Įmintas Antano Sutkaus burtažodis?

Bernardinų vienuolyno celėje kita klausa išgirsti garsią kadaise išmintį, kad tai, kas svarbiausia, nematoma akimis. Regi, žinoma, priešais garbingą užstalę - majestotišką Antaną Sutkų, rašytoją Vytautą Martinkų, fotomenininką Aleksandrą Macijauską, švelniai pavadintą vienu iš „dinozaurų“, kunigą Julių Sasnauską, menotyrininkę Margaritą Matulytę ir kitus, pasiryžusius dalytis savo įžvalgomis ir jausmais su smalsia bei itin gausia tądien šventos vietos auditorija.

Vilniuje, Bernardinų bažnyčios bendruomenės centre (gan neįprastoje vietoje), buvo sutikta nauja (neįprastai lengva svorio atžvilgiu) fotomenininko Antano Sutkaus knyga įprasta tema - „Lietuvos žmonės“.

Kitu jausmu Bernardinuose išgyveni seną išmintį, nes nori nenori į ją kėsinasi mintis, kad šiandien Lietuvoje iš tiesų itin reikšmingi įvykiai dažnusyk ir lieka nematomi, viena vertus, dėl dominuojančios menkavertės informacijos, kita vertus, dėl to, kad jie dėl vienokių ar kitokių priežasčių valingai ar nevalingai stumiami į paraštes.

Betgi „kur, jeigu ne čia, vienuolyno celėje, pakalbėti apie dvasingumą“, retoriškai klaustelėjo A.Sutkus, aiškiai patenkintas ir knygos sutikimo vieta, ir į sutiktuves sugužėjusia rinktine

publika. Tiesą sakant, kartą viešumoje šis naujas albumas jau buvo aptarinėjamas gegužės pradžioje Kaune, kur ir gimė šio leidinio idėja. Jos autorius - Lietuvos fotomenininkų sąjungos Kauno skyriaus pirmininkas Gintaras Česonis (jis ir albumo sudarytojas), žinomas ir kaip talentingas kuratorius, besirūpinantis Lietuvos fotografijos sklaida.

G.Česonis pakalbėjo apie šio albumo išleidimo aplinkybes. „Ankstesnės būdavo per sunkios, - pusiau juokais, pusiau rimtai sakė jis, - pragmatiškai reikėjo mažesnės knygos, kuria pasakytumėm, koks didis yra Antanas Sutkus... Prie A.Sutkaus noriai prieina žymūs žmonės: miestų merai, ministrai, užsienyje jį jau atpažįsta kaip didį fotografą, bet mane ypač sužavėjo ir didelį pėdsaką paliko prieš trejus metus Kauno rajonui padovanota jo 50 kūrinių kolekcija. Jo darbai keliauja po pasaulį, eksponuojami didžiuose meno centruose, muziejuose, didžiausiose privačiose ir nacionalinėse galerijose, o jis dovanoja kolekciją savo gimtam kraštui, gimto krašto žmonėms; tas apsikabinimas su tais žmonėmis iki dabar man akyse stovi.“

Turbūt ne vienam iš mūsų bus naujiena, kad būtent Bernardinų bažnyčioje yra vienintelė Lietuvoje A.Sutkaus galerija. Kunigas J.Sasnauskas pasakojo: „Bernardinų vienuolyne, oficinoje, yra vienintelė, kiek žinau, egzistuojanti Antano Sutkaus galerija, ji pusiau pogrindinė, kadangi man pogrindinė vis dar prie širdies, nepaisant bėgančio laiko. Pro ją praeina daugybė žmonių, ir vaikų, kurie rengiasi Pirmajai komunijai, ir jaunimo, kuris rengiasi Sutvirtinimo sakramentui ir nori nenori mato tas nuotraukas, todėl labai tuo džiaugiuosi. Kitas dalykas, tai nėra pirmasis A.Sutkaus įžengimas į šitą erdvę, nekalbant apie pamaldas, - atsinešiau specialiai atvirukų rinkinį „Apšerkšnijusi gotika“ įtardamas, kad Antanas jo neturi - dvylikoje atvirukų fotografuota Bernardinų ir Onos bažnyčios aplinka. Jau tada, 1968 metais, jis, galima sakyt, nuspėjo, nujautė, kad vieną gražią dieną susirinksim tose vietose...“

Jautriai apie A.Sutkaus kūrybą bylojo fotografijos istorikė M.Matulytė: „A.Sutkaus fotografijos paslaptis yra ta, kad į ją pažvelgę neišmanėliai kartais perskaito kur kas daugiau negu išrankūs menotyrininkai... Savo tekste A.Sutkaus knygoje prisipažinau jums visiems, kad turbūt niekada neįminsiu tos hipnotizuojančios traukos paslapties, tos traukos, kurią skleidžia jo herojai, bet šiandien, važiuodama į susitikimą, pagavau save, kad vis dėlto šio to Antanas manęs išmokė. Nuo jaunystės buvau labai uždara ir visada žvelgdavau į sieną eidama gatve (ir dabar kartais to įpročio nepamirštu). Ką reiškia žvilgsnis į sieną - žinoma, į save, ir per tai praradau daugybę ryšių, kuriuos man siūlo kiekviena akimirka, kiekvienas mano žingsnis. Antanas mane išmokė matyti žmogų, pastebėti jį. Ir suprasti, kad jis - svarbiausia, kas lydi mus mūsų trumpame gyvenime... Man atrodo įminiau, kaip Antanui pavykdavo prakalbinti žmogų per akimirką, fotografiškai prakalbinti: jis turėjo savo burtažodį, paprastą klausimą „kaip gyveni, žmogau“. Ir viskas, ir tu esi jo.

„Lietuvos žmonės“ - tai didžioji Antano serija, kurią jis kuria pusę amžiaus. Būdamas 20 metų pradėjo šią seriją: jis pajuto, kad nieko šventesnio, brangesnio, įdomesnio jam nėra ir nereikia. Į ją įjungia arba atskirus ciklus, arba pavienius kūrinius ir surenka mūsų bendrą portretą, deklaruoja mūsų bendrą tapatybę tokiu paprastu dalyku. Nuo 1959 metų įvardina tą seriją ir pradeda kaupti bendrą atminties bagažą. Tai mūsų „lagaminas“, kurį nešėmės, nešamės, ir kurį nešis po mūs.“

Į dvi valandas trukusį pokalbį buvo įsitraukęs ir A.Sutkaus geras bičiulis rašytojas V.Martinkus, fotomenininkai Romualdas Požerskis ir A.Macijauskas, jaunosios fotografų kartos atstovas Artūras Morozovas, filosofas Arvydas Juozaitis...

„Nesu nei žinovas, nei vertintojas, - kalbėjo J.Sasnauskas, - bet fotografo žvilgsnis, jo pasaulio perteikimas man visuomet giminiavosi (čia nieko nauja, čia banali tiesa) su tuo, ką mes sakom apie tikėjimo žvilgsnį - tikėjimo žvilgsnis kažką užčiuopia, ko šiaip ta akis nepagauna taip greitai. Naujoje knygoje „Lietuvos žmonės“ irgi matome tą patį žvilgsnį...“

Parengta pagal dienraštį „Vakaro žinios“