Gyvenimo metai, sugulę į audinių raštus

Mokėsi iš mamos

Drobių audimas P.Česnulevičienę lydėjo nuo pat lopšio, giminėje audė visos moterys - mama, močiutė, tetos. Anot jos, galbūt todėl, dar būdama visai maža, pajuto didžiulę trauką ir meilę, neišblėstančią visą gyvenimą, šiam lietuvių moterų šimtmečius puoselėtam amatui. Septintą dešimtį baigianti P.Česnulevičienė pirmą kartą savarankiškai austi į stakles atsisėdo daugiau kaip prieš pusę amžiaus, būdama penkiolikmetė paauglė. Nors patirties ir stigo, mergaitė, patariama ir padedama puikios audėjos, mamos, viena šaudykle išaudė pirmąją savo drobę - dvylikanytę šilkinę lovatiesę. Sulig kiekvienais metais austų drobių nepaliaujamai daugėjo, raštai darėsi vis sudėtingesni, įvairesni, margesni. Ir šiandien P.Česnulevičienė audžia tomis pačiomis pušinėmis mamos staklėmis, kurias moteris švelniai vadina staklelėmis, nes jos bent dešimčia metų vyresnės už pačią audėją. „Staklelės nedidukės, kambaryje neužima daug vietos - patogios ir menančios brangius žmones“, - džiaugiasi gerai išsilaikiusiomis staklėmis audėja.

Labiausiai patinka rankšluosčiai

„Per prabėgusius metus esu tiek priaudusi šilkinių, lininių, vilnonių, medvilninių drobių, kad vargiai pavyktų sutalpinti į mūsų namą“, - tvirtino seniai pametusi audinių skaičių P.Česnulevičienė. Beveik visą gyvenimą moteris kasmet šaltuoju metų sezonu sėda austi. Priausta visko: lovatiesių, užuolaidų, staltiesių, rankšluosčių, kilimų ir takų. „Kilimai išeina labai geri, gražūs ir ilgaamžiai“, - pasakojo šilų glėbyje gyvenanti moteris. Esą tereikia susiūti tris iš vilnonių siūlų išaustus gabalus ir po kojomis driekiasi nesiriečiančiais kraštais, malonią šilumą skleidžiantis, įvairiomis spalvomis ir raštais žėrintis namų darbo kilimas. P.Česnulevičienei nuo jaunystės labiausiai patinka austi rankšluosčius. „Vienas staklių užtaisymas, bet žinodamas, ką daryti, gali išgauti net keturis raštus“, - aiškino patyrusi audėja. Anot žiūriškės, dabar, kai ir sveikata ne tokia kaip jaunystėje, siauresnės apimties drobes patogiau ir lengviau austi. Išausti rankšluostį - tik didžioji dalis darbo, visą jo grožį tarsi įrėmina, užbaigia „karunkos“ - kabliuku nerti nėriniai.

Vienas už kitą gražesni

Dešimtmečiais audimo patirtį skaičiuojanti P.Česnulevičienė ir šiandien dairosi naujų, jai nematytų raštų. „Visą gyvenimą taip. Kur tik būnu, linksmame pobūvyje ar šermenyse, pro mano akis nepraslysta nė viena namuose austa drobė“, - neslėpė moteris. Patyręs žvilgsnis iš karto įvertina, kurios drobės audimas gerai žinomas, o kurioje spindi nauja detalė ar ornamento fragmentas. Moteris gerai jį apžiūri, kad patikusį galėtų perkelti į savo būsimą audinį. Audėja sakosi neturinti vieno labiausiai patinkančio rašto. Esą labai sunku išsirinkti kurį nors vieną, nes kurį bepaimsi - visi gražūs, vienas už kitą gražesni. „Gražus su vienu „agurku“ ir su dviem „agurkais“ labai gražus, šito viduriukas ypatingas, o to išvirkščia pusė gražesnė už gerąją, tas labai senoviškas, bet kitoks viduriukas, iš to gėliukė susideda“, - P.Česnulevičienė galėtų be galo vardyti kiekvieno audinio rašto ypatumus. Tačiau moteris tvirtai įsitikinusi tuo, kad visi raštai gražūs, nes audiniui suteikia vis kitokį grožį. „Kaip dainų, taip ir raštų gausybė yra nesuskaičiuojama“, - įsitikinusi audėja. P.Česnulevičienė neturi ypatingojo rašto, bet jos širdžiai ir akiai mieliausia spalva - geltona.

Suteikia ramybę

P.Česnulevičienė ne kartą girdėjo didelius mokslus baigusius ir aukštas pareigas einančius žmones sakant, kad jų darbas sudėtingas, reikalaujantis daug žinių, tačiau audimas jiems atrodo sunkiai perprantamas „mokslas“. Ji pripažįsta, kad ne kiekviena moteris gali būti audėja, nes truputį neapsižiūrėsi, įversi siūlelį ne į tą nytį ir bus negerai, raštą sugadinsi. P.Česnulevičienės nuomone, audimas nėra paprastas darbas. „Reikia begalinės kantrybės, kruopštumo ir atidumo“, - tvirtina audėja. Pačiai žiūriškei audimas - žodžiais nenusakomas dalykas, be jo ji negalėtų įsivaizduoti savo gyvenimo. „Kai atsisėdu austi, mane apima ramybė, pasidaro labai gera, net nejaučiu, kaip prasėdžiu iki vidurnakčio“, - džiaugiasi paauglystėje pamėgtu ir visą gyvenimą išsaugotu pomėgiu moteris. Anksčiau, kai buvo jaunesnė, per žiemą išausdavo po dvidešimt, keturiasdešimt lovatiesių. Bėgant metams, audimo tempai sulėtėjo, tačiau audimas išliko labai mielas širdžiai kūrybinis užsiėmimas. „Turiu du pomėgius: žiemą - audimą, vasarą - mišką“, - atskleidžia P.Česnulevičienė.

Juostų austi neišmoko

Greitai garbingą jubiliejų švęsianti audėja sako, kad gyvenimas nepagailėjo jai laimės. Džiugina gražias šeimas sukūrę dukra ir sūnus, daug džiaugsmo suteikia augantys anūkai. „Kad ir kas nutikdavo, vilties niekada neprarasdavau, man visi žmonės buvo geri, nejaučiu niekam pavydo“, - atskleidė savosios laimės paslaptį P.Česnulevičienė. Dzūkės rankomis išaustos drobės išsibarsčiusios po visą Lietuvą, nemažai jų kaip suvenyrų yra iškeliavusių ir į užsienį. Jos austos drobės puošia Dubičių, Perlojos, Marcinkonių bažnyčias, jomis gausiai apdovanoti visi giminaičiai ir ne tik jie. „Dovanoju su meile, man gera vien pagalvojus, kad žmogus, turėdamas mano austą drobę, džiaugsis ir prisimins mane“, - sakė P.Česnulevičienė. Moteris sako, jog gyvenime gailisi tik dviejų dalykų - kad neišmoko austi juostų ir vairuoti automobilio. Dar vienas dalykas, keliantis nerimą audėjai, kad jaunimas nebenori mokytis audėjos amato. „Jeigu požiūris į senuosius amatus nesikeis, nors ir labai gaila, audimas paprastomis medinėmis staklėmis liks tik prisiminimas, į užmarštį nugrims šimtmečius gyvavusios tradicijos“, - apgailestavo audėja.