Ir teisybę sakė, ir melavo?

Šiuo metu Nacionaliniame dramos teatre aktorius repetuoja pas garsų lenkų režisierių Kristianą Lupą: kovo pabaigoje rampos šviesą turėtų išvysti Tomaso Bernhardo (Thomas Bernhard) „Didvyrių aikštė“. „Aš būsiu kaip Bernhardas, - intriguoja V.Masalskis, - ir meluosiu, ir sakysiu teisybę.“

Apie ką jis „melavo ir sakė tiesą“ gausiai susirinkusiems jauniems, seniems ir gyvenimo kelio viduriu beeinantiems?

„Jūs atėjot su savo įvairiausiomis problemomis, su bankiniais, socialiniais, šeimos rūpesčiais, ir aš bent kelioms akimirkoms turiu juos nugalėti, primest jums pokalbį apie teatrą, apie mūsų gyvenimą“, - sakė V.Masalskis.

Jis kalbėjo apie daug ką; gražios išminties buvo jo mąslume. Jis pasakojo apie kartos nusivylimą. „Mes išgyvenome tą virsmą, - sakė, - kai išėjome į gatvę tikėjimo pilni, kad nuo rytdienos viskas bus kitaip, o pasirodė - nieko panašaus: kada pradėjo dominuoti pinigai, praradome draugus, ir nuoširdumas dingo. Mes išsigandom, mes - sužalota ir kažkiek net prarastoji karta... Jos nusivylimą matau kūnuose, mūsų veiduose, raukšlėse, matau per mūsų emocijas, kaip bendraujam, kaip bendrauja pagyvenę žmonės, kurie nebeturi jokios vilties. Pavyzdžiui, mielai einu gert kavos, kai aptarnauja dvidešimties metų mergaitė: ji galvoja, kad jos tarnystė laikina, ir ji neturi jokių pretenzijų į mano gyvenimą. Bet neduok Dieve, kai patenku į padavėjos, kuriai 50-60 metų, rankas! Ji sako: tu kaltas, tu suluošinai mano gyvenimą. Ji atvira: ji pasako tai kūno, mimikos, judesio kalba...“

„Šiandien jaunam žmogui yra sunku ir dėl to, kad jis iš mūsų, vyresnių, nesulaukia novatoriškų idėjų, o sulaukia priekaištų; jie arba sako, kad tu negerai darai, arba nepasikalba išvis“, - tęsė aktorius ir prisiminė atvejį, kai iš 23 jo studentų tik keturi norėjo važiuoti atostogų namo. Linkėjo daugiau kalbėtis tarpusavy, atsiverti, išsiaiškinti, kalbėti dorai, atvirai, be melo, kokie „mes šventi ir gražūs“...

Nepamiršo publikos: „Teatras be publikos neįmanomas, bet koks menas be publikos beprasmiškas. Menas nėra onanizmas, žaidimas su savo kūnu palindus po antklode. Menas visada yra laiškas į nežinomybę. Menas yra ne pokalbis apie vertybes, bet vertybių kova ir dėl to jis yra arena, ypač teatre. Dėl to publika yra reikalinga. Dėl to negalima teatro įkurt Utenoj, Ukmergėj ar Vievy, nes ten nėra kritinės masės žmonių.“

Aktorius išgrynino ir meistrystės paslaptį: „Visi turėjome savo „kliudžiau“... Pritariu daugeliui, kurie sako, kad mūsų moralė neįskiepiama, ji turbūt išauga iš mūsų pačių, - taip tampame žmonėmis. Suprantat, kas yra aktorius?.. Išgyvenus tai, ką aš išgyvenau dėl nušautos kregždutės - sąžinės graužatį, ašaras, prakeikimą savęs, nuodėmės slėpimą, - bet ką gali suvaidint; gali ir Hamletą, ir žmogžudį, hiperbolizuodamas tą jausmą, išdraskydamas save... Aktorius yra pats didžiausias melagis. Ir jei aš rudenį surinksiu aktorių kursą, aš jį mokinsiu meluot. Meluoti taip, kad tai atrodytų teisybė... Aš, pavyzdžiui, buvau bailys ir slėpdavau savo bailumą, bet scenoje mano personažams tekdavo įveikt neįveikiamus dalykus, ir šiandien aš nebijau. Nebijau, matyt, todėl, kad patikėjau tuo, kuo tikėjo mano personažai... Aktorius sako svetimus žodžius, bet arti savųjų, po jais pasideda savo išgyvenimą, savo netektį; o mūsų aktoriai dažnai vaidina žodžiais ir man tas nepatinka. Vaidyba - emocinis būvis, o žodžiai - tarp kitko, kaip ir gyvenime, kur mes bendraujame ne vien verbaline kalba. Turėdamas šiandien laiko žiūriu spektaklius ir man atrodo, kad mes tiesiog spardome žodžius, man atrodo, kad mūsų aktoriai pradėjo vaikščiot su kerziniais batais po tą tekstą...“

Pasirinkimo laisvė taip pat nebuvo apeita. „Manau, kada mes pasiduodame, - svarstė V.Masalskis. - Pirmiausia mes pasiduodam galbūt tada, kai būdami bebalsiai norime būti dainininkai, pasiduodam dėl to, kad neanalizuojame savęs, nekontroliuodami savo noru pralaimime jau pačioje pradžioje... Gal mes pasiduodame tada, kai pradedame rinktis užduotis, kurios mums yra patogios. Dažnai pastebiu, kaip aktorius, einantis vaidinti į televiziją ar reklamą, užkoduojamas. Jis gali galvoti, na, šiandien uždirbsiu pinigų, na, vieną kartą, o rytoj išeisiu į sceną ir būsiu Hamletas. Jis mano, kad nėra atminties, kad nėra hologramos (aš jau nekalbu apie moralumą, nekalbu apie kultūringumą, kultūrą)... bet praeis daug metų ir ateis diedukas, toks, kaip aš, ir po spektaklio jam sakys: šiandien vaidinate Šekspyrą, o aš mačiau jus „dzin“ laidoje... Nesakau, kad nereikia susitept, bet reikia iš karto klaust, gilintis, analizuot, išsivalyti ir... vėl eit susitept.“