Garsių pasaulio paveikslų paslaptys

Leonardas da Vinčis, „Mona Liza“

Yra du garsiosios „Džokondos“ variantai: apsinuoginusią moterį vaizduojantis paveikslas vadinasi „Mona Vana“, jį nutapė mažai žinomas dailininkas Salajis (Salai), kuris buvo didžiojo Leonardo da Vinčio (Leonardo Da Vinci) mokinys ir pozuotojas. Daugelis menotyrininkų yra įsitikinę, kad būtent jis pozavo Leonardo paveikslams „Jonas Krikštytojas“ ir „Bakchas“. Pagal kitą versiją Salajis, apsirengęs moteriškais drabužiais, pozavo pačiai Monai Lizai.

Paprastai „Monos Lizos“ įtaigumas yra siejamas su intriguojančia moters šypsena. Italijos istorikai aptiko, kad žiūrint į Džokondos akis pro mikroskopą, jose galima įžiūrėti raides ir skaičius. Ekspertų teigimu, vos matomi skaičiai ir raidės yra tarsi „Da Vinčio kodas“ tikrajame gyvenime: dešinėje akyje matomos raidės „LV“, kurios gali reikšti dailininko inicialus, o kairėje akyje esančių simbolių kol kas nepavyko atpažinti. Be to, paveiksle matyti skaičius 149 su užtušuotu ketvertu - tai gali reikšti paveikslo sukūrimo metus. Tilto arkoje galima įžvelgti skaičių 72, arba tai raidė „L“ ir dvejetas. Svarbu prisiminti, kad paveikslui jau 500 metų, taigi slapti ženklai matomi ne taip aiškiai ir ryškiai, kaip galėjo būti jį nutapius.

Leonardas da Vinčis, „Paskutinė vakarienė“

Tapydamas „Paskutinę vakarienę“, Leonardas da Vinčis ypatingą dėmesį skyrė Kristaus ir Judo figūroms. Jis labai ilgai ieškojo pozuotojų. Pagaliau jam pavyko Kristaus modelį rasti tarp jaunųjų giesmininkų. Rasti Judo jam nesisekė trejus metus. Bet kartą gatvėje jis pamatė girtuoklį, kuris voliojosi nutekamajame griovyje. Tai buvo jaunas vyras, kurį susendino nesibaigiantis girtavimas. Leonardas pasikvietė jį į smuklę ir iškart pradėjo tapyti Judą. Prasiblaivęs girtuoklis dailininkui pasakė, kad kartą jam jau pozavo. Tai buvo prieš keletą metų, kai jis giedojo bažnyčios chore - Leonardas tada tapė Kristų.

„Paskutinė vakarienė“ yra daugybės įvairiausių spekuliacijų, susijusių su tariamais slaptais pranešimais, užšifruotais paveiksle, objektas. Italas muzikantas Džovanis Marija Pala (Giovanni Maria Palla) teigia, kad rankų ir duonos padėtį galima interpretuoti kaip muzikinio kūrinio natas, skaitomas iš dešinės į kairę, kaip rašė Leonardas, jos sudaro muzikinę kompoziciją. Tyrinėtoja iš Vatikano Sabrina Sforca Galicija (Sabrina Sforza Galizia) pareiškė, kad iššifravo „matematinį ir astrologinį galvosūkį“, užšifruotą paveiksle. Pasak jos, dailininkas išpranašavo pasaulinį tvaną ir pasaulio pabaigą, kurie prasidės 4006 m. kovo 21 dieną. Ji mano, kad tai bus naujos žmonijos eros pradžia.

Mikelandželas, Siksto koplyčia

Tyrinėdami figūrų padėtį Siksto koplyčios freskose, mokslininkai aptiko formų, panašių į ivrito raides: pavyzdžiui, Dovydo ir Galijoto figūros sudaro raidę „gimel“, mistinėje Kabalos tradicijoje simbolizuojančią „jėgą“. Dailėtyrininkai mano, kad Mikelandželas (Michelangelo) susipažino su judaizmu viešėdamas Lorenco Medičio rūmuose Florencijoje, o visa Siksto koplyčia yra pastatyta laikantis tokių pačių proporcijų, kaip ir Jeruzalės šventykla.

Domenikas Girlandajas, „Madona su šv.Džovaninu“

Paveiksle yra įdomi detalė: virš Marijos kairiojo peties danguje kybo keistos formos daiktas - disko formos blizgantis objektas, kurį Domenikas Girlandajas (Domenico Ghirlandaio) pasistengė taip įkomponuoti į savo kūrinį, kad jis iškart kristų į akis. Be to, paveikslo dešinėje matyti žmogus, dešine ranka prisidengęs akis, taip rodydamas, koks ryškus yra šis objektas, o viršutiniame kairiame kampe matome lyg ir saulę. „Madona su šv.Džovaninu“ - tik vienas iš daugelio viduramžių paveikslų, kuriuose vaizduojami keisti, trikdantys neatpažinti skraidantys objektai, kybantys danguje.

Piteris Breigelis, „Olandų patarlės“

Tai aliejumi ant ąžuolo tapytas Piterio Breigelio (Peter Bruegel) vyresniojo paveikslas, kuriame gausu simbolių, susijusių su to meto olandų patarlėmis. Iš viso paveiksle rasta ir iššifruota 112 idiomų; kai kurios iš jų vartojamos ir dabar, pavyzdžiui, „plaukti prieš srovę“, „didelė žuvis suvalgo mažą žuvį“, „galva daužyti sieną“ ir „apsiginkluoti iki dantų“. Kitos patarlės simbolizuoja žmogaus kvailumą. Kai kurie simboliai atspindi daugiau kaip vieno išsireiškimo prasmę.

Karavadžas, „Vakarienė Emause“

Karavadžas (Caravaggio), baroko epochos italų dailininkas, paveiksle vaizduoja akimirką, kai prisikėlęs Jėzus neatpažintas atvyksta į Emausą, susitinka su savo mokytiniais ir laužia su jais duoną, ir tie jį atpažįsta. Paveikslas neįprastas tuo, kad natūralaus dydžio žmonių figūros vaizduojamos tamsiame tuščiame fone, o pačiame krašte stovi krepšys su maistu, kuris, regis, tuoj tuoj nukris. Yra taip pat keistas šešėlis, panašus į žuvies siluetą, o tai gali reikšti krikščionišką tylos įžadą.

Rembrantas, „Nakties sargyba“

Vienas garsiausių Rembranto (Rembrandt) paveikslų „Kapitono Franso Baningo Koko ir leitenanto Vilemo van Roitenbiurgo šaulių kuopos pasirodymas“ apie du šimtus metų kabojo įvairiose salėse ir tik XIX a. jį aptiko dailėtyrininkai. Kadangi figūros buvo pavaizduotos tamsiame fone, jis buvo pavadintas „Nakties sargyba“, šiuo pavadinimu paveikslas įėjo į pasaulio meno lobyną. Ir tik 1947 m. jį restauruojant buvo aptikta, kad paveikslas spėjo apaugti suodžių sluoksniu, kuris iškreipė jo koloritą. Jį nuvalius galutinai paaiškėjo, kad Rembranto pavaizduota scena iš tiesų vyksta dieną. Nuo kapitono Koko krintančio šešėlio padėtis rodo, kad veiksmas vyksta ne vėliau kaip 14 valandą.

Anri Matisas, „Valtis“

Niujorko šiuolaikinio meno muziejuje 1961 m. buvo eksponuojamas Anri Matiso (Henri Matisse) paveikslas „Valtis“. Tik po 47 dienų kažkas pastebėjo, kad paveikslas pakabintas apverstas. Drobėje vaizduojama 10 violetinių linijų ir dvi baltos burės baltame fone. Dvi bures dailininkas nutapė ne šiaip, antroji - pirmosios atspindys lygiame vandenyje. Norint neapsirikti, kaip turi kaboti paveikslas, reikia atkreipti dėmesį į detales. Didesnioji burė turi būti viršuje, jos smaigalys - nukreiptas į dešinį viršutinį kampą.

Vinsentas van Gogas, „Autoportretas su pypke“

Apie tai, kad Vinsentas van Gogas (Vincent van Gogh) pats nusipjovė sau ausį, pasakojamos legendos. Labiau tikėtina, kad ausį dailininkas susižalojo susistumdęs su kitu dailininku - Poliu Gogenu (Paul Gauguin). Autoportretas įdomus tuo, kad atspindi iškreiptą tikrovę: dailininkas vaizduojamas su aprišta dešine ausimi, nes tapydamas jis naudojosi veidrodžiu. Iš tiesų nukentėjo kairė ausis.

Eduardas Manė, „Pusryčiai ant žolės“ Klodas Monė, „Pusryčiai ant žolės“

Dailininkus Eduardą Manė (Edouard Manet) ir Klodą Monė (Claude Monet) kai kas painioja - jie abu prancūzai, gyveno tuo pačiu metu ir tapė impresionistiniu stiliumi. K.Monė net pasiskolino vieno iš garsiausių E.Manė paveikslų pavadinimą ir nutapė savuosius „Pusryčius ant žolės“.

Ivanas Šiškinas, „Rytas pušyne“

Garsusis paveikslas - ne vien I.Šiškino kūrinys. Daugelis draugavusių dailininkų neretai prašydavo „draugo pagalbos“, o I.Šiškinas, visą gyvenimą tapęs peizažus, baiminosi, kad nesugebės mielų lokiukų pavaizduoti tikroviškai. Todėl jis kreipėsi į pažįstamą dailininką animalistą Konstantiną Savickį, šis ir nutapė bene geriausius meškinus rusų tapybos istorijoje, o P.Tretjakovas liepė nutrinti jo pavardę nuo drobės.

Grantas Vudas, „Amerikietiška gotika“

Granto Vudo (Grant Wood) darbas yra laikomas vienu keisčiausių ir slogiausių Amerikos tapybos istorijoje. Niūrius tėvą ir dukterį vaizduojančiame paveiksle gausu detalių, liudijančių tų žmonių rūstumą ir puritoniškumą. Iš tiesų dailininkas nė negalvojo vaizduoti kokių nors baisumų: važinėdamas po Ajovos valstiją, jis pastebėjo nedidelį gotikinio stiliaus namą ir nutarė nutapyti žmones, kurie, jo nuomone, idealiai tiktų jame gyventi. Paveiksle, kuris taip įžeidė Ajovos gyventojus, įamžinti G.Vudo sesuo ir jo dantistas.