Gyvenimas tarp angelų

Atgimstančio Dionizo Poškos Baublių muziejaus koplyčioje bus pastatyta meistro padaryta prakartėlė. Matematikos, fizikos ir darbų mokytojas dar 1988 metais pradėjo drožti angelus. Neprisipažįsta, kad drožia skulptūras pagal kaimo žmonių prototipus, nors savo vaikaitį su gitara išdrožė kaip iš akies luptą. Pono Alfonso skulptūrėlės pasklido po Norvegiją, Ispaniją, Jungtines Amerikos Valstijas. Ispanų kunigas išsivežė švento Pranciškaus stovylą.

"Aš ignalinietis, gimiau ir augau prie Erzvėto ežero, Tverečiaus valsčiuje. Buvome šeši vaikai, trys jau mirę. Tėvelis neturėjo nė staklių, bet įrankius pasigamindavo, mums, vaikams, medinį arkliuką išdroždavo, piemenuką kokį. Aštuonerių likau našlaitis. Sesuo mano neria, siuvinėja, brolis labiau arkliais užsiima, o aš dar vaikas pasidirbinau vežimą, staliuką. Nebuvo nė varstoto, viskas - rankų darbas, bet man jis buvo prie širdies", - meistras sakė prigijęs prie žemaičių; šie - geri žmonės. Bet kol jie neperkanda, kas esi, tekalba: "A je? Nu je" ir iki galo neatsiskleidžia. Per 50 metų nugyveno su jais.

Meistro rankos nuskobtos, įrankiai - primityvūs, net tekinimo staklės - savos gamybos, nes patikimiausia dirbti įnagiais, prie kurių pripratęs, žinai, kaip paiimt.

"Matematika buvo mano hobis, geometrija ir trigonometrija, brėžiniai, tačiau Pedagoginio instituto nebaigiau, subyrėjo mokslai dėl šeimyninių reikalų. Kai kurioms skulptūroms nusibrėžiu eskizus, ornamentai ateina iš "skrebės". Lietuvos tūkstantmečiui nudrožiau aibę verpsčių, mano mama verpė rateliu.

Ką drožti smagiau - velnią ar Jėzusėlį? Viskas smagu, kai yra būna ūpas. Pasiimi pagaliuką, pažiūri, ir matai, kas iš jo išeis. O kai paprašo - padaryk man tą ar aną, nepavyks taip gerai. Ar nebijau, kad į pragarą keliausiu? Aš - buvęs ateistas. Tai drožyba mane patraukė prie Dievo. Šitą muzikantą dariau, kai mirė smuikininkas Raimundas Katilius. Jis panašiai galvą laikydavo, kai griežė. Čia yra šv. Petras su raktais. Ta boba ragana šoka poroj su velniu. Išdrožiau visą kapeliją. Esu padaręs daug rūpintojėlių, kam jų labai reikėjo. Smulkiausia skulptūra yra degtuko dydžio angelas, o stambiausia - Kristaus apsireiškimas apaštalams.Muzikos instrumento nedariau, nes reikia žinoti gudrybes, karsto nedariau, nors matydavau, kaip kraštiečiai iš šešių lentų per naktį padarydavo - be staklių. Žmonai išdrožiau staliuką, kėdikę, laikrodį. Man siūlė, ar norėčiau tautodailininkas būti, tai pasakiau, kad ne kiekvienas žioplys gali juo tapti. Darau ir kaukes. Manau, jeigu žmogus moka kokį amatą, jis ir gyvena pagal senovines lietuvių tautos tradicijas. Gerbia papročius. Aš ir akordeonu groju, gegužines, būdavo, užtaisydavau", - sakė ponas Alfonas, savo kieme koplytėlę pasistatęs. Yra ir baltų deivių pulką išdrožęs. Dar knieti daug ką padaryt, nors jau rankos skauda. Erotinių skulptūrų buvęs pedagogas nedarė. Apgailestauja, kad drožybai gabius jo mokinius kompiuteriai pasiglemžė. Gera, kad anūkas Dominykas iš senelio drožybos paslaptis perėmė.

"Dar norėčiau savo vaikystės, Palūšės bažnyčios bereljefą išdrožti su varpine. Ir kone kasdien drožiu D. Poškos Baublius; juk tai kaimo pasididžiavimas ir simbolis", - sakė meistras, išdrožęs net paukščių lesyklą su Baubliu.