Išeivio užrašai – meilės gimtajam kraštui pavyzdys

Nostalgiškuose tekstuose – tėviškės ilgesio gaidos

M. R. Tydekas pirmiausia pažymi, kad jo tėvai Mikelis ir Marinkė Tydekai, gyvenę Graumenėje, netoli Plikių, kur ir gimė šių užrašų autorius, buvo maži ūkininkai. Toliau smulkiai ir nuosekliai aprašo tėvų ūkio ribas, pastatų išdėstymą sodyboje bei jų paskirtį, ūkininkavimo būdą, šeimos narių santykius ir pareigas, žemės darbus ir įrankius; ką augino laukuose ir tvartuose, kiek laikė gyvulių, kada skersdavo ir kaip juos sudorodavo. Kokios buvo šventės, jaunimo pasilinksminimai ir jo mokymosi sąlygos Plikiuose ir Klaipėdoje. Jaunuolio akimis, ano meto nelengvas kaimiečių gyvenimas vis dėlto buvo gyvybingas, doras ir įdomus.

„Mes, būrai, nebuvom nei geresni arba piktesni už kitus žmones, ypač už mūsų kaimynus. Nebuvom visi dvoronys ar kitokie bagočiai... Mano vaikystės metai tvarkyti pagal ūkininkų, amatininkų ir žvejų santvarkų. Ir po šimtmečių jos galiavo be didelių permainų. Ta mūsų era yra praėjusi. Žvelgdamas atgal galiu lengvai būti nostalgiškas: čia buvo mylimi žmonės, kurie savo gilia meile ir begaline viernybe nuo mūsų neatsitraukė, bet mums visuomet pristovėjo. Amžina garbė jų atsiminimui“, – rašo M. R.Tydekas.

Apie 1993-uosius šiuos rankraščius perdavė Klaipėdos universitetui. Tekstai transkribuoti ir su ranka rašytų tokio pat formato originalų faksimile išleisti dvitomyje, pavadintame „Žvilgsnis atgal“. Leidinys dabar svarbus dokumentas tyrinėjantiems Lietuvos vakarų krašto etnografinius šaltinius.

Šio leidinio sudarytojo pratarmėje nurodoma, jog Tydekų namuose buvo kalbama būriškai – vakarų žemaičių tarme. Bendrinę lietuvių kalbą jis galėjo pažinti tik iš radijo, laikraščių, knygų. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje emigravęs į Vokietiją, gimtąja kalba jau neturėjo su kuo bendrauti. „Daugiau kaip penkiasdešimt metų aš nebesu lietuviškai rašęs. Dėl to atsiprašau už mano klaidų gausybę“, – rašo M. R. Tydekas, kiek begalėdamas stengęsis rašyti bendrine lietuvių kalba, kaip pats pažymi, – didlietuviškai, kad tekstą galėtų suprasti ne vien lietuvininkai.

Trumpai apie autorių

„Mes, Tydeckai, esam kilę iš Karklės, ten mūsų giminės šaltinis. Mūsų protėviai buvo žvejai ir jūrininkai. Žvejų ūkeliai stovėjo tarp kopų, netoli pajūrio. Tydeckų butelis buvo mažesnis už mūsų butą Graumenėj, bet viduj jis buvo taip pat padalytas... Pirmais mano vaikystės metais virš pečio nebuvo dūmtraukio, tiktai kaminas. Iš kuknės galėjom pro skylę matyti dangų... Visi Karklės kapuose laidoti Tydeckai yra mūsų gentys“, – paaiškina užrašų autorius.

Lietuvai nepriklausomybę atgavus gimtajame krašte apsilankęs jis stebėjosi, kaip čia pigiai, beveik veltui išpardavinėtas šalies gyventojų poilsio reikmėms galimas panaudoti Lietuvos pajūris.

M. R. Tydekas buvo gimęs 1925 metais. Po aštuntos klasės Plikių mokykloje Klaipėdoje lankė „greitąją gimnaziją“, kur dabar Pedagogikos fakultetas. Į vokiečių kariuomenę pašauktas karo pabaigos sulaukė Borkum saloje, netoli Olandijos. Baigęs studijas Hanoverio universitete įgijo evangelikų tikybos ir matematikos mokytojo specialybę. Mokytojavo Burgdorfo mokyklose. Su žmona Christele susilaukė trijų vaikų ir septynių anūkų.

Su vokiečių-lietuvių literatūrine bendrija M. R. Tydekas Lietuvoje pirmąkart apsilankė dar 1985 metais, bet tik parai jiems leista atvykti į Klaipėdą. Nepriklausomoje Lietuvoje yra ilgiau pabuvojęs gimtosiose vietose, uoliai bendravo ir globojo Klaipėdos krašto praeities tyrinėtojus.

Belieka stebėtis, kad po daugelio metų, nepaisant patirtų išgyvenimų, iš autoriaus atminties neišsitrynė gimtojo krašto vaizdai su visomis smulkmenomis: plačios Tydeckų giminės žmonių vardai, giminystės saitai, aplinkinių kaimų pavadinimai ir juose gyvenę žmonės, jų charakterių ypatumai, įvykių detalės. „Mes, žemininkai, laikėmės esantys garbingesni už miestiškius“, – pažymi autorius, aprašinėdamas, kaip pajūrio kaimo sodybose buvo laikomasi tvarkos, švaros ir higienos.

Kuo gi šišioniškiai skyrėsi nuo žemaičių?

Štai ką rašo Martynas Reinholdas Tydekas:

„Mūsų krašte susitiko dvi kultūros – žemaitiška/lietuviška ir vokiška. Mūsų kultūros „riekė“ buvo dvigubai aptepta ir apdėta. Didžiausysis skyrimas buvo religija: žemaičiai – katalikai, o prūsai – evangelikai. Bet tas skirtingumas nebuvo visiškas, nes buvo ir vokiškų katalikų. Plikių katalikų bažnyčios aprūpintojis buvo Pakamorių kalvis Froese. Neatsimenu, kad tarp būrų, žemaičių ir vokiečių Graumenėje būtų buvęs nesutikimas. Kasdieniški darbai, rūpesčiai ir džiaugsmai mumis stipriau surišo, kaip skirtinga kiltis būtų galėjusi išskirti...

Katalikų bažnyčia ragino akis, evangelikų bažnyčia ragino ausis – klausytis pamokslo. Didžiausias mano įspūdis buvo, kai mačiau, jog žmonės bučiuoja kryžiavoto Kristaus kojas. Jų ir mūsų tikybos įprotai buvo skirtingi, bet abiejų tikyba kilo iš lygios širdžių gilybės.

Buvo daiktų, kuriuos mano tėvai pirko tiktai Žemaitijoje. Prie jų priklausė klumpiai ir rezginės. Klumpiai buvo iš vieno medžio gabalo, pavasarį ir rudenį esant šlapioms dienoms mes juos mielai nešiojom. Vakarų Europoj tokius klumpius dirba Olandijoje, tik viršuje įtaiso gabalėlį skūros, kad klumpiai nespaustų. Kitos žemaitiškos kurpės, tiksliau sakant sandalai, buvo rezgines (naginės)... Kad žmogus piktai veizėjo, tad sakė: „Susiraukęs kaip rezginė“.

Žemaitijoje mano tėvai pirko gurkinkus (agurkus) ir kelis kibirus bruknių. Tėvai lankė turgus Kretingoje, Gargžduose, Plungėje. Ten pirko paršelius ir parduodavo nupenėtus paršus.

Didieji ūkininkai samdė Žemaitijoje bernus ir mergas. „Samdininkų turgus“ buvo šv. Martyno dienoje. Žemaičiai bernai ir mergos dirbdami dainavo lietuviškas dainas. Mažieji ūkininkai, kaip ir mano tėvai, vadino už užmokesnį prie rugių ir ropių dagos žemaičius į talką. Visi, prūsai ir žemaičiai, dirbom ir valgėm per vieną. Prakaitas varvėjo, bet juoksmai leido sunkenybę lengviau perkentėti. Kad darbas buvo pasisekęs ir daga baigta, tad visi susisėdom prie šiupinio ir šventėm.

Mes buvom biedni, ale žemaičiai buvo dar biednesni. Ant galo esu dėkingas, kad galėjau augti tokiame kultūriniai bagotame krašte. Atsiminimo spinduliai žiba ir dabar, po daug dešimtmečių.“

Tarpukario Plikiai ir Kretingalė

Autoriaus užrašuose – įdomūs pasakojimai apie gretimas gyvenvietes. Štai kaip išrodė Plikiai – bažnytkaimis su parapija: „Didinga evangelikų bažnyčia, katalikų pabudavota medinė koplyčia, dvi karčemos (Miulerio ir Jenkio), du malūnai (Žylio ir Bertulaičio). Žylis turėjo garais varomą malūną ir lentpjūvę. Prie Ekečio upelio Pakamorių link galėjom prie Kikuto vilnas šukuoti. Buvo pienininkas Padagas. Už katalikų bažnytėlės gyveno žandaras. Plikiuose buvo siaurojo geležinkelio galo stotis. Šalip jos – „Reiffeisen“ biuras, kuris pirko grūdus ir pardavinėjo „juksus“ (mineralines trąšas). „Reiffeisen“ pirmasis vedėjas buvo šolmistras (mokytojas), paskutiniais metais – Graumenės ūkininkas Būdvietis. Taip Plikiai virto šio krašto centru ir nustūmė Vytautus, į kuriuos sumanyta nutiesti geležinkelį. Kai 1939 metais biednieji žydeliai iš Klaipėdos traukė savo vežimėlius per Plikius Jokubavo link, mes juos apgailėjom, kaip ir visus kitus bėgūnus...

Kretingalė gi buvo kaimiškas bažnytkaimis. Kaip ir Plikiuose, dviklasė šola, kurią mes, kaip mums lygią, kartais aplankėm. Plikiškiai laimėjo futbolą prieš Kretingalės vienuolikę. Vieną kartą per žiemą mūsų šola važiavo į Kretingalę su rogelėmis nuo kalno šliūkšti, nes tokio Plikiuose nebuvo. Nuo špeliavimo (žaidimo) sušlapę karčemoj gėrėm karštus gėralus...

Parapijos, vasaroje švęsdamos Pasiuntinių šventę, apsilankydavo su trūbininkais. Vasarą kunigai atostogaudami atstovavo vienas kitam. Kretingalės kunigas Zalupskis labai aiškiai kalbėjo: „Nedarykit taip, kaip aš darau, bet darykit taip, kaip aš sakau“. Šiaip Kretingalė Plikių kraštui neturėjo kokios reikšmės.“

Parengė Aldona VAREIKIENĖ