Flamenko šokyje - visas žmogaus gyvenimas

Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro baleto šokėjai gegužės 16 d. 17 val. žiūrovams pristatys naują programą "Flamenko improvizacijos", kurią parengė kolegas šio šokio mokiusi viena ryškiausių teatro šokėjų Beata Molytė-Kulikauskienė. Įėjimas - nemokamas.

Šį sezoną teatre vyksta kūrybinių darbuotojų mokymai - Europos Sąjungos lėšomis finansuojamas projektas leidžia tobulėti teatro solistams, chorui, orkestrui, baleto šokėjams. Šis renginys - jo dalis.

Dar vaikystėje susižavėjusi per televiziją matytomis flamenko šokėjomis, jų puošniais apdarais, kūno plastika, ritmu, kraują kaitinančia muzika, B. Molytė-Kulikauskienė atkakliai siekė pati to išmokti. "Reikėjo daug dirbti. Ieškojau metodinės medžiagos, dalyvavau seminaruose. Ir dabar šokdama po kurio laiko pajuntu, kad jau išsisėmiau. Tuomet vėlgi ieškau privačių pamokų. Flamenko kelias - ilgas, reikia daug kantrybės", - neslepia šokėja.

Kelias savaites padirbėjusi su kolegomis, B. Molytė-Kulikauskienė žada aistringą, nepamirštamą reginį. Anot jos, flamenko šokėjui reikalinga puiki kūno koordinacija, gera klausa. Tik išmokus šio šokio abėcėlę galima įsijausti, nes į flamenko sudėtas visas žmogaus gyvenimas, jausmų galybė, kurioje persipina meilė, aistra, neapykanta, kerštas.

Šiuolaikinei choreografijai flamenko itin patrauklus, nes jame yra daug įvairios ritmikos - plojimų, beldimų, kastanječių pliaukšėjimo, taip pat temperamentingos muzikos.

Šis šokis kelią į gyvenimą skynėsi pogrindyje. Žodis "flamenko" kildinamas iš lotynų kalbos žodžio "flama" - ugnis, bet arčiausiai tiesos tikriausiai yra ispaniško posakio "felag mengu" - "klajojantis valstietis" - reikšmė. Šitaip buvo apibūdinami ispanų musulmonai, bėgę nuo inkvizicijos ir prisijungę prie čigonų. Viduramžiais čigonai buvo persekiojami, todėl flamenko laikomas paslaptingu, dramatišku, fatališku šokiu.

Klajokliai romai į šį šokį sudėjo tai, ką keliaudami iš krašto į kraštą perėmė iš kitų tautų kultūrų. Ispanijos Andalūzijos regiono čigonai, iš kur kildinamas flamenko, iki XVIII a. jį šoko uždarame rate, perduodami šokio įmantrybes atžaloms. Nuo XIX a. vidurio flamenko paplito tavernose, ir, kadangi ten buvo maža vietos, išėjo į platesnes erdves.

[BANERIS]