Į parodą kviečia persikas, arba Kultūros prabanga ir būtinybė

Klaipėdos universitete lietuvių kalbą bei režisūrą ir teatrologiją studijavusi, KKKC Parodų rūmų Dailės skyriaus vedėja dirbusi A. Eglinskaitė Vokietijoje praleido jau tris mėnesius iš visų trylikos numatytųjų programoje.

Darbą jos pasirinktame Karlsrujės meno ir medijų technologijų centre (ZKM) papildo įvairiuose miestuose rengiami profesiniai seminarai ir, žinoma, bendra veikla su kitais stipendininkais: vasarą A. Eglinskaitė su čeku ir serbe planuoja Diuseldorfe surengti šiuolaikinio šokio ir teatro projektą, skirtą režisieriams ir choreografams iš jų gimtųjų šalių.

A. Eglinskaitė mano, kad uostamiesčio švietimo įstaigos turėtų aktyviau propaguoti kultūringą laisvalaikį.

"Jau prasidėjo programos šaukimas kitiems metams. Greičiausiai jie šiai programai bus paskutiniai, tad raginčiau visus kolegas iš Lietuvos pasinaudoti puikia galimybe, - sakė A. Eglinskaitė. - Pati apie R. Bošo fondą ir jo programas žinojau jau anksčiau, kartą buvau užsipildžiusi paraišką. Dabar manau, kad tąsyk tai padariau tiesiog per anksti - pagal šią programą skatinami žmonės, jau sukaupę patirties kultūros vadybos srityje."

Minėjai, kad vienas iš reikalavimų - pateikti savo projekto idėją, kurią įgyvendinsi baigdama stažuotę. Ką pasiūlei?

Siūliau painterpretuoti identiteto temą, kuri šiomis dienomis sunkiai leidžiasi apibrėžiama, ir, žinoma, akcentuoti Lietuvos menininkus. Dar svarstau, kokia galėtų būti visa forma... Mane labiausiai traukia menų tarpdiscipliniškumas, rūpi surasti būdą, kaip sudominti žmones - tiek menu apskritai, tiek Lietuvos menu konkrečiai. Esu įsikūrusi Pietų Vokietijoje, kur pasakius Lietuvos pavadinimą dažniausiai atsiranda pauzė, tada aiškinamasi po siūlelį: "Baltijos šalys, Ryga? Ne, tai ne Lietuvos sostinė"... Norėtųsi, kad užsienyje apie mūsų šalį žinotų daugiau.

Stažuotės vietą rinkausi pati. Karlsrujė nėra daug didesnė už Klaipėdą, turi apie 300 tūkst. gyventojų. Labai gražus, vokiškai ramus akademinis miestas, žinomas kaip inžinerijos centras, įsikūręs ties patogiu transporto mazgu. Tačiau, atvirai pasakius, vos atvykusi jaučiausi šiek tiek provincialė. Geranoriška tarptautinė komanda greit išsklaidė šį nejaukumą. O susipažinusi su kolegų veikla pamaniau, kad turinio ar koncepcijos požiūriu nedaug skiriamės - nebent finansinėmis galimybėmis ir iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

Kuo užsiimi darbe ir kaip atrodo meno centro kasdienybė?

Dirbu asistente rengiant tarptautinę parodą "Globalus menas: nuo 1989 iki dabar". Daug pasakyti turėtų vien tai, kad ties ja dirbama treti metai. Taigi visa koncepcija jau subrandinta, šiuo metu derinami organizaciniai reikalai. Paroda bus atidaryta rugsėjį ir veiks iki vasario. Užduotis - atspindėti pasaulyje ir mene vykstančius pokyčius. Daug dėmesio skiriama kontinentams, kurie dėl globalizacijos tapo atviresni - Azijai, Pietų Amerikai, Afrikai.

Meno ir medijų technologijų centras - didelis, per metus pasikeičia iki 10 parodų. Konkreti komanda per metus surengia 1-2 parodas. Centras įsikūręs buvusiame ginklų amunicijos fabrike. Prieš 20 metų jis buvo atiduotas menininkams, taigi vadintinas kultūros fabriku. Pirmiausia čia buvo įkurtas medijų technologijų muziejus, vėliau - modernaus meno muziejus. Bendrasis plotas - per 10 tūkst. kv. m. Kol nueini iš vieno pastato galo į kitą, pasijunti atsidūręs atskirame pasaulyje. Darbuotojų - per 100. Komplekse, be minėtųjų muziejų, veikia ir įvairūs tyrimų centrai, bibliotekos bei mokymo įstaiga - Dizaino aukštoji mokykla.

Centrui vadovauja garsus menininkas, meno kuratorius ir teoretikas Peter Weibel, kuris, beje, yra šių metų Maskvos bienalės kuratorius.

Kuratoriai ir techninis personalas dirba savo darbą, nedubliuodami funkcijų ir jomis neapsikraudami. Vieno susirinkimo metu suplanuojama, apie ką bus kalbama kito metu. Lietuvoje apskritai pritrūkstame laiko apsitarti. Ir viskas chaotiškiau, kūrybiškiau. Atvirai pasakius, šito net pasiilgstu.

Daug kas klausia: "Na, kaip ten jaučiasi menininkai?" Labai ištyrinėti dar nespėjau, tačiau esminį skirtumą manau pastebėjusi. Pas mus tebėra įsivaizduojama, kad menas, kultūra yra tarsi išlaikytiniai. Per šį stereotipą netgi dirbdamas kultūros srityje pats nejučia įgyji menkinantį požiūrį. Tad buvo malonu pajusti, kad kitur menininko profesija vertinama kaip visiškai lygiavertė bet kuriai kitai.

Kaip nauja patirtis pakeitė supratimą apie kultūros vadybą?

Semdamasi teorinių žinių, kurių anksčiau sukaupti neteko, daug savo praktinių klaidų neaptikau. Iš esmės skiriasi tik galimybės - kai mus moko rašyti paraiškas įvairių įvairiausiems rėmėjams nuo privačių fondų iki bankų, tenka atsidusti: mūsų krašte tokios išplėtotos paramos menui sistemos nėra.

Kaip iš toliau atrodo Klaipėda ir jos kultūros vadybos tradicija?

Miesto fenomenas - labai įdomus dalykas. Klaipėda - labiau į ekonomiką, į uostą susitelkęs miestas. Kultūra lieka gražus papildymas: "Štai, turime ir jos." Bet reikėtų ne prezentuoti, o skatinti. Stiprių katedrų turi Klaipėdos universiteto Menų fakultetas. Klaipėdos savastimi tapo džiazas. Manau, universitetas turėtų labiau rūpintis tuo, kad mieste susikurtų bazinė visuomenė, kuriai rūpi, kuri pati yra kūrybinga ir domisi menu. Kol kas kultūros terpėje susidaro uždaras vartotojų ratas: tuos, kuriems ji įdomi, sutiksi ir teatre, ir parodoje, ir bibliotekoje. Pasigendama jaunimo aktyvumo. Gal reikėtų susėsti prie bendro stalo, išsiaiškinti poreikius, gal reikėtų daugiau paskatinimo?

Vieną įsimintiniausių kultūros vadybos pamokų teko patirti platinant teatro "Dramos klasė" bilietus įvairiose miesto švietimo įstaigose: vienoje profesinėje mokykloje užsukę į būsimųjų automechanikų klasę ir sutikę žvilgsnius, kurie akivaizdžiai nepratę prie scenos menų, nedrąsiai pakvietėme ateiti į spektaklį. Nepakilo nė viena ranka. Tuomet situacijos ėmėsi istorijos mokytoja. "Kada, klase, buvome teatre? Eisime visi kartu", - pareiškė ji. Ir jie atėjo.

Savo ruožtu pati po studijų, kurių metu privalomąja tvarka turėjome eiti žiūrėti spektaklių, atėjusi dirbti į Parodų rūmus, pamaniau, kad būtų buvę neprošal privalomai lankytis ir čia - būčiau pamačiusi daug įdomaus. Manau, tas pats taikoma ne tik meniškų specialybių studentams. Kad ir kaip būtų, kartais tokio amžiaus žmonėms tikrai reikia bent trupučio disciplinos. Ir, žinoma, autoritetingų pavyzdžių. Liūdniausia, kai patys dėstytojai, kurie turėtų būti kelrodžiai jaunimui, neateina į renginius.

Kokiais būdais lankytojus pritraukia Vokietijos muziejai?

Labai išplėtotas darbas su publika. Man apskritai labai prie širdies vokiška sąvoka "Kunstvermittlung", pažodžiui - "meno tarpininkavimas". Tai tas pats, kas mūsų edukacija, tik neakcentuojant pedagoginio momento.

Žmonės kasdien gauna tiek informacijos akims ir ausims, kad atkreipti jų dėmesį tampa tikru iššūkiu. Todėl į muziejus traukiamos organizuotos grupės. Veikia ir tradicijos: Diuseldorfo kvadrienalėje stebėjau kokių penkerių metukų vaiką, kuris su tėčiu vaikščiojo po parodų erdves ir įkvėptas kažką paišė bloknote... Vokietijoje eiti į muziejus su vaikais, dalyvauti vadinamuosiuose šeimų savaitgaliuose - labai populiaru, mūsų krašte tokio susidomėjimo kol kas daugiau sulaukia scenos menai.

Komunikuojant su lankytojais svarbu ir išradingumas. Į kultūros įstaigas jie traukiami įvairiausiais būdais: nuo ekskursijų iki vakarienių su menininkais bei žaidimų.

Idealiausia viešinimo priemonė, kurią mačiau, buvo labai netikėta. Pastebėjau mieste priklijuotus A4 formato lapelius su užrašu: "Aš tau galiu parodyti savo švelnią odą." Pamaniau, gal dizaino studentai bus sumanę kokią provokaciją. O priėjusi arčiau perskaičiau parašą po pikantiškuoju sakiniu - Persikas. Pasirodo, tai buvo gamtotyros muziejaus ekspozicijos reklama.

AKTYVIAU.

Eimanto CHACHLOVO nuotr.

ĮSPŪDINGA. Karlsrujės KZM centro, kuriame stažuojasi A. Eglinskaitė, fojė dydžiu ir interjeru niekuo nenusileidžia moderniam verslo centrui, vaizdžiai iliustruodama Vokietijoje įprastą požiūrį į meną.

KZM nuotr.