Istorinė baltų kelionė

Pagal apimtį ir formatą ši knyga lygiuotis tegalėtų nebent į L. Tolstojaus „Karą ir taiką“, tad prisipažinsiu - vos ją išvydęs žagtelėjau ir mintyse sau pasakiau: „Niekada jos neįstengsiu įveikti...“ Todėl, jei panašios mintys svarstant, ar imtis šios knygos, kamuoja jus, skubu nuraminti - pirmasis įspūdis yra visiškai klaidingas, tuos penkis šimtus su trupučiu puslapių perskaičiau per savaitę, visai neįsitempdamas, neskubėdamas ir, turiu pripažinti, susiskaitė ji labai skaniai, nepareikalaudama jokių fizinių ar intelektualinių pastangų.

Šioje knygoje autorė detaliai, sklandžiai ringuojančia beletristine kalba papasakoja visą mūsų protėvių baltų istorinę kelionę, pradėdama nuo pirmųjų, dar taikiųjų misionierių Adalberto ir Brunono misijų ketinant apkrikštyti prie Baltijos gyvenančias pagonių gentis ir perbėgdama ištisus šimtmečius trukusios kruvinos Lietuvos krikšto istorijos puslapiais. Kalbėdama apie atkaklų Lietuvos priešinimąsi kryžiuočių ir kalavijuočių agresijai, rašytoja itin daug dėmesio skiria Lietuvos valdovų - Mindaugo, Gedimino, Kęstučio, Jogailos, Vytauto - požiūriui į krikščionybę, jų diplomatinei ir ginkluotai kovai prieš Vakarų Europos riterius, pasibaigusiai pergale Žalgirio laukuose ir žemaičių krikštu 1413 metais. Beje, šiai datai - 600 metų Žemaitijos krikšto sukakčiai - paminėti ir skirta šioji knyga.

Kuo E. Barauskienės epas skiriasi nuo pasakojimų apie visa tai istorijos veikaluose? Įvykiai, eiliškumas, vieno ar kito poelgio motyvai, datos, istorinių asmenybių vardai, vietovardžiai - viskas tikra, neiškraipyta, sutampa su vadovėlinėmis tiesomis (na, bent jau tiek, kiek apie tai galiu spręsti aš - istoriko diplomo neturintis žmogus). Tačiau tuščias ir šaltas istorijos kiautas autorės sumaniai užpildomas fantazija, žinias skaitytojui paverčiančia vaizdais, kvapais, gyvomis emocijomis, pokalbiais...

Nors knygoje nesama komiksų knygelėms būdingų piešinių, tik kelios abstraktokos iliustracijos, „Karūnos žalčių karaliui“ skaitymo įspūdis labiausiai man giminiuojasi būtent su prieš dvi dešimtis metų populiariomis „Skomanto“ serijos komiksų knygelėmis istorine tematika - mat E. Barauskienės pasakojimas labai tapybiškas, dėmesingas detalėms, kupinas vaizdingų palyginimų, metaforų... Čia dėmesio pakanka ne tik istoriniams įvykiams, bet ir kuprotam debesiui danguje, matomam karalienės Mortos akimis, ir baugiam medžių šlamėjimui naktį, apgaubusiam pilį, jos gyventojams nerimaujant dėl priešų antpuolio, ir kvapiems žolynams, alpstantiems nuo kaitros alsų vidurvasarį...

Silpniausiu knygos sandu drįsčiau vadinti dialogus. Ne todėl, kad turėčiau argumentų, tvirtinančių, jog vieni ar kiti pasakymai aprašomuoju metu nebuvo įmanomi, tačiau tokie dalykai, kaip lietuvių liaudies patarlė, nuskambėjusi iš karaliaus Mindaugo lūpų: „Kas tėvo, motinos neklauso - valgo duoną sausą“, kunigaikščio Kęstučio frazė: „Nuimkite antrankius“, išlaisvinant kalinį, ar įžeidžiamas epitetas „zirga galvas“, ištartas XV amžiaus lietuvių XV amžiaus latviams, - užuot įtikinę, man tesukėlė rūgštų šypsnį.

Bet kuriuo atveju - šią knygą tikrai verta perskaityti. Jeigu, jūsų vertinimu, „Karūna žalčių karaliui“ baltiško epo vardo ir neužsipelnys, tai bent jau bus proga nupūsti dulkes nuo savųjų Lietuvos istorijos žinių. Ir visai kaip pasitelkus kvėpavimo pratimus metant antsvorį - be jokių pastangų.