"Fortepijoną formuoju kaip skulptorius..."

Iš arčiau

Ilgai lauktas pianistės Mūzos Rubackytės rečitalis klaipėdiečius sujaudino iki ašarų. Pilnutėlė žiūrovų Klaipėdos koncertų salė gruodžio 29-osios vakarą aidėjo nuo aplodismentų ir šūksnių "Bravo! Bis!".

Pasaulinio garso muzikės koncertas - prabangiausia Klaipėdos koncertų salės bei festivalio "Salve musica" dovana uostamiesčio klausytojams. M. Rubackytė publiką pakerėjo nepaprastai emocionaliu ir techniškai virtuozišku V. A. Mocarto, L. van Bethoveno kūrinių, F. Listo ciklo "Klajonių metai" itališkosios dalies skambinimu. O atsisveikindama bisui pagrojo trumpą Šopeno kūrinį. Šis rečitalis - neabejotinai ryškiausias ir įstabiausias šių metų muzikinis įvykis uostamiestyje.

Prieš koncertą festivalio "Salve musica" koordinatorė, Klaipėdos koncertų salės direktoriaus pavaduotoja Loreta Narvilaitė suorganizavo trumpą žiniasklaidos susitikimą su vakaro viešnia, kurio metu garsioji pianistė atsiskleidė ir kaip šiltai bendraujanti, atvira ir maloni moteris.

Klaipėdoje, deja, esate reta viešnia. Tad daugeliui klausytojų būtų įdomu sužinoti, koks buvo Jūsų kelias į muziką?

- Aš neturėjau kito pasirinkimo. Mano tėvas buvo operos dainininkas, mama - pianistė, senelis turėjo orkestrą Mažeikiuose. Pats gyvenimas mane panardino į muziką. Gavau tokį šansą, o kas iš to išėjo - patys matote.

Jau septynerius metus gyvenate Prancūzijoje, tačiau prisistatote pianiste iš Lietuvos. Ką Jums reiškia atstovavimas savo gimtajai šaliai?

- Man tai yra vidinis poreikis. Lietuva yra mano atspirties taškas, mano syvai, kraujagyslė, kurią visada turėjau, turiu ir turėsiu. Apskritai artisto misija yra keliaujančio ambasadoriaus misija. Aš Paryžiuje ilgai neužsisėdžiu, ką tik buvo mano koncertai Egipte, Čilėje. Tose šalyse ant didžiulių operos teatrų fasadų iškabintose mano koncerto afišose apačioje buvo didelėmis raidėmis parašyta "Respublica Lituana". Žiūrint į tą užrašą man suvirpa širdis.

Toje šalyje, kur Lietuva nelabai žinoma, aš pristatau aukštos kokybės meną ir aš turiu ten savo publiką. Į Čilę, Santjago operą, kitąmet esu kviečiama šeštą kartą.

Esu ne tik atlikėja, su malonumu dalyvauju įvairiuose kultūriniuose projektuose. Dalyvauju įvairiose konferencijose, talkinau įtraukiant M. K. Čiurlionio konkursą į Pasaulinės tarptautinių konkursų organizatorių federacijos renginių tvarkaraštį. Rengiau koncertą, skirtą Lietuvos įstojimui į ES.

Priminkite, kaip ir kodėl išvykote į Prancūziją?

- Laimėjus Didįjį prizą tarptautiniame F. Listo ir B. Bartoko pianistų konkurse man niekur nepasisekė išvažiuoti. Rusiškais terminais buvau vadinama "nevyjezdnaja", nes mano mama buvo liaudies priešas. Taigi septynerius metus teko važiuoti į dešinę pagal žemėlapį, o ne į kairę.

Tik "gorbačiovščina" suteikė galimybę išvažiuoti į Vakarus. 1988 m. išvykau į visų menininkų išsvajotą miestą Paryžių. Norėjau pakvėpuoti jo oru, pasižvalgyti, kas vyksta pasaulyje. Nebuvo nė minties, jog ten pasiliksiu. Laimėjusi prestižinį tarptautinį konkursą, pradėjau gauti kvietimų. Kadangi sienos tada tapo pereinamos - naudojausi visomis galimybėmis. Vėliau tapo ne taip svarbu, kur gyventi.

Išvykote į Prancūziją tik todėl, kad ten kvietė, ar buvo ir dvasinis ryšys?

- Mane visada domino prancūzų muzika. Tai buvo ta muzika, kurios mes negavome, nes ji buvo per daug subtili ir tolima slaviškam skoniui. Būtent prancūziškos muzikos atlikimas mane sulaikė Prancūzijoje.

Dabar pasaulinę šlovę Jums neša F. Listo ciklo "Klajonių metai" atlikimas. Kokių kompozitorių muzika Jūsų akiratyje?

- Aš esu bulimiškas žmogus fortepijoninei muzikai. Artimiausiu metu laukia D. Šostakovičiaus, J. S. Bacho, L. van Bethoveno muzikos įrašai. F. Listo ciklą tenka groti porą kartų per metus.

Žinome, kad mielai grojate ir lietuvių kompozitorių M. K. Čiurlionio, O. Narbutaitės kūrinius. Ką manote apie šiuolaikinę lietuvių muziką?

- Neseniai teko groti dar vieno lietuvių kompozitoriaus Vytauto Barkausko fortepijoninius kūrinius.

Bėda tai, jog šiais laikais kompozitoriai ieško įmantrių formų ir fortepijoną dažnai naudoja kaip mušamąjį instrumentą. Man tai nepatinka. Aš labai myliu fortepijoną. Jis man - tarsi gyvas daiktas, tešla, kurią formuoju kaip skulptorius.

Kokį įspūdį paliko lietuvių publika?

- Kas porą mėnesių būnu Lietuvoje, nes esu Lietuvos muzikos akademijos profesorė, kartais dalyvauju festivaliuose, tačiau mano rečitalio Lietuvoje nebuvo septynerius metus. Prieš koncertą Klaipėdoje grojau Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje, Vilniuje. Groti žmonėms, kuriuos pažįsti, nepaprastai malonu. Lietuvoje yra mano publika.

Kada jaučiatės laiminga?

- Žinoma, scenoje.

Kai grojate, ar kai prapliūpsta ovacijų lietus?

- Kai groju. Ovacijos gali būti skirtos ir suknelei ar "povyzai". Man labai svarbūs dvasinio ryšio su publika momentai. Ar pagavo, ar suprato, ar apie tą patį galvojame. Tai yra neįkainojama. Apskritai gyvenime viskas, kas yra dvasinga, gera, pozityvu, kilniaširdiška, man suteikia didžiulę laimę.

Ko palinkėtumėte Klaipėdoje gyvenantiems Jūsų gerbėjams Naujųjų metų proga?

Nuostabių metų, sveikatos, sėkmės kūryboje, meilėje, darnos šeimoje. Visiems - mums, jums, man...

Jurga PETRONYTĖ