I. Turgenevo "Įnamis" ir neteisybės kartėlis

Praeitą savaitę, sausio 30 d., Klaipėdos dramos teatras uostamiesčio publikai pristatė netikėtą premjerą - spektaklį "Įnamis" pagal Ivano Turgenevo pjesę.

Kodėl režisierius Arvydas Lebeliūnas, uostamiesčio scenoje sukūręs ne vieną spektaklį , 
šį kartą pasirinko XIX a. rusų klasiko pjesę?

"Manau, kad ši pjesė atitinka absoliučiai visus šiandieninio žiūrovo lūkesčius, nes joje yra visko - komedijos, dramos, detektyvo, meilės, intrigų... Pati pjesės tema apie nereikalingus žmones šiuo metu yra labai aktuali. Žmogus tapo labai pigiai perkamas ir parduodamas. Kaip išlikti žmogumi tokioje situacijoje?" - prieš premjerą svarstė režisierius.

Sunku A. Lebeliūnui paprieštarauti. Iš tiesų, šiandien dauguma Lietuvos piliečių jaučiasi įnamiais savo valstybėje.

Ar iš tiesų pavyko režisieriui, aktoriams Rimantui Pelakauskui, Igoriui Reklaičiui, Dariui Meškauskui, Jūratei Jankauskaitei, Monikai Vaičiulytei, Kazimierui Žvinkliui, Česlovui Judeikiui, Vaidui Jočiui, Tomai Gailiutei, Simonai Šakinytei bei Edvardui Braziui, dailininkams Gintarui Sodeikai, Tatjanai Semionovai, kompozitoriui Sauliui Šiaučiuliui atskleisti esminę nereikalingo žmogaus, žmogiškumo temą?

Parodyti, kad mūsų būtis - tik beprasmė egzistencija, įsukta į niekingą nieko neveikimo, tuščių pokalbių, valdžios demonstravimo, biurokratijos... rutiną - pavyko.

Žiūriu į dvaro tarnaites, kurios šluodamos grindis priverčia ponus pakelti kojas, ir prisimenu prekybos centro valytojos smerkiantį žvilgsnį dėl to, kad trypiu jos kruvino darbo rezultatą.

Stebiu nuobodžiaujančius kaimo dvarininkus, kurie pusryčiams iš neturėjimo ką veikti išgeria kibirą degtinės, ir matau šiandieninio Lietuvos kaimo kasdienybę.

Įnamis (akt. R. Pelakauskas) scenoje pasakoja kelis dešimtmečius besitęsiančią kovą dėl savo žemių, o mintyse iškyla dėl savo "prichvatizuotų" žemių raudantys Rūtos Grinevičiūtės laidų herojai.

O pašaipus aktoriaus D. Meškausko herojaus kikenimas - tarsi peliukų iš "Dviračio šou" aidas.

Taip, žiūrėdama spektaklį, kurio veiksmas vyksta XIX a. Rusijoje, atpažįstu XXI a. Lietuvą, truputį pakikenu su visais, bet kas iš to?

Jaučiu, kad tame pilkume, kurį puikiai kuria ne tik aktoriai, bet ir spektaklio dailininkai, turėtų būti ir baltos spalvos. Išoriškai ji yra. Puošniausia balta suknele pasipuošusi į sceną atplazdena graži jauna mergaitė - ponia.

Tačiau tai ne gėris, tik naivumas, kuris netrukus suvyniojamas į tokį patį pilką popierių.

Ir pjesės herojus, vienintelis išdrįsęs maištauti prieš neteisybę, "nuperkamas" jei ne pinigais, tai ašaringu dukros prašymu "dingti iš akių", nerūstinti jos sutuoktinio ir aplinkinių.

Praėjus savaitei po premjeros, pagavau save, jog neprisimenu spektaklio finalo, bet neteisybės kartėlis išliko.

Spektaklis "Įnamis" antrą kartą bus rodomas vasario 26 d. 18 val. Žvejų rūmuose.

"R. Pelakauskas - antras V. Paukštė"

Sofija KANAVERSKYTĖ, dailininkė, scenografė

Mano įspūdžiai - neblogi. Labai patiko aktoriaus Rimanto Pelakausko vaidyba - prasminga, nesentimentali. Tiesiog antras Paukštė! Patiko tiek scenografijos, tiek kostiumų dailininkų darbas. Pilka spalva labai gerai atspindi spektaklio nuotaiką, pliki medžiai asocijuojasi su gyvenimo žiaurumu. Beprasmiai man atrodo ilgi šokių, grindų šlavimo intarpai. Atrodo, kad jie yra tik todėl, kad spektakli sbūtų ilgesnis. Neaiškus Įnamio dukters Olgos charakteris. man jis pasirodė per skysta, neturinti stuburo. Ji vaidina švelnų žaisliuką, bet taip nėra - juk vyras jos klauso. Man atrodo, kad šiam vaidmeniui ne visai gerai parinkta aktorė.

"Pjesė - nuobodi, aktoriai - puikūs"

Rimantas ČERNIAUSKAS, rašytojas

I. Turgenevo pjesė "Įnamis" - pasenusi. Žinoma, galima viską pritempti prie šių laikų, tačiau ši pjesė man - nuobodi. Spektaklį ištraukia tik puiki aktorių vaidyba. R. Pelakauskas, I. Reklaitis, D. Meškauskas - aktoriai pačiame jėgų žydėjime. Labai gražu žiūrėti į entuziastingą jų vaidybą. Reikia pagirti, jog išlaikytas viso spektaklio ritmas. Per premjerą retai kada tai pavyksta.

"Džiaugiuosi klasika"

Daiva KŠANIENĖ, muzikologė

Labai įdomus spektaklis. Labai džiaugiuosi, kad Klaipėdos dramos teatras pastatė klasikinę pjesę, esame pasiilgę klasikos. Susižavėjau Dariaus Meškausko personažu, labai įtikinamas pagrindinis Rimanto Pelakausko kuriamas herojus. Patiko stilinga spektaklio muzika. Armonikos garsai, ritmas pukiai atitinka epochą, kurioje vyksta spektaklio veiksmas. Apskritai muzikos nuotaika, manau, puikiai atitiko spektaklio dvasią.

"Nelabai aktualus, tačiau pavykęs spektaklis"

Saulius JOKUŽYS, leidėjas

Iš pradžių norėjau eiti namo. Matyt dar nebuvau nuo darbo atsijungęs, negalėjau susikaupti. Antroji spektaklio dalis įtraukė, o pabaiga paliko intrigą. Labai nustebino ir patiko R. Pelakauskas. D. Meškauskas - akivaizdu, jog žino savo pranašumą ir jį demonstruoja. Tikras virtuozas, teatro džiazmenas. Įdomu buvo pamatyti jaunus, gražius veidus scenoje. Apskritai patiko, jog visas aktorių ansamblis puikiai susigrojęs.

Pati pjesė man nepasirodė labai aktuali, tačiau tikrai geriau negu visokios "balabaikos". Manau, kad spektaklis yra geras tada, kai jį žiūrėdamas įsijauti, užsimiršti, jog esi teatre. Šis spektaklis toks ir yra

Jurga PETRONYTĖ