I. Baroti: "Negalėčiau visą gyvenimą daryti vazas"

Po kelionės į Tadžikiją sukūrėte darbus, įkvėptas senovės tadžikų ir visos Persijos su adata rankomis išsiuvinėtų kilimų, drabužių, staltiesių.

Praeitą vasarą buvome Tadžikijoje, kelionė suteikė naują impulsą, norėjome nusipirkti senovinių "suzani", tadžikiškai - "adata". Spalvos vaivorykštinės, saulėtos, ryškios, siuvinėja medvilnę. Tai dabar, galima sakyti, yra retenybė, antikvaras. Kilimai yra brangūs, porą įsigijome pas žmogų, kuris turėjo keletą šimtų suzani, man jų spalvos, ornamentika padarė įspūdį. Kiekvienas regionas turi savitus ornamentus. Norėjau padaryti kažką panašaus, bet keramika yra sudėtinga, glazūra susilieja, ir degimo metu dingsta kontūrai, tuo labiau, kai tokia faktūra. Nėra kalbos, kad tai tikrosios suzani, bet buvo viltis padaryti ką nors panašaus, pažaisti dėmėmis, ir tai yra tik kopija. Tad iš kelionės pasisėmiau minčių sau neįprastoms skulptūroms.

Nedaugelis žinome, kokia aplinka, žmonės, gamta formavo jūsų pasaulėjautą...

Gimiau ne menininkų šeimoje, Tadžikijoje, Ferganos slėnyje, abipus jo driekiasi kalnai. Buvau vienuoliktas vaikas, pagrandukas. Tai derlingiausias žemės ūkio kraštas, labai gražus, kitur šalyje 97 proc. yra kalnai. Ten auga viskas: citrinos, persimonai, granatai, abrikosai - it gyvi meno kūriniai, ganosi avys, karvės, jaučiai. Per slėnį iš kalnų teka upė Sirdarja, su Amudarja įtekanti į Aralo jūrą. Gamta Lietuvoje yra visiškai kitokia, bet galima atrasti panašių detalių tautų mene, juk esame indoeuropiečiai.

Kada pradėjote piešti?

Mokykloje. Visi vaikai piešia, bet aš užsikabinau. Sienlaikraščiui kopijuodavau iš knygos tadžikų literatūros klasikus, padidindavau juos. Liejau akvarelę. Tik būdamas dešimtoje klasėje žiemą susitikau gatvėje tikrą dailininką, tapantį etiudą gamtoje, aš žiūrėjau, užkalbinau. Paklausė, ar noriu būti dailininkas, pasiūlė atnešti parodyti savo piešinių. Jis buvo atvykęs su Bucharos teatru. Davė užduočių ir pradėjo mokyti. Stojau į dailės technikumą mokytis keramikos, nes mano pirmojo mokytojo sūnėnas ten stojo, nors galvojau pereiti į tapybą. Po pirmo kurso atvažiavau į Lietuvą stotį į Dailės institutą, nes tais laikais keturi tadžikai ten mokėsi. Susitikome Dušambėje, pakvietė į Vilnių. Aišku, manęs nepriėmė, nei siuntimo, nei charakteristikos neturėjau. Mėnesį svečiavausi pas draugus, mačiau tarptautinę keramikos darbų parodą, ir tada užsidegiau, niekas kitas nebuvo įdomu. Atvažiavau kitais metais, bet pavėlavau dvi savaites. Trečią kartą atvažiavau jau gavęs diplomą, metus dirbęs, ir pavyko įstoti bendrąja tvarka, man atskira vieta kaip kitiems iš kitų respublikų nebuvo skirta. Po pusės metų jau pradėjau suprasti lietuviškai, o po metų jau laikiau egzaminus lietuviškai. Mano dėstytojai buvo Juozas Adomonis, Gražina Švažienė, klasikas Liudvikas Strolis.

Diplominį darbą padariau "Senamiestį" - su tadžikų architrektūros formomis, ornamentais.

Kaip atsirado jūsų keraminiai žmonės ir žvėreliai?

Juos padariau anksčiau, o ant sienos niekada nieko nedariau, tai galvojau, kad taip negerai, reikia pirmą kartą pakabinti kitokius darbus. Ryškiausi akcentai ir išėjo bareljefinėse plokštėse ant sienų. Tuo metu man buvo baimės, kad gali skilti, tai buvo eksperimentas Kaip padariau keraminius "siūlus"? Tarkavau, - juokėsi Izraildžonas.

Menotyrininkė Goda Giedraitytė sako, kad Lietuvos keramikos kontekste jūsų darbai išsiskiria emocionalia rytietiško kultūrinio klodo patirtimi, kuri veriasi faktūrų, ornamento, ir, svarbiausia, spalvos segmentuose. Tačiau kuriant indus, dekoratyvinius objektus, net monumentalias skulptūras-instaliacijas, rytietiška kilmė neužgožia lietuviškųjų tradicijų pažinumo.

Aš studijuoju lietuviškos kultūros reiškinius. Tadžikų darbuose labai matosi liaudiško meno tradicija - kaip veidrodyje, akimirksniu atpažįsti.

"Ieškojimai - gerai, nepatinka, kad žmogus visą gyvenimą daro vieną vazą, man pačiam įdomu pabandyti ką nors pakeisti", - sako keramikas Izroildžonas Baroti.

Aš einu truputį toliau. Čia gyvenu 34 metai, kai kas įsigėrė į kraują, o kai būnu gimtinėje, jau truputį darosi sunkoka, daugelio dalykų pradedu nebesuprasti. Išvažiavau dvidešimties, dar nesubrendęs. Nuolat važinėju į užsienį ir po Lietuvą, domiuosi visokiu menu, matau tendencijas.

Kokios keramikos tendencijos?

Keramika labai keičiasi. Anksčiau buvo tokia abstrakti, tarsi "statybinė", XXI amžiuje grįžta prie realizmo: tikros skulptūros su daug spalvų - kaip XVII-XVIII amžiuje. Į tapybą taip pat grįžta realizmas. Senieji klaipėdiečiai savo namuose turėjo daug keramikos, porceliano skulptūrėlių. Vėliau jos dingo, prasidėjo abstrakcijos, molio meistrai lindo į architektūrą.

Vieni jūsų kūriniai išsiskiria masyviu siluetu, aptakiomis formomis, savita dekoravimo technika, tarsi siūlais nuausta kūrinio paviršiaus faktūra. Kituose - gamtos motyvai: augalai (aguonos žiedas, bonsai medeliai, topoliai) ir gyvūnai. Kaip pavyksta molį paversti lengvu, tarsi besvoriu?

Kai kurios figūros labai plonos, o galima tyčia pasiekti tokio įspūdžio, kad skulptūra atrodys nepakeliama. Ir ploną galima vizualiai taip padaryti, kad atrodytu sunki, arba atvirkščiai. Viena skulptūra - be galvos, nes yra du variantai: darau ir su galvom, bet jos susilaukia didelio dėmesio. Dabar norėjau išskirti formą, kūną.

Keitėtės kaip menininkas? Kokie buvo ciklai?

Aš keičiuosi. Anksčiau buvo darbų su augaliniais motyvais, buvo bitės. Ieškojimai - gerai, nepatinka, kad žmogus visą gyvenimą daro vieną vazą, man pačiam įdomu pabandyti ką nors pakeisti.

Kokie keramikai kelia susižavėjimą ir nuostabą?

Yra daug. Šiaip man Juozas Adomonis buvo kaip keramikų "kumyras", Marinsonas, neatsimenu kino pavardės, kuris daug gražių saulėgrąžų pridarė, milijonus. Bet aš ne iš tų žmonių, kurie varto knygą ir ieško, ką nukopijavus. Man su žmogum kalbantis gali kilti minčių, kokių bibliotekoje nerasi.

Ar "Suzani" ciklas tęsis?

Gal ir nesitęs, bet darysiu darbus plokštumoje, ant sienos, jei pasiteisins, aš galiu padaryti didelį reljefą, ne vien kaip kilimą, faktūrą sugalvoti. Kol kas turiu tokią mintį.

Matome parodoje pastatytus baldus iš jūsų dirbtuvės.

Tai parodos naujadaras. Su draugais nutarėme, kad geriausia visus senus baldus išnešti ir eksponuoti čia. Išnešiau ir keraminį Ryčio Martinionio biustą.