gali medžiagą įveikti, ir tai buvo didžiausia mokykla, nes nė viename spektaklyje nebuvo taip aišku kiekvienas tikslus judesys, ir buvo daug "ščyro" darbo", - sakė aktorė Rugilė Latvėnaitė.

"Aš galvoju, vien tai, kad mūsų, trijų, vaidinančių mokinę, kūno kalba skirtinga - čia ir grožis, nes kiekviena išskirtinė prigimtimi bei patirtimis. Bet visos moterys viduje jaučiasi mergaitės, nori būti gražiausios, geriausios, mylimiausios, ir to nereikia slėpti", - sakė Margarita Intaitė.

"Aš žiūrėdama į savo vaidinamą mokinę, iš jos mokausi, į ją gilinuosi, galvoju apie ją, bandau pažinti, koks tai žmogus, kodėl toks, kaip jis vaikšto, turiu jos silpnumo, ir man ji yra brangi. Labai įdomu dirbti su pjese, nes žanras yra kitoks, čia visai kitokios žaidimo taisyklės", - sakė aktorė Marija Žemaitytė.

Dirigentė Evelina Lozdovskaja mokė kolegas dainuoti, sklaidė 300 puslapių G. Kuprevičiaus partitūrą, kurią perrašyti, neslėpė, buvus dideliu darbu.

"Kompozitorius rašė muziką mušamiesiems, fortepijonui, sintezatoriui, partijas 3 merginoms ir 3 vaikinams, ir reikėjo šią partitūrą suprasti, išanalizuoti ir pritaikyti spektaklyje vaidinantiems aktoriams. Aš neperrašiau nė vienos natos. Aktoriai nuveikė didžiulį darbą, nes dramą, tekstą išmokti ir sudėlioti dialogus yra daug paprasčiau, negu ritmiškai kalbėti, dvylikai merginų, vaidinančių tarnaitę, ritmiškai kalbėti ir viena akimi sekti dirigentą", - sakė E. Lozdovskaja.

Pasak jos, dažnai statomi dviejų krypčių kūriniai: draminiai arba muzikiniai, be teksto. Jaunimiečiai taip pat statė draminius veikalus saviems ir užsienio žiūrovams, o šis virto ir muzikiniu, ir draminiu, todėl naujoviškas teatro darbas turėtų nustebinti žiūrovą.

"Pamokai" Renatos Valčik sukurta scenografija nebus minimalistinė, ją kuriant pasirinkta futuristinė forma ir kontrastai, du krantai - balta ir juoda, dryžuotos grindys. Stilizuotas dekoracijas ir muzikos instrumentus kurpė patys aktoriai, kaip antai panašų į būgną instrumentą su stygomis "kachoną".

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder