Iš kur atkeliauja Kalėdų duona

Pasaulyje tėra dvi katalikiškos šalys - Lietuva ir Lenkija, - kuriose gyva kalėdaičio laužymo tradicija. Ilgus šimtmečius kalėdaičius kepė kiekvienos parapijos bažnyčios nariai, tačiau dabar tai daro tik nedaugelis.

Varėnos rajono klebonas kunigas Pranciškus Čivilis sako, kad įsigyti kalėdaičių iš Lenkijos bažnyčioms kur kas pigiau ir greičiau nei kepti patiems.

„Anksčiau kepdavo kunigai, zakristijonai ar vargonininkai, kurie daugiau laiko turėdavo. Kalėdaičiai visur skirdavosi savo paveikslėliais, šventais simboliais. Dar dabar yra likusių įdomių formų - kaip aš sakau, muziejinių. Pavyzdžiui, atsimenu, kad Aušros vartų bažnyčios kalėdaičiai būdavo su Švč.Mergelės Marijos atvaizdu, kitur šiek tiek kitokios“, - prisimena P. Čivilis.

„Respublikai“ ėmus domėtis, paaiškėjo, kad kalėdaičių kepėjų Lietuvoje išties yra labai mažai. Štai Šv.Teresės bažnyčioje ir vienuolyne (prie Aušros vartų) jau kuris laikas kalėdaičiai nekepami. Dienraščio žiniomis, Kūčių duona vis dar kepama Marijampolėje (Šv.Vincento Pauliečio parapijoje). Taip pat ir Panevėžyje Dievo Apvaizdos seserų vienuolyne.

Kepamos jau rugsėjį

Dievo Apvaizdos seserų kongregacijos vienuolė sesuo Joana pasakojo, kad kalėdaičiai pradedami kepti jau rugsėjo pabaigoje. Spalį-lapkritį - pats kepimo įkarštis, mat būtina kalėdaičius suruošti iki pirmosios advento savaitės, kai jie yra šventinami. O jau tada prasideda prekyba.

Norint iškepti kalėdaitį daug nereikia - tik kvietinių miltų ir vandens. Tačiau, anot vienuolės, kalėdaičių kepimo procesas anaiptol nėra toks paprastas, kaip jų receptas. Kepti Kalėdų duoną reikia įgūdžių, kantrybės ir laiko.

„Vienu sykiu keptuvėje galime iškepti aštuonis kalėdaičius. Iškepti jie būna pernelyg sausi, trupa, todėl dar reikia juos drėkinti. Jie džiovinami, vėliau karpomi. Per vieną dieną kalėdaičio neįmanoma pagaminti. Reikia įdėti daug darbo“, - pasakojo vienuolė.

Ne tik dėl laiko stokos lietuviai kalėdaičių kepimo atsisako. Brangi jų kepimo įranga, todėl ne kiekviena bažnyčia ją gali įsigyti.

„Žinome, kad Lenkijoje kalėdaičiai, jų paveikslėliai gražesni. Pas mus keptuvės iš senesnių laikų, žmonėms, matyt, atsibosta vis tie patys paveikslėliai, norisi kitokių, naujesnių, įdomesnių. Tačiau mes negalime pirkti keptuvės vien dėl paveikslėlių įvairovės“, - juokėsi vienuolė.

Siunčia emigrantams

Joana sako, kad žmonės dažnai teiraujasi spalvotų kalėdaičių. Tokių nori nupirkti savo atžaloms.

Vienuolė taip pat pastebėjusi, kad žmonės kalėdaičių perka ne tik sau, bet ir į užsienį išvykusiems artimiesiems. Kalėdų duona artimiesiems siunčiama paštu.

„Jau advento pirmąją savaitę žmonės ėmė pirkti. Kas anūkui, kas vaikams, užsienyje gyvenantiems giminaičiams. Taip jie sveikinami šv.Kalėdų proga - nusiunčiant kalėdaičių. Ir mes patys taip darome, nes turime pažįstamų užsienyje. Juk kalėdaičių yra tik Lietuvoje ir Lenkijoje, niekur kitur jų, matyt, nenusipirksi. Kai pagalvoji, tikras džiaugsmas, kad žmonės, išvažiavę į užsienį, nori dalytis šia tradicija, laužti paplotėlį Kūčių vakarą“, - kalbėjo sesuo Joana.

Ji akcentavo, kad Kūčių vakarą laužomas kalėdaitis nėra eilinis kepinys. Jo laužymas - unikali lietuvių tradicija, suvienijanti šeimą, mokanti dalytis, primenanti apie tikėjimo prasmę.

„Kalėdaitį galima iškepti bet kur ir bet kaip. Bet norint, kad jis turėtų ypatingą dvasinę vertę, labai svarbu, kad jis būtų kunigo pašventintas. Jis tada įgauna simbolinę vertę. Kalėdaitis simbolizuoja Jėzų, jis tarsi mus su juo sujungia. Simbolizuoja artimesnį, tvirtesnį mūsų ryšį. Dalydamiesi juo prie stalo, esame priversti pamiršti nesklandumus, atsiprašyti. Jis dalijamas susijungimo, susivienijimo tikslu“, - kalbėjo Joana.