Fotografijos erozija

Projektas

Tarptautinis fotografijos projektas "Erozija" - tai trylikos menininkų iš Lietuvos, Suomijos, Švedijos, ir Lenkijos žvilgsnis už tradicinio fotoformato, naujas požiūris į realybę ir į praeitį. Gruodžio 17 d. jis pristatytas Klaipėdos dailės parodų rūmų ir Kultūrų komunikacijų centro erdvėse.

Dvi ekspozicinės erdvės suvienytos konceptualiai. Jas jungia ir skiria pagrindiniai fotografijos komponentai - šviesa ir tamsa. Parodų rūmų antrojo aukšto salėje eksponuojami darbai skendi tamsoje, kol į salę neįeina žiūrovas. Žiūrovui priartėjus prie kūrinių - šviesa užsidega tarsi blykstė ir vėl užgęsta jam nutolus. O juodu celofanu išmušta ir raudonoje šviesoje paskandinta Kultūrų komunikacijų centro (buvę Menininkų namai) salė primena fotolaboratoriją.

Pasak projekto kuratoriaus Igno Kazakevičiaus, "Erozija" nekalba apie nykimą, ji kalba apie suvokimą. "Projektas užduoda klausimus. Kas yra fotografijos tradicija? Kokie stereotipiniai fotografijos atskaitos taškai - kintančio momento fiksavimas, būtojo laiko realizacija, o gal daiktiškosios aplinkos paviršiaus pokyčių sustabdymas?

Projektas transformuoja vieną kertinių fotografijos ir daikto santykių - dokumentavimą. Čia fotografija tampa erdvės dalimi, daiktu, interjero objektu. Tradicinės fotografijos vertybės - perfrazuojamos į metaforą, simbolį, asociatyvių vaizdų seką, tūrinį objektą, instaliaciją", - sakė menotyrininkas.

Parodų rūmų salėje į žiūrovo stebėjimo lauką greičiausiai pakliūna J. Čenkutės kūrinys "Mekas veža". Lietuvių kilmės Amerikos avangardinio kino, performansų kūrėjo, rašytojo Jono Meko portretą atspaudusi ant riedlentės paviršiaus menininkė teigia, jog visa J. Meko kūryba yra tarsi riedėjimas riedlente, kur valdo intuicija, greitis ir svaigulys. Pakišdama fotografiją po kojomis, priversdama ją mindyti autorė devalvuoja fotografijos kaip vertingos relikvijos autoritetą.

Šokiruoja ironiška A. Griškevičiaus fotokompozicija, kurioje šalia lapių, zuikių, briedžių ir kitų žvėrių galvų lyg trofėjus pakabintas "nukryžiuotasis".

Klaipėdiečio A. Klemencovo kompozicijos "Sava Japonija. Exite" leitmotyvas - vaizdinio erozija. Laikui bėgant trupa fotokeramikos plokštelėse atspausto mergaitės veido-kaukės bruožai. R. Treigio, G. Trimako, I. Zjezdzalka fotografijose akyse atgyja ir nyksta negyvų objektų - kambarių, sienų kontūrai, forma ir spalva. D. Vaičekauskas naikina fotovaizdą, sukarpydamas jį mažais kvadratėliais ir komponuodamas iš jų naują realybę. E. Ludavičius šilkografija, pieštuku, kinišku tušu imituoja fotografijos techniką.

Kultūrų komunikacijų centro erdvėje dailininkė J. Rekevičiūtė pristato instaliaciją "Kopijuoti draudžiama". 101 konservų dėžutėje menininkė "užkonservavo" akių rainelių fotografijas. "Akys yra ne tik komunikacijos įrankis, vidinės saviraiškos objektas, bet ir asmenybės fasado dalis. Perfrazuodama ir ironizuodama fotomenininko laboratorijos stereotipus identifikuoju šį objektą panaudodama akių raineles. Savo esme akis - dinamiškas, paslaptingas objektas, jau savaime pretenduojantis tapti kūriniu. Įprasmindama atminties funkciją, fotoaparato optika tik mechaniškai atkartoja akį. Atmintis - viso labo kopija", - dėstė savo kūrinio koncepciją J. Rekevičiūtė.

Eseistas Rolandas Rastauskas, atkreipė dėmesį, jog dauguma projekto "Erozija" dalyvių - ne fotografai. "Šiuolaikinės fotografijos madas diktuoja vaizduojamosios dailės atstovai. Tačiau fotokūriniuose jie ne vaizduoja, o fiksuoja ir kuria šiandienos archyvą", - sakė rašytojas.

Jurga PETRONYTĖ