"Gubojos" šeimos archyvas

R. Donbrauskaitė-Plotnikova mėgsta atsiversti seną segtuvą, kuriame saugomos senų straipsnių apie "Guboją" iškarpos. Jų netrūksta: viena iš seniausių mieste laisvalaikio organizacijų, meno studijų ir bendraminčių būrelių - dailės klubas "Guboja" - šiemet mini veiklos 40-metį.

Šia proga ateinantį sausį Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro Parodų rūmuose bus atidaryta paroda, kurioje darbus pristatys keliasdešimt "Gubojos" autorių. Bet šventinė nuotaika - ne dingstis tinginiauti. "Man jau išsivystė refleksas - jeigu susirenkame drauge, turime dirbti", - juokiasi direktorė.

Prieš penkerius metus, "Gubojai" minint 35-metį, buvote suskaičiavę, kad per visą veiklos laikotarpį klubo nariais yra tapę arti 2900 žmonių. Ar ir toliau vedate statistiką?

Per metus į "Gubojos" gretas įsilieja vidutiniškai po 80 žmonių. Taigi išeitų, kad bendras "gubojiečių" skaičius jau perkopė 3000'85 Žinoma, žmonės išeina. Bet ir sugrįžta. Neseniai iš Sankt Peterburgo grįžo dvi merginos, ten baigusios architektūros studijas. Ateina į svečius jaunimas, studijavęs juvelyriką Telšiuose... Ir dar daug daug kitų. Štai jauna moteris atvedė dukrytę į vaikų studiją. Žiūriu - mama man kažkur matyta. Prisiminiau - kadaise ji pati buvo "Gubojos" ugdytinė.

Kokia tokios traukos paslaptis?

Čia daug neformalaus bendravimo. O stipriai "užsirišusį" emocinį ryšį sunku nutraukti. Mums, vadovams, taip pat - ateina įdomių žmonių, kuriuos labai gaila prarasti. Čia nuolat minti idėjomis, šilta teigiama energija, motyvacija.

Ateina žmogus - matyti, kad nieko nemoka, tik gniaužo rankose pieštuką, nė nežinodamas, kaip jį taisyklingai laikyti piešiant. Bet akys dega, ir tai reiškia, kad jau netrukus jis padarys pirmuosius štrichus. Tie, kurie turi mažiau vidinės ugnies, ateina vieną, kitą kartą, ir, pamatę, kad reikia dirbti, pavargsta, suranda priežasčių nebeateiti. Dažniausiai iš visų pradėjusių mokslo metus lieka apie 80 proc. Mažieji ugdytiniai pradeda "nubyrėti" į mokslo metų pabaigą. O štai jaunimas laikosi stabiliai. Su juo itin įdomu dirbti: vis kažko ieško, trokšta... Turime ir suaugusiųjų kūrybinę grupę - jos nariai dažniausiai tik atneša darbus bendram aptarimui, drauge rengia bendrą laisvalaikį, plenerus.

Apskritai čia ateina mažai nemotyvuotų žmonių. Tikriausiai todėl išeina taip "susilipdyti", kad paskui vėl ir vėl susitinkame. Esu dirbusi mokykloje - ten šito nepatyriau. Atėjai, atidirbai pagal planą... "Nepalietei klausimo" - blogai, bet ir tiek. Čia galime tą patį klausimą nagrinėti kad ir pusę metų, jeigu žmogui jis svarbus.

Mielai vykstu į plenerus su vaikais ir jaunimu. Šiemet vasarą išmaišėme pusę Žemaitijos. Tryškiuose, netoli Telšių, gyvena buvę dėstytojai Valdemaras ir Sofija Michalauskai. Jie svetingai priima į svečius bet kokį kūrybingą žmogų. Viešėjome jų reto grožio sodyboje - Pavirvyčio dvare. Atmosfera - tokia dvasinga, kad atvažiavę neišlendame iš šio rojaus kampelio. Ko vertas vien įstabaus grožio parkas su 12 ąžuolų, kurių vienam - apie 700 metų... Per 10-12 plenero dienų čia nuolat semiesi peno kūrybai.

"Gubojos" tradicija - vasaros plenerai, kuriuose mielai dalyvauja ir pati R. Donbrauskaitė-Plotnikova.

Ar "gubojiečiams" būdingos kūrybinės kančios?

Taip. Būna, piešia žmogus, piešia, kažką trina ir staiga "sprogsta" - numeta pieštuką ir išeina, įsižeidęs pats ant savęs. O po kiek laiko grįžta ir vėl ramiai darbuojasi.

Ar piešimas, tapyba pavaldūs kiekvienam?

Iki tam tikro lygio, nelygu gabumai - tikrai taip. Muzikoje gali išmokai dėlioti pirštus ant klavišų, kad sugrotum gamą, nors tai nereiškia, kad būsi Bethovenas. Pasaulyje yra įvairių piešėjų ir įvairių stilių. Yra žmonių, kuriems artimas kūrybinis pasaulio suvokimas, tačiau jų meniška gyslelė nėra labai stipri. Ir vis dėlto - jeigu turi poreikį, svarbu mokėti jį realizuoti. Šiemet buvome surengę plenerą Orvydų sodyboje. Penkios liaudies skulptoriaus Viliaus Orvido protėvių kartos buvo akmenskaldžiai. O jis panoro išbandyti daugiau. Jo menas - gana primityvus. Bet toks gyvas, toks dvasingas! Jeigu vertintume jo sukurtų skulptūrų veidus iš akademinių klasikinių pozicijų - taip, jie netaisyklingi, visai netaisyklingi. Bet kas čia tokio? Afrikos irgi nesuprantame. Bet kai parodoje matome afrikiečių sukurtas skulptūras, dažytas ir dekoruotas jų stiliumi, tampa jauku ir šilta.

Žodžiu, nereikia bijoti savęs, net jeigu negali pasigirti pasiekimais akademinio piešimo srityje?

Akademinis piešimas - tai jau gausybė žinių ir patirties. Bet ne visiems šito reikia ir ne visi į jį linksta. Yra ir kitokių išraiškos priemonių.

Jūsų klube stojamiesiems egzaminams ruošiasi būsimieji meninių specialybių studentai.

Taip, jiems akademiškumas svarbus - profesionalai turi išmanyti klasiką, ir nuo akademinio piešimo neišsisuksi. Žinoma, meninio švietimo sistemoje taip pat reaguojama į pokyčius - įvairaus pavidalo reformos rengiamos bemaž kasmet. Faktas tas, kad norint pasiruošti stojamajam egzaminui, išmokti gerai piešti yra garbės reikalas. Su tais, kurie turi tokį tikslą, kalba būna trumpa - dirbame keturiskart per savaitę po porą valandų.

Per visą darbo laikotarpį - o "Gubojoje" dirbu jau tryliktus metus, - pasitaikė dvi paruošiamosios jaunimo grupės, kurios tiesiog sirgo menu. Užpernai su tokia kompanija dirbome netgi sekmadieniais. Nors numatyta užsiėmimų pradžia buvo 17 val., jau rytą jaunimas skambindavo man, prašydamas susitarti su budėtoju dėl studijos kabineto raktų - 10 val. ryto kompanija jau būdavo studijoje. Vakarop ateinu pasižiūrėti - o darbai, kuriems paprastai skiriama apie 12 valandų, jau padaryti, tereikia pakoreguoti.

Toje dešimties žmonių kompanijoje sklandė sveikos konkurencijos dvasia ir nežabotas azartas. Rezultatas netruko nudžiuginti: Andrius, kuris ligi tol piešė tik savo malonumui ir stoti į architektūrą sumanė tik baigiamosiose klasėse, per metus patobulėjo tiek, jog per stojamuosius egzaminus surinko 100 balų iš 100 galimų, įgyvendinti savo užmojus pavyko ir kitiems.

Esate teatro dailininkė, tapytoja. Ar kada pagalvodavote, kad gali tekti valgyti pedagogės duoną?

Vaikystėje ir jaunystėje galvodavau: "Neduokdie, tik ne pedagogika." Bet niekada nežinai, kur nuves likimas... Dabar jau tikriausiai pedagogikoje ir liksiu. Studijoje dirbame kasdien darbo dienomis bei savaitgaliais.

O savai kūrybai lieka laiko?

Daugiausia vasarą - kai mažiau pedagoginio darbo. Štai dabar išsiunčiau darbus Vilniaus grafikos bienalei... Per metus daugiausia kuriu scenografiją įvairiems renginiams, šventėms. O derinti... Kai dėstai iš širdies, kitkam energijos nebelieka. Be to, kai matai, kad mokiniui kas nesiseka, pradedi patarinėti, pasakinėti - ir, žinoma, pasakai savo idėjas. O paskui žiūri: štai, viskas jau įgyvendinta - nesvarbu, kad ne tavo pačios.

Kaip pasirinkote menininkės kelią?

Mokiausi dabartinėje Adomo Brako vaikų dailės mokykloje, "Gubojoje", studijavau Sankt Peterburge... Turėčiau padėkoti "Gubojos" įkūrėjui Aleksandrui Ilginiui - jis, būdamas įvairių idėjų įkvėpėjas, skatintojas, mokėdamas surasti žmogaus sieloje stygas, kurias palietus kyla motyvacija, bus padaręs man gerą spyrį.

Kaip sprendžiate įprastas kultūrininkams problemas - tarkime, finansavimo stygiaus?

Esame asociacija, gyvuojame iš nario mokesčio bei įvairių projektų. Dabar turime penkias studijas - įvairiems žanrams ir amžiaus grupėms. Drauge su kolega Mindaugu Bumbliu mokome piešimo ir tapybos. Turime ir kelias naujas studijas: Olga nuo šių mokslo metų mokys autorinių lėlių kūrimo, Neringa Poškutė - meninės emalės. Mūsų patriarchas A. Ilginis šiemet pasitraukė iš aktyviosios pedagogikos. Tačiau, tikiuosi, jo įskiepytas vertybes pavyks išsaugoti - jeigu pats mokytojas nedega entuziazmu, jam vargiai pavyks paskatinti didingiems darbams savo mokinius.