Istorija atkuriama iš kaulų, titnago nuolaužų ir šukių

Istorija atkuriama iš kaulų, titnago nuolaužų ir šukių

Klaipėdos universiteto Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslininkai, tyrinėdami Klaipėdos miesto, krašto, Rytų Prūsijos praeitį, ieško sąsajų, paralelių, skirtumų visame regione. Tai, kas čia vyko, svarbu ne tik mums, bet ir užsienio mokslininkams, nes tik dialogas ir bendros europinės istorijos pažinimas leidžia suvokti praeities, kultūrinės tradicijos klodus, kurie slypi ne tik archeologiniuose sluoksniuose, bet ir įvairių Europos archyvų ir bibliotekų lentynose. Mūsų mokslininkai net iš smulkiausių archeologinių radinių, istorinių dokumentų ir rankraščių pateikia spalvingą miesto ir krašto istorijos mozaiką.

Kaip gyventa Klaipėdos pilyje

"Archeologai iškasa ne vien akmenis, keramiką, bet ir organinių medžiagų - žmogaus, gyvūnų, paukščių, žuvų, sukaulėjusių moliuskų kriauklių - fosilijų, išliekančių šimtus milijonų metų", - sakė profesorius Linas Daugnora, atliekantis gyvūnų kaulų archeologinius tyrimus.

 

Visi šie radiniai atspindi klimato kaitą, gamtinę ir žmogaus gyvenamąją aplinką, per šimtus tūkstančių metų išnykusias gyvūnų rūšis. Šias analizuojant rekonstruojami jų genetiniai ypatumai, ligų istorijos, geografinis paplitimas, žmogaus elgesys su gyvūnais. Buvusių skerdyklų tyrimai rodo bronzos amžiaus žmonių sampratą apie ekologiją bei sanitariją, skerdimo būdus. Antai ankstyvojo bonzos laikotarpio Kretuono gyvenvietės Rytų Lietuvoje žmonės skerdė ir dorojo kaip ir jų protėviai: atskyrę galvą nuo kūno ir atvėrę galvos smegenų ertmę išimdavo smegenis, kaukoles sudaužydavo. Ragai naudoti įrankiams gaminti, o dantys - amuletams-papuošalams. Sumedžioti žvėrys doroti masyviais akmeniniais kirviais, titnaginiais peiliais ir durklais.

Istorinių duomenų ir zooarcheologinės medžiagos analizė parodė, kad Klaipėdos pilies gyventojai - ordino broliai, jų tarnai, priešpilio amatininkai ir miestiečiai, kurie čia dažnai slėpėsi XIV-XVII a., augino ir skerdė avis, galvijus, kiaules, o vėliau ir ožkas, medžiojo stambius laukinius žvėris - taurus, stumbrus, briedžius, tauriuosius elnius. Gamino sūrius, malė grūdus, gėrė midų ir alų. Žirgų nuo XVI-XVII a. dvigubai padaugėjo. Buvo pasirinkta viena mažiausių Europoje žemaitukų veislė, kuri drėgnas, šlapias žemes mynė itin tvirtomis, plačiomis kanopomis ir buvo neišrankūs ėdalui. Su šarvus dėvėjusiais kryžiuočiais atkeliavo dideli arkliai. Su žirgais raiteliai laidoti įvairiais istoriniais laikotarpiais.

Mokslininkas pasakojo apie Marvelės kapinyne ištirtus 234 žirgų kapus su 280 individų palaikais. Žirgai turėjo įvairių dantų, stuburo, pėdų patologijų, traumų. Kai kurie gyvuliai buvo nugalabyti religinių apeigų metu.

ĮŽVALGOS. "Iš titnago leikanų galima daug pasakyti: ar jais buvo pjaunama žolė, ar kultūriniai augalai, ar daromi įrankiai", - sakė archeologas Algirdas Girininkas. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

"Žvėrynai XV a., laikyti prie pilių, buvo madingi visoje Europoje, o egzotinių gyvūnų įsigydavo bemaž kiekvienas save gerbiantis karalius ir kunigaikštis, vengrai dvaruose laikė aligatorius. Jogaila 1407 m. įsigijo liūtų porą. Vytautas gavo dovanų liūtą iš Didžiojo kryžiuočių ordino, o pats Vokietijos imperatoriui dovanojo taurą. Tais laikais Lietuvos didikai turėjo sakalininkus, kurie dresuodavo medžioklei sakalus, laikė lokius", - sakė L. Daugnora. Anot jo, fosilijų liekanos rodo, jog Klaipėdos smuklėse apie XVII a. buvo gardžiuojamasi austrėmis. Įvairiais laikotarpiais Baltijoje buvo medžiojami ruoniai: ilgasnukis, paprastasis, žieduotasis ir Grenlandijos. Šventosios gyvenvietės radiniai liudija, jog čia buvo gaudomos lydekos, otai, starkiai, šamai, meknės, lašišos, plekšnės, lynai...

L. Daugnoros svajonė - atrasti laukinių arklių palaikų ir mamuto kaulų. Mamuto kaulų yra muziejuose, seniausi - gyvenusių prieš 44 tūkst., "jauniausi" - mažiau kaip 4 tūkstantmečių. Mokslininkas savo laboratorijoje turi gauruotojo raganosio, iškasto Prienuose, kaulo dalį. Jam jau teko nustatyti, jog pirmajame viešame Lietuvos muziejuje, Baubliuose, saugomas kaulas yra ne mamuto, kaip manyta, o mėlynojo banginio žandikaulio fragmentas. Jis sako, jog sensacija, jeigu pasitvirtins, jog kažkada Baubliuose tyvuliavo jūra, vėliau virtusi durpynu.

Naudingi mainai

"Žvalgomieji tyrimai, ieškant kultūrinių vertybių, atlikti Šventojoje, Nidoje. Titnaginiai dirbiniai, paminklų medžiaga padeda atsekti, kokios buvo priešistorinių laikų technologijos, ūkis, mainų, kultūriniai ryšiai tarp mūsų pajūryje ir kituose Baltijos regionuose gyvenusių bendruomenių", - sakė archeologas, profesorius Algirdas Girininkas, sakęs, jog povandeniniai tyrimai atskleidžia Baltijos jūros lygio svyravimus, vietas, kur buvo krantas, šalia kurio gyveno žmonės.

Istorijos ypatumai narpliojami kartu su kolegomis iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Estijos, Švedijos. Tiriama mūsų pajūrio neolito, mezolito ir paleolito laikotarpių medžiaga. Naujų paminklų neseniai rasta Šilutės, Nemuno deltos regionuose, Palangos mieste ir Būtingėje neseniai rastos mezolito laikotarpio gyvenvietės.

"Nuo paleolito laikų, nutirpus ledynams, į mūsų pajūrįoj atsikraustė senieji gyventojai. Jie mainų ryšiais buvo susiję su Šiaurės Europos gyventojais, žmonės paskui keliaujančius elnius migravo į šiaurę, į pietus, kol ši teritorija mezolito laiku neapaugo miškais, tada jie gyveno sėsliau. Vyko mainai: titnagas buvo atsigabenamas iš Vokietijos, Baltarusijos teritorijų, Riugeno salos. Mūsų pajūrio gyventojai mainė į reikalingas žaliavas ruonių odą, taukus, žuvį. IV tūkstantmečio prieš Kristų laikotarpiu pasirodė gintaras, plautas Sembos pusiasalyje, vadinamoje mėlynojoje žemėje, ir iš karto turėjo didelę paklausą per visą piršistorinį laikotarpį. Jūroje kilo vandens lygis, srovės nešė gintarą į mūsų pakrantę, buvusias lagūnas, žmonės išmoko graibštais išgauti gintarą iš vandens", - sakė A. Girininkas.

Ūkio, žemdirbystės, gyvulininkystės raida čia buvo lėtesnė nei žemyninėje Lietuvos teritorijos dalyje. Akmens ir bronzos, geležies amžiais mainais į jūros gėrybes pajūriečiai gaudavo javų, kitų kultūrinių augalų, galvijų.


"Lietuvos titnago, vadinamo akmens amžiaus geležimi, būta prastesnio, nei, tarkime, Riugeno salos. Iš titnago buvo daromi kirviai, peiliai, gremžtukai, rėžtukai, buities daiktai, lapo formos strėlių antgaliai", - sakė mokslininkas, su kolegomis tokius įrankius darantis eksperimentiniu būdu, norėdami nustatyti jų paskirtį ir kaip su jais buvo dirbama, o tai leidžia patikslinti ūkio raidą. Tokie įrankiai lyginami su iškastiniais, ar tikrai jais buvo apdirbamas medis, ragas, kaulas, pjaunami augalai.

Pasak mokslininko, vandens lygis jūroje smarkiai kito. Ankstyviausiu laiku buvo Baltijos jūros ledyninis ežeras, jo lygis nebuvo aukštas, lyginant su dabartiniu, bet VIII tūkst. prieš Kristų laikotarpiu didžiulė susikaupusio ledynų vandens masė Baltijos jūroje prasiveržė į Atlanto vandenyną per vidurio Švedijos teritoriją, ir Atlantas susijungė su Baltijos jūra. Vandens sūrumas, druskingumas, fauna irgi keitėsi, vykstant techtoniniams procesams, kylant žemės plutai, ir proverža, jungusi Baltiją su Atlantu, užsidarė. Susidarė Joldijos jūra, o paskui, kai žemės pluta dar pakilo, šalia Baltijos baseine susidarė gėlavandenis Anciliaus ežeras. Litorinos laikotarpiu Baltijos jūroje atsirado povandeninės srovės palei pietinį pakraštį, graužusios, griovusios tam tikrus sluoksnius. Formavosi Kuršių nerija, srovėms sunešus smėlį ir užplovus moreninius darinius.

Mėgo prabangą

"Per kelis archeologinių tyrimų dešimtmečius Klaipėdos senamiestyje sukaupta archeologinė medžiaga leidžia sudėlioti senojo miesto vaizdą, vidinio gyvenimo organizavimą, miestiečių veiklas, gyvenseną. Turbūt kolegos man paantrintų, jog 9 dešimtmetyje akademiko prof. Vlado Žulkaus suręstas istorinis miesto raidos karkasas yra vienas pagrindinių siūlymų konceptualiai pažvelgti į miesto visumą ir jame vykusias permainas, ir jo nusakyta miesto raida pasitvirtina, nors rasta naujų objektų", - sakė archeologė Raimonda Nabažaitė.

PATOLOGIJOS. "Iš menkiausio arklio skeleto dalies galima nustatyti, ar jis traukė vežimą, ar nešė raitelį", - sakė profesorius Linas Daugnora. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Šiuo metu vykdomi archeologiniai tyrimai susitelkia buvusiame saldainių fabrike prie Jono kalnelio. Laikas ir besikeičiantys žmogaus ir miesto poreikiai neatpažįstamai pakeitė šią vietą. Šiandien vizualių miesto kraštovaizdyje ženklų, leidžiančių pažinti ankstesnę sklypo raidą, nerasi. O juk "saldaininė" - tai tik paskutinė klaipėdiečių istorinėje atmintyje likusi žymė. Gi XVI-XVII a. ši vieta atliko visai kitą funkciją. Dar 2006 m. archeologiniai tyrimai, vadovaujami dr. Gintauto Zabielos, patvirtino, jog čia stovėjusi šv. Jono bažnyčia, apie kurią iki tol žinota tik iš istorinių ir kartografinių duomenų. Šie metai taip pat turtingi atradimais.

"Mūsų kolektyvui pavyko lokalizuoti šalia jos stovėjusią kitą lietuviams skirtą bažnyčią. Tačiau ilgainiui, vykdant miesto įtvirtinimo projektus, jos buvo nugriautos skirtingu metu. Čia stovėjusios vienalaikės dvi bažnyčios liudija apie Klaipėdos mieste gyvenusių vokiečių ir lietuvių sąveiką. Jų maldos namai buvo sujungti į vieną urbanistinį kompleksą su bendra akmenimis grįsta aikšte. Greta jų stovėjo ir kiti pastatai. Lieka tik spėlioti, kuriame iš jų buvo istoriniuose šaltiniuose minimas kunigo namas ar parapinė mokykla. Stebina ano meto statybos meistrų išmanumas ir gebėjimai. Bažnyčias statė ant esamo grunto, kuris yra apie 2,5 m gylyje nuo paviršiaus. Suprasdami, kad drėgnoje vietoje techniškai nėra galimybės išsikasti duobės pamatams, juos rengė kitaip. Paviršiuje įsirengė medinę pamatų dalį, ant kurios krauti akmenys. Iki pamatų viršaus buvo gruntas, taip dirbtinai pakeliant žemės paviršių. Drėgmė esamas liekanas taip puikiai užkonservavo, jog medinės dalys, nuvalius žemes, atrodo, lyg būtų ką tik būtų padėtos", - sakė specialistė.

Pasak jos, bažnyčių gyvavimo laikotarpiu aplinka buvo grįsta, ji buvo tvarkoma, šluojama. Tai liudija vos keli į grindinį įsispaudę radinukai. Šioje miesto dalyje pradėjus formuoti bastionus ir keisti sklypo funkciją, čia papuolė daugybė miesto veiklas ir kasdienybę atspindinčių artefaktų - keliasdešimt tūkstančių. Deja, archeologė sakė turinti nuliūdinti klaipėdiečius, klausiančius, ar nerasta aukso. Nerasta. Tačiau randama kitokių dirbinių, liudijančių apie miestiečių polinkį į prabangą ir saviraišką. Pavyzdys - unikali vienintelė Klaipėdoje rasta iš narelių sukabinta grandinėlė, rankų papuošalai, drabužių elementai ir galvos aksesuarai. O kur dar monetos, tikriausiai pabirusios iš miestelėnų kišenių...

FOSILIJOS. "Iš sukaulėjusios kriauklės galima nustatyti, kad viduramžių klaipėdiečiai skanavo austres", - sakė profesorius Linas Daugnora. Eimanto CHACHLOVO nuotr.

Klaipėdoje netrūko prekių iš užsienio, tai rodo rastos švininės audinių plombos su gamintojų įrašais, koalino pypkutės, buitinė keramika, austrių geldelės, stikliniai vyno buteliai. Į formuojamų bastionų gruntą pateko atliekos ir iš Klaipėdoje dirbusio koklininko dirbtuvių. Tai patvirtina koklių gamybai naudojamų formų fragmentai, neužbaigti arba brokuoti koklių fragmentai. Tyrimų duomenys liudija, kad Klaipėdos mažųjų gyventojų vaikystę paįvairino molinės švilpynės, raitelio skulptūrėlės, porcialianinės lėlytės.

"Osteologiniai gyvūnų kaulų tyrimai atskleidžia, jog XVII a. pab. mitybos įpročius. Buvo mėgstama aviena, ožkiena, kiauliena, galvijų produktai, žuvis, kiškiena, triušiena. Atrasti keptuvių, puodų fragmentai; maistas buvo valgomas iš gražiai dekoruotų lėkščių. Rasta šakučių, bet sunku pasakyti, ar šakučių naudojimas buvo įprasta stalo kultūros dalis.

Žinoma, ne visus artefaktus iškart galima suprasti, žvelgiant šių dienų akimis. Tokia mįslinga akmeninė plokštelė su įrėžtu apskritimu kelia klausimą, ar tai neužbaigtas dirbinys, ar toks buvo kam nors naudotas", - sakė R. Nabažaitė.

Lobiai po vandeniu

R. Nabažaitė sakė, jog šiais metais institutas pažymėjo simbolinę Povandeninių tyrimų centro 10-ies metų veiklos jubiliejaus sukaktį. Klaipėdiečiai mielai kviečiami aplankyti į šiai progai skirtą fotografijų parodą "Trauka vandeniui ir praeičiai", kuri eksponuojama instituto fojė. Joje įamžintos pirmųjų ekspedicijų ir centro įkūrėjų akademiko Vlado Žulkaus, naro-instruktoriaus Valerijaus Krisikaičio bei KU Lauko praktikų ir ekspedicijų skyriaus vedėjo Jūračio Liachovičiaus indėlis į šio centro veiklos ir mokslo plėtotę. Centro veiklos priešaušriu laikoma 1986 m. surengta pirmoji povandeninė ekspedicija Platelių ežere. Nuo tada čia vykdyta ne viena dešimtis ekspedicijų, povandeninės archeologijos tyrimų, iki šiol rengiamos narų apmokymų stovyklos.

ĮPROČIAI. "Iškasti radiniai pasakoja, kad klaipėdiečiai mėgo prabangą, o jų maisto racionas nesiskyrė nuo šiandieninių miestiečių", - sakė archeologė Raimonda Nabažaitė. Nuotraukos iš instituto archyvų.

"Baltijos jūroje vykstančios nuskendusių laivų paieškos, po vandeniu esančio miško liekanos įrodo, jog gelmėse glūdinčios istorijos pažinimas skverbiasi vis į gilesnius vandenis. Daugiau nei dešimt metų bendradarbiaujame su Torūnės Mikalojaus Koperniko universiteto Archeologijos instituto mokslininkais ir studentais, kurie kasmet dalyvauja centro organizuojamose sudėtingomis sąlygomis atliekamose, brangiai kainuojančiose ekspedicijose. Į žvalgomąsias ekspedicijas įsitraukė Lietuvos kariuomenės narai profesionalai, narų kursus išklausę Klaipėdos universiteto studentai, be atlygio dirbantys miesto ir jo apylinkių gyventojai", - pasidžiaugė pokalbininkė.

Šiuo metu skaitomiausi

Skaitomiausi portalai

Šiuo metu skaitomiausi

Šiuo metu skaitomiausi

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder