Giedrių Savicką bent kartą savo gyvenime esate matę. Kartais atrodo, kad šio simpatiško žmogaus pilna visur – jį galite išvysti teatro scenose, kino ekranuose ir televizijos projektuose. Jis gali būti rimtas ir romantiškas arba skaudžias gyvenimo tiesas į akis rėžti taip, kad ilgai leipsite iš juoko. Atnaujintame spektaklyje „Urvinis žmogus“ Giedrius per vyriškąją prizmę narplioja vyrų ir moterų santykius. Todėl šnekėdamiesi apie naują jo vaidmenį kalbėjomės ir apie gyvenimą – vyrus, moteris, šeimą ir jai kylančius pavojus.
Kada pirmą kartą pats pamatei „Urvinį žmogų“?
Oi, tai buvo prieš 10 metų, nieko neprisimenu... Man tada buvo dvidešimt ketveri, apie moterų ir vyrų santykius nelabai supratau. Vaidino Dainius Kazlauskas, buvo labai linksma. Man patiko. Bet aš turėjau sakyt, kad patiko, nes Dainius – geras mano draugas. Tai buvo pirmas stand-up komedijos tipo spektaklis. Tada jis nebuvo gryno žanro – aktoriai ir režisieriai jam suteikė tradicinio teatro formą – išryškino siužetinę liniją, scenoje leido naudotis daiktais, ieškojo kaip pritaikyt mūsų Konstantinio Stanislavskio aktorystės mokyklą. Bet tikrai negalvojau, kad kada nors Urvinį vaidinsiu pats.
Turi daug patirties ir teatre, ir televizijoje, dažnai vaidini linksmus, juokingus personažus. Koks iššūkis vaidinti šiame spektaklyje?
Vieną vakarą prie manęs priėjo spektaklį žiūrėjęs kolega. Žinai, sako, susigraudinau. Kaip, sakau, aš stengiausi, linksminau, o tu – susigraudinai? Viskas gerai, sako. Bet kodėl tiek daug metų tarp moterų ir vyrų toks didelis nesusišnekėjimas? Jau nebejuokinga. Stengiesi, deriniesi viens prie kito, vienas kitam atiduodi daug jėgų ir energijos, ir vieną dieną viskas sprogsta! Tada susitaikai, vėl deriniesi, bet vis tiek vienas kito nesupranti. Ir taip bus visą gyvenimą – ir prieš mus žmonės taip gyveno, ir mums patiems taip. Būna, kad tokie kasdieniai nesusipratimai tampa skaudūs. Bet, kai juos prisimeni po kelerių metų, viskas iškart juokinga. Panašiai, lyg žiūrėtum į prieš kelerius metus darytas nuotraukas – lyg buvai rimtas, o atrodai kvailai apsirengęs ir apsikirpęs. Norėčiau, kad spektaklio žiūrovams kelerių metų laukti nereikėtų ir iš to, kas juos kasdien siaubingai erzina, žmonės galėtų juoktis šiandien.
Kaip tavo darbą publika priima skirtinguose miestuose?
„Urviniame žmoguje“ aš vaidinu vienas ir negaliu pasislėpti – nėra kitų aktorių, o dekoracijų taip pat labai nedaug. Tai spektaklis, per kurį atvykstu pabendrauti, pasišnekėti su publika. Visur pasižiūrėti ateina labai mieli žmonės. Skirtinguose miestuose jie reaguoja skirtingai, bet akivaizdu, kad moterų ir vyrų skirtumai visur tokie patys: ir Vilniuje, ir Kaune, ir Šilutėje jos mėgsta plepėti labiau negu vyrai.
Kas vaidinant Urvinį tau pačiam įdomiausia?
Man patinka, kai žiūrovai atpažįsta situacijas ir reaguoja. Kartą, kai pasakiau, kad kai pykstamės su moterimis mums tenka šešias valandas kalbėtis apie jausmus, vienas žiūrovas net pašoko kėdėj ir savo draugei garsiai tarė: „Matai, aš gi tau sakiau!“. Jis labai gerai mane suprato. Kartą po pasirodymo atėjo trys vyrai – trys vaikystės draugai – ir džiaugėsi, kad padėjau jiems prisiminti gerus laikus, kiemo išdaigas... Kai kurios Urvinį žiūrėjusios poros pasakoja, kad tuos pačius dalykus jie pastebėdavo namų aplinkoje: ką nors darydami staiga prisimindavo tokią pačią situaciją iš spektaklio ir pradėdavo juoktis. Santykiai tarp vyro ir moters yra labai gražūs. Apie tas pačias problemas galima kalbėti skirtingai. Kartais geriau pasijuokti iš savo bėdų, į jas pažiūrėti nerimtai, lengvai. Juk nesvarbu iš kokio kampo kalbėtum, vis tiek šneki apie tą patį.
Spektaklyje veikia amžinoji šeima – Urvinis, jo žmona ir jo draugas...
Taip, tai toks draugas, kuris gadina moters gyvenimą. Rodos, kiekvienas vyras tokį turi. Ji tik ir laukia, kada jis išeis, o jie abu ilgai sėdi virtuvėje ir vis randa apie ką kalbėti. Su moterimi ilgai šnekėti negali – tam yra geriausias draugas. Moteris juk irgi turi geriausią draugę, kuri apie ją žino viską. Bet vyrams patinka ne tik kalbėtis – jie mėgsta, kai su jais žaidžia. Nesvarbu, kas tai būtų – futbolas ar stalo žaidimai. O moteris į viską žiūri labai rimtai. Ir stalo žaidimus su vyru žaidžia tik tam, kad jis nelėktų pas draugą. Ką jau kalbėti apie žaidimus santykiuose – neduok die, jei pasirodys, kad jis žaida.
Gal ruošdamasis vaidmeniui radai situacijų, kurios pasitaikė tavo paties gyvenime?
Yra buvę. Juk aš puikiai žinau, kaip reikia elgtis su vyrais. Mes ir pyktis galime – tai normalu. O štai moteris... Pyktis su ja labai blogai, nes turi galvoti apie jūsų santykius nuo pat pirmos dienos ir analizuoti, kas kaip elgėsi. Tu taip nori šiek tiek ramybės, pažiūrėti televizorių, o turi šnekėt apie jausmus. Ir neduok die pasakyti, kad nori ramybės: iškart kyla skandalas „tu nenori su manim būti“. Be to mes, vyrai, reguojame spontaniškai, o moterys – tylomis, planuodamos visą dramaturgiją. Jauti, kad ji kažkuo nepatenkinta, tačiau kai klausi kas yra, tegauni gero nežadantį „viskas gerai“. Štai kartą pas mane atvažiavo draugas. Tariamės, kad žiūrėsim filmą. „Kokį?“ – klausia ji. „Kokį draugas norės,“ – sakau. Paskui sugedo visas vakaras, niekaip nesupratau kodėl. Kitą dieną ji sako: kai ruošiamės žiūrėti filmą, visų pirma reikia manęs atsiklausti.
Kasdieniškos Urvinio bėdos gerai pažįstamos jau kurį laiką kartu gyvenančioms poroms. Kaip manai, ar spektaklį verta pažiūrėti ketinantiems susituokti?
Jie turi žinoti, kas jų laukia. Kam meluoti? Nebus to rojaus. Taip, yra šeimų, kurios ir penkiasdešimt metų gyvena labai darniai. Lietuvoj jų gal vos trys procentai. Jos, matyt, yra klaida (juokiasi). Man šeima yra didžiausia vertybė, o tai, kad vyras su moterimi gali gyventi kartu yra tikras kultūros stebuklas. Gražu, kai jie vienas kito laikosi ir viens kitam padeda. Bet dabar į žmonių santykius persikėlė vartotojiškumas. Žmones keičiame kaip išmaniuosius telefonus. Truputį daugiau pažinai, nėra tobulas, nepatiko – žiūrėk, štai yra geresnis. Seniau ir batus remontuodavo, ir džinsus lopydavo. O dabar vis žvalgomės naujo.
Spektaklyje kalbama ne tik apie vyrų ir moterų santykius, bet ir apie seksą. Nesidrovi apie tai kalbėti?
Sutinku su mintim, kad tik seksas pasaulyje yra ne dėl sekso. Visa kita – pinigai, automobiliai, valdžia – viskas tik dėl jo. Seksas yra kasdienis paprastas dalykas, kurį visi daro. Tokia žmogaus prigimtis. Žemė sukasi dėl to, kad mes visi judinamės. Kai šnekame apie seksą, paprastai vulgariname. Bet tai juk nėra vulgaru. Kartais atrodo, kad mes gyvename kaip sovietiniais laikais, kai sekso nebuvo. Kai kas galvoja, kad mylėtis blogai, žmones tai šokiruoja. Bet aš manau, kuo sekso daugiau, tuo geriau, ypač su mylimu žmogumi.
Turbūt pasitaiko žiūrovų, kurie teatre tavęs nėra matę. Kuo Giedrius scenoje skiriasi nuo Giedriaus televizijoje?
Abiem atvejais tai esu aš pats. Skiriasi tik darbo metodai, bet eidamas į teatrą ar į televiziją aš nepersimainau. Mėgstu kai už darbą yra atlyginama, bet sakau ir darau, ką galvoju, nepaisydamas tų, kurie nurodinėja kaip man reikėtų galvoti. Būdamas su televizijos žmonėmis nepradėsiu mąstyti taip pat kaip jie, nepradėsiu kitaip vaidinti. Juk ir Erlickas televizijoje nenustoja būti Erlicku. Džiaugiuosi, kad daug žmonių, kuriems patikau ekranuose, atėjo į teatrą.
Už vaidmenį kitame Idioteatro spektaklyje „Menas“ esi pelnęs apdovanojimą „Lietuvos teatrų pavasaryje“. Ką tau tai reiškia?
Vieną tūkstantį litų. Jei komisija skiria apdovanojimą, mielai jį paimu. Bet man svarbu, kad mano spektakliai patiktų žiūrovams. Žymiai brangesni yra jų skiriami apdovanojimai. Juk Mis Publika visada gražiausia.
Giedriaus Savicko “Urvini žmogų” Klaipėdoje galėsite pamatyti kovo 18 dieną, Klaipėdos koncertų salėje (Šaulių g. 36). Bilietų galite įsigyti visose Tiketos kasose ir internetu, taip pat portale Teatrai.lt bei “Vagos” knygynuose esančiose kasose.
Rašyti komentarą