Grybų dienos, arba Odė šungrybiams

"Jeigu net tokia gamtos menkysta kaip šungrybis yra gražu, tai kas tada negražu?" - retoriškai stebėjosi miestelėnai, aplankę šią savaitę Klaipėdos fotografijos galerijoje atidarytą Rodžerio Sergejaus Selianskio fotografijų parodą "Grybų dienos". R. S. Selianskis nėra Lietuvos fotomenininkų sąjungos narys, ir niekada iki šiol niekam, išskyrus draugus, nėra rodęs savo nuotraukų. O gaila, nes jo fotopožiūris į tokią visatos smulkmeną kaip nuodingi grybai - išties įdomus, intriguojantis, kerintis. Tad trumpai apie parodos autorių ir šiek tiek plačiau apie grybus ir fotografiją. Rodžeris Sergejus Selianskis gimė 1941 m. Prancūzijoje. Vaikystėje su tėvais atvyko į tuometinę TSRS. Studijavo Selianskis mediciną ir biologiją. O šiuo metu dirba inžinieriumi Klaipėdos regiono aplinkos apsaugos departamente. Fotografuoti pradėjo 1982 m. keliaudamas po kalnus. O fotografuoti grybus - prieš 6 metus.

- Kodėl ir kaip nufotografavote savo pirmąjį grybą?

- Mokslu apie grybus mikologija susidomėjau dar studijuodamas Kaliningrado universitete, tačiau mano dėstytojas išvyko, ir studijos nutrūko. Tapau tiesiog biologu. Grybai liko mano neišsipildžiusi svajonė. Jie visada traukė mane savo paprastumu, dailumu, formų įvairove. Į didelius objektus, pavyzdžiui, kalnus, mes visada atkreipiame dėmesį, jais žavimės, tačiau kiekviename dideliame yra ir maži dalykai, kurių dažnai nepastebime. Mažos detalės mane žavi savo grakštumu. Prieš šešerius metus vaikščiodamas po mišką pamačiau nepaprastai gražų šungrybį. Lijo lietus ir aš kiaurai permirkęs laukiau, kol prasigiedrys, kad galėčiau šį objektą nufotografuoti. Vėliau, kai padariau nuotraukas, visus mano pažįstamus ta nuotrauka apstulbino, visi ja žavėjosi. Tai tikriausiai ir paskatino pradėti grybų fotografijų ciklą. Juk grybai gyvena labai trumpai, norisi įamžinti grožį. Be to, pastebėjau, kad kiekvienas fotografas yra savotiškas egoistas. Nofotografuodamas objektą jis jį lyg privatizuoja, pasilieka sau.

- Kodėl fotografuojate nevalgomus, nuodingus grybus?

- Žmogus - konsumentas (vartotojas, naudotojas). Tai jis skirsto grybus į valgomus ir nevalgomus. Mane liūdina toks požiūris, kad jeigu grybas nevalgomas - jį galima sutrypti, sunaikinti. Aš neskirstau grybų į valgomus ir nevalgomus. Nebent einu grybauti valgymui. Žiūrėdamas į grybus aš matau kūrinius, pasižyminčius ypatingomis formomis, spalvomis. Man įdomu stebėti grybo gyvenimo procesą. Kartais stebiu juos keletą valandų, dienų. Nevalgomi grybai man įdomesni, jų formos - įvairesnės, jie jautresni, pažeidžiamesni.

- Grybauti ir fotografuoti grybus į mišką einate ne tuo pačiu metu?

- Jau įpratau fotoaparatą nešiotis visada, nes jeigu tik nepasiimu būtinai pamatau ką nors ypatingo. Tik grybauti maistui yra apibrėžtas laikas, o grybai, tinkami fotografuoti auga ištisus metus, net žiemą. Ir einu jų fotografuoti nuolat, beveik kiekvieną dieną, orientuodamasis į oro sąlygas, nes fotografavimui labai svarbus apšvietimas.

- Parodos lankytojai negalėjo patikėti, kad visus grybus nufotografavote mūsų pajūryje.

- Iš tiesų beveik visos nuotraukos darytos Giruliuose ir Kuršių nerijoje, išskyrus vieną iš Kaliningrado srities.

- Gal turite kokį mėgstamą grybą-fotomodelį?

- Neturiu nemėgstamų grybų. Kiekvienas jų - ypatingas.

- Netradicinės medicinos atstovai teigia, kad kai kurie nuodingieji grybai turi gydomųjų savybių. Praleidžiate daug laiko stebėdamas nuodingus grybus, galbūt esate ištyrinėjęs jų poveikį žmogui?

- Ne, mane labiau domina grybų išorinės savybės - forma, spalva, aplinka, kurioje jie gyvena. Mintys apie jų vartojimą pasilieka antrame, trečiame plane. Net kai pamatau gražius baravykus, man gaila juos pjauti. Nes atimu gyvybę iš būtybės, kuri yra savo vietoje. Esu šiek tiek sentimentalus. Tiesa, kartais grybavimo azartas užvaldo ir mane, bet niekada nesu siekęs grįžti iš miško su kuo didesniu krepšiu grybų.

Jurga PETRONYTĖ