"Jaučiuosi lyg molis, iš kurio galima lipdyti bet ką"

Statistika teigia, jog aktoriaus brandos laikotarpis prasideda po dešimties metų darbo teatre. Klaipėdos dramos teatro aktorė Jolanta Puodėnaitė pirmąjį savo kūrybinį dešimtmetį pažymės monospektakliu - Dario Fo ir Frankos Rame komedija "Aš laukiu tavęs, mielasis".

Spektaklio premjera vasario 24 d. Žvejų rūmų Pilies teatro scenoje. Kūrinį režisavo Alvydas Vizgirda. Spektaklio dailininkė Marta Vosyliūtė, kompozitorius - Jonas Jurkūnas.

Šiame spektaklyje pirmą kartą būsi scenoje visiškai viena. Koks tai vaidmuo?

Iš tiesų nebūsiu viena, nes žiūrovai taip pat sėdės scenoje, - nusijuokia aktorė.

Spektaklio herojės Marijos vaidmuo yra charakterinis, tačiau tai nėra šaržas, ta moteris iš tikrųjų tokia yra. Tokia, kurios turėtų būti ir gaila žiūrovui.

Man ji - miela, kvaištelėjusi moteriškė. Gal net ne kvaištelėjusi, tačiau turinti savotišką matymą, nuostatas apie gyvenimą, meilę, buitį.

Pavyzdžiui, žodį orgazmas ji apibūdina kaip siaubingą žvėrį, kaip hamadrino ir orangutango mišinį. Jai orgazmas asocijuojasi su kėdute, ant kurios galima atsisėsti pailsėti pavargus.

Režisierius A. Vizgirda sakė, jog pasirinko tave šiam vaidmeniui todėl, kad jam pasirodė, jog nesi atskleidusi savo galimybių scenoje. Kaip pačiai atrodo?

Jaučiuosi lyg molis, iš kurio dar galima bet ką išlipdyti. Neturiu stiprių aktorinių nuostatų, žinojimo, kaip turi būti. Manau, kad A. Vizgirda pamatė tai.

Vis tiek kai kurie vaidmenys turėtų būti artimesni širdžiai?

Atėjau į teatrą su charakteriniu Frekenbok vaidmeniu ir kurį laiką kūriau tokius personažus. Aidas Giniotis atvykęs į teatrą režisuoti pasakos "Mykolas Žvejas", paklausė kas ką vaidina ir sukeitė vietomis. Tada aš atradau savyje gerąją lyrinę heroję.

Tas šleifas kurį laiką tęsėsi, nors vaidinti geras mergaites - nepaprastai sunku. Man lengviau kurti charakterinius vaidmenis - jų amplitudė platesnė. Tačiau ir lyrinės herojės, jei jos turi siekių, troškimų, kaip Gundė "Kuprelyje", man - labai mielos.

Negaliu apsispręsti. Geriausia, kai charakterinius ir lyrinius vaidmenis kurti tenka pakaitomis.

Kaip kuri vaidmenį?

Šį vaidmenį kūriau kitaip nei visus kitus. Kiti vaidmenys limpa koja už kojos, scena už scenos. Vaidinant monospektaklį tenka prisiimti visą atsakomybę pačiai. Iš pradžių buvo labai sunku. Visą vasarą viena pati ieškojau, kol užčiuopiau vaidmens grūdelį.

Paprastai kiekvieną kartą, su kiekvienu vaidmeniu vargstu ir vis bambu kaip senutė. Su šiuo vaidmeniu taip nebuvo. Buvo laisvas laikas, buvau nuo nieko nepriklausoma ir kūriau pagal susitarimą. Man pasiūlė, galėjau rinktis noriu ar nenoriu vaidinti. Teatre tokios galimybės nėra. Gauni vaidmenį, eini ir vaidini. Niekas neklausia patinka-nepatinka. Žinoma, prisijaukini kiekvieną vaidmenį, prisimatuoji ir apsivelki kaip drabužį.

Koks režisieriaus vaidmuo, kuriant monospektaklį?

Galbūt dirbant su vienu aktoriumi režisuoti yra lengviau. Iš pradžių man nelabai patiko, kaip režisierius įsivaizduoja mano heroję, aš ją mačiau kitokią, tačiau lengvai pasidaviau režisieriui, nes norėjau, kad šis vaidmuo būtų kitoks nei kiti buvę iki šiol.

Pagrindinė režisieriaus A. Vizgirdos savybė - pagarba aktoriui. Iš pagarbos vienas kitam ir gimė šis spektaklis.

Ar pačiai būdingos kokios nors šio spektaklio herojės savybės?

Nieko ničnieko bendro tarp mūsų nėra. Pradedant tuo, kad ji sėdi namuose, kaip ji bendrauja su vyru ir su tais, kurie ją terorizuoja, kaip ji supranta meilę, kurios ieško, trokšta ir kaip jai viskas išeina.

Galbūt kokios nors šios herojės charakterio savybės prilipo prie tavęs?

Deja, taip. Tikiuosi, kad tai - laikina. Draugas net sakydavo: "Nenešk tu į namus tos bjaurios bobos". Bet juk turėjau kažkaip prisipratinti vaidmenį. Tai išliedavau viską savo žmogui.

Ką tau davė išėjimas iš įprastos Klaipėdos dramos teatro scenos į kitą erdvę?

Aplinką pakeisti - labai gerai. Mes ir anksčiau su kurso draugais buvome padarę keletą projektų vaikams, kuriuos vežiodavome po mokyklas, kaimus. Po tokių klajonių labiau įvertini savo sienas, savus veidus.

Pirmas rimtas mano išėjimas į kitą sceną - buvo Dominykos personažas A. Vizgirdos režisuotame spektaklyje "Naktiniai svečiai" Pilies teatre.

Galėtum, norėtum būti laisva, klajojančia aktore?

Šiuolaikiniame teatre ši tendencija vis stipresnė. Manau, tai nėra blogai aktoriui, nes tai priverčia praplėsti diapazoną. Vienoje vietoje, su tais pačiais žmonėmis užsisėdi.

Kita vertus, su aktoriais, kuriuos pažįsti, - atsiranda susižaidimas. Pavyzdžiui, man teko vaidinti labai daug duetų su Einaru Jokubausku. Dabar, kai jis išvyko gyventi į Kanadą, aš labai pajutau to susižaidimo trūkumą.

Manau, kad gyvenime reikia viską išbandyti. Juolab, kad dabartinė mūsų teatro situacija verčia ieškoti įvairių galimybių.

Kaip manai, ar ieškodami alternatyvų Klaipėdos dramos teatro aktoriai neišsibarstys kaip trupė?

Nemanau. Juk vis tiek vaidinsime drauge ir kursime naujus spektaklius, nors ir keliaudami iš vienų patalpų į kitas. O tai, kad atsiranda daugiau laisvės kitiems darbams - nėra blogai.

Galbūt turi ir daugiau pasiūlymų vaidinti kituose teatruose?

Kol kas nenoriu apie tai kalbėti, kol nėra aiškumo. Dabar toks amžius, kad galėtų būti ir daugiau pasiūlymų.

Turi svajonių vaidmenį?

Neturiu nei išsvajoto personažo, nei pjesės, bet labai norėčiau suvaidinti miuzikle. Kur būtų dainos ir šokiai. Dar norėčiau suvaidinti dramoje. Man labai patinka lietuviška dramaturgija.

Kuo lietuviška dramaturgija išskirtinė?

Man ji - labai artima. Man ir lietuviškos dainos labai patinka. Dainuoju jas ir verkiu, jei spektaklyje reikia verkti - aš lietuvių liaudies dainomis graudulį iššaukiu. Sukyla sentimentai seniems laikams, kai augau su močiute ir ji man visokių dalykų pripasakodavo, kaip mudvi kiekvieną savaitgalį kaip mišias žiūrėdavome televizijos spektaklius. Man atrodo, kad nė viena tauta neturi tokios jautrios sielos, kokia yra lietuvių. Buvo... Dabar viskas kitaip.

Kalbi kaip senutė...

Taip aš ruošiuosi senatvei. Jau prieš penkerius metus susimąsčiau, ką darysiu, jeigu man nepasiseks teatre. Nemoku daugiau nieko. Tad susiradau puikų hobį, kuris verčia mane tobulėti, stiprinti sveikatą, atrasti naujas savo galimybes.

Domiuosi parapsichologija, psichologija, filosofija. Esu pamišusi dėl sveikos gyvensenos ir sveikos mitybos - derinu produktus, esu vegetarė. Savo malonumui esu ir badavusi.

Jau dešimt metų užsirašinėju ir analizuoju savo sapnus. Aiškindamasi sapnus net esu nuo vagystės apsisaugojusi, žinau, kada turėsiu nemalonumų.

Tiki, jog galima pakeisti savo likimą?

Žinoma. Ir ne vieną kartą esu tuo įsitikinusi. Paprasčiausias dalykas: atsibudai blogos nuotaikos - tą dieną tau viskas nesiseks. Bet priversk save sąmoningai pradėti dieną su gera nuotaika - ir viskas tą dieną seksis. Argi tai nepriklauso tik nuo mūsų pačių?

Jurga PETRONYTĖ