Ilgas kelias nuo Holdeno iki Hamleto

- Romai, papasakok...

- Tai buvo 1970-aisiais. „Salomeikėj“ su garsiąja Roza Glinterščik, pažinojusia Brodskį, palaikiusia ryšį su Helsinkio grupe, repetavome lyg ir tokią Selindžerio „Rugiuose prie bedugnės“ inscenizaciją. Knyga mūsų kartai ypatinga. Kaip ir jos herojus Holdenas, susigalvojęs sau profesiją: gelbėti vaikus, žaidžiančius prie bedugnės krašto.

Pasakysiu atvirai, buvau nusistatęs prieš bet kokias saviveiklas. Lipti į sceną, deklamuoti - nerimta, nevyriška. Visai kas kita - hemingvėjiškas herojus - toks kietas mačo. O čia prieina Roza, dėsčiusi paralelinėje klasėje, ir sako: „Nelabai jus pažįstu, bet jumyse yra kažkas... holdeniško“. Kaip čia atsispirsi tokiai įžvalgai. Na, ir pradėjom. Tai buvo pusiau skaitymas, pusiau vaidinimas. Su panirimais į vidinį monologą, Brodskio eilėmis...

Ir štai į premjerinę peržiūrą ateina tokia jauna ponia. Į „arklio uodegą“ surišti ilgi plaukai, gal kokių 27-erių. Roza pristato: Irena Bučienė, ką tik GITIS’ą baigusi Efroso mokinė. Oho! Maskva. GITIS. Efrosas. Tai jau buvo lygis.

Jinai labai šiltai pakalbėjo apie mūsų spektaklį. Beje, tie, kas jį anuomet matė, visi prisimena. Anais laikais, tame nelaisvame mūsų gyvenime, Selindžeris kalbėjo apie tokius dalykus! Ta Holdeno svajonė užaugus gaudyti vaikus, žaidžiančius rugiuose prie bedugnės! „Kečeris“! Kaip beisbole. Šarmas! Žavesys!

Irena atėjo ir į premjerą. Su Algiu Bučiu. Tada ir prasitarusi Rozai, kad man reikėtų bandyti į aktorinį. Prikalbėjo tiek gražių žodžių - kad originalus, šviežias, be aktorinių štampų. Žodžiu - nepagadintas.

- O tu?

- O man nė tokios minties niekada nebuvo. Jau turėjau šiokį tokį planą, kaip gelbėtis nuo sovietinės armijos. Į tiksliuosius su mano trejetukais - be šansų. Bet sekėsi humanitariniai - anglų kalba, kuri jau anuomet mūsų mokykloje buvo sustiprinta. Turėjau tokią viziją - tapti hemingvėjišku rašytoju. Žurnalistika? Ne, pernelyg ideologizuota. Rašysi apie gamybą, statybas, melžėjas. Liko Pedagoginis - į anglų. Žinojau, kad vaikinus ten priima išskėstomis rankomis. Gal imsiuos vertimų, gal rašysiu...

- Teatru visai nesidomėjai?

- Kodėl gi. Nueidavau. Mama, dirbusi Kultūros ministerijoje, net leidimų parūpindavo. Kelis Panevėžio spektaklius buvau matęs. Prisimenu, kokį įspūdį padarė Borcherto „Lauke už durų“. Ir vis dėlto tai buvo visai visai kitas pasaulis. Lipti ant scenos, vaidinti, šokti, deklamuoti - ne, tai ne lygis. Kinas? Anuomet dar tik stojosi ant kojų, ir televizija - dar tik pati pradžia.

- Vis dėlto į stojamuosius nuėjai.

- Nuėjau, kartu su Arūnu Storpirščiu, „Rugiuose“ vaidinusiu blogietį. Ir įstojom abu.

- Tokius originalus - išskėstom rankom?

- Oi ne. Pirmiausia, Vaišytė baisiausiai nusistačiusi prieš miesčionis. Sugadinti, prisigraibę visokių baikų, o dar tas vilnietiškas slengas, baisi tartis. Komisija net paklausė, ar namie lietuviškai kalbame. Kita bėda - visai nedainuojantis, klausa - šiaip sau. Bet apgynė Jurkūnas. Sako: pasižiūrėkit, koks temperamentas! Kaip šoka!

Gal patiko ir mano paties parašytas monologas apie vienatvės kankinamą žmogų, kuris skambina telefonu, prisipažįsta nežinąs, kaip toliau gyventi.

- Įstojus su Irena ryšiai nutrūko?

- Ne. Ji, kaip kviestinė režisierė, su mūsų (Bagdono) kursu pastatė tą patį Selindžerį, gana vykusiai. O paskui, kai penkiese atėjome į Akademinį, ją jau radome ten. Susitikome kaip giminės. Iškart apipylė mane vaidmenimis. Pats pirmas - Džono Singo „Narsuolis iš Vakarų pakrantės“. Velniškai gera dramaturgija, neturėjusi mūsų scenose analogų. Po to - Zilovas „Ančių medžioklėje“. Vėl vienišas, vėl disiduojantis herojus, nekenčiantis melo, blefo. Na, kuo ne Holdenas! Toks kaifas vaidinti, kai tavo mintis išguldo žmogus, gebantis jas tobulai išreikšti. Radzevičius sakė, kad tas vaidmuo suformavo mane kaip aktorių.

- Praleidom brigadininką Potapovą Gelmano „Protokole“ - irgi svajonių vaidmuo?

- Bent jau nemenkas viražas. Jai, manau, to Gelmano reikėjo, kad galėtų tuoj pat imtis Vampilovo, Anujo, Bulgakovo... Ir, žinoma, „Ančiuko kryžiaus“. Vaidinom pasikeisdami su Adomaičiu, kokia tai buvo mokykla jaunam aktoriui! Ančiukas šneka tarmiškai: „Man akys pilnas meilas...“

- Irena savo draugus, ypač skaitančius užsienio kalbomis, nuolat kamantinėdavo: gal aptikai ką įdomaus?

- Ir manęs klausinėdavo to paties. Labai pasitikėdama. Kartą net paprašė: tu surašyk, ką aš turėčiau pastatyti per artimiausius penkerius metus.

- Profesiniai santykiai perėjo į asmeninę draugystę?

- Taip. Sakyčiau, labai rafinuotą. Niekada neperėjau prie „tu“. Nors jos telefoną Žirmūnuose iki šiol prisimenu. Skambindavom vienas kitam. Eidavom į Vingį pasivaikščioti, aptarinėdavome būsimus spektaklius. Jaunas artistas ir režisierė. Šiandien bulvarinė spauda iš to išpūstų tokią istoriją! Kaipmat įžiūrėtų „širdies draugą“. Tačiau jokio flirto nebuvo, tik dvasinis intelektualinis ryšys. Kita vertus, matėm ir vienas kito silpnybes. Ji toleravo mano pomėgį pasėdėti prie taurelės, o aš... Nors ne, nepasakysiu, kad toleravau jos „bobiškumą“. Tas nesivaldymas, balso kėlimas per repeticijas. Ypač nesivaržydavo prieš techninį personalą. Būdavo, riksmas pereidavo į spiegimą. Falcetą. Visi galvas nuleidę tylėdavome. Baisus nesmagumo jausmas. Per tą savo charakterį įgijo daug priešų. Pats sau bandydavau ją teisinti: gal taip nuleidžia garą dėl stringančio asmeninio gyvenimo... Vis dėlto asmeninis ryšys dėl to nenukentėjo. Kviesdavosi mus su Rasa į savo sodybą Žaliojoje. O aš užleisdavau savo butą jos svečiams aktoriams iš Rumunijos.

Niekada neužmiršiu, kaip sugrįžusi iš Karpatų pasakojo, kokį vyrų vienuolyną aplankiusi kalnuose. Pagalvojusi: štai kur reiktų pagyventi Romui. Kaip jis atsigautų. Net vieną vienuolį mačiusi labai panašų į mane. Apstulbau: taip pataikė! Iš pirmo žvilgsnio - kietuolis, blatnuolis, o giliai - kaip man reikėdavo to pabuvimo vienatvėje, pačiam su savimi. To išsigryninimo, sugrįžimo į save. Ji tai įžvelgė anksčiau nei aš pats. Ir dabar atsigaunu tik gamtoje, savo vienkiemyje, vienatvėje.

- Kaip manai, kodėl jai tokia priešiška buvo kritika?

- Toks buvo laikas, visi reikšmingesni postai priklausė vyrams. Nors deklaruojama buvo kitaip. Kiek tada būta moterų režisierių - teatre, kine? Ant vienos rankos pirštų suskaičiuosi. Bučienė pataikė kaip tik į tą „mačistinį“ metą. Dažnai pasigirsdavo: bobos darbas... ko norėti iš... Manau, pagalius į ratus dar kaišiojo ir ana įstaiga, su kuria ji laikėsi kietai. Prisipažino man pasakiusi: „Jei neleisit išvažiuoti pas seserį, jau rytoj per „Amerikos balsą“ išgirsite: „Bučienės neišleido“. Suveikė. Sakė: „Su jais reikia įžūlumu“.

- Jūsų paskutinis bendras spektaklis?

- Po ilgokos pertraukos - „Hamletas“.

- Kiek pamenu, nepernelyg džiūgavai gavęs visų aktorių išsvajotą vaidmenį.

- Nes supratau: jau ne ta Irena. Jaučiau: nieko gero nebus. Nors tiek daug turėjo idėjų, tiek visko prisigalvojo... Bet visa tai paskendo išankstinio skepsio nuostatose. Bučienė - „Hamletą“? Akademiniame? Ir pats muisčiausi kaip įmanydamas. Pažįstamas aktorius rumunas pasišaipė: negi manai pasaulyje būsi vienintelis, atsisakęs Hamleto?! Vaidindamas gal tik porą kartų pajutau: kažkas pavyksta. Spektaklis ilgai neišsilaikė.

Paskui, kai ėmėsi tų istorinių dramų pilyse, manęs jau nebekvietė. O ir man pačiam tie dalykai nepatiko, kažkodėl asocijavosi su dainų šventėmis...

Bet draugystė nenutrūko. Iki galo. Kai sužinojau, kad guli Santariškėse, per kažką atsiklausiau, ar galiu... Ji sutiko. Pamačiau neįtikėtinai sulysusią, su skaryte - vienos akys dega.

Šnektelėjom, gal paskaityti? Paėmiau šalia gulintį laikraštį ir monotonišku balsu ėmiau skaityti kažkokį kvailą tekstą, berods, provincijos naujienas. Žvilgt - o ji jau užmigusi. Tyliai išėjau. Kitą rytą sužinojau, kad užgeso tą pat naktį...

Parengta pagal dienraščio „Respublika“ priedą „Gyvenimas“