- Besibaigiantis sezonas Jums buvo palankus, pastatėte du vaikiškus spektaklius, vienas iš jų buvo nominuotas "Auksinio scenos kryžiaus" apdovanojimui, kodėl pasirinkote vaikiškus spektaklius?
- Na, aš iš esmės dirbu su vaikiškais spektakliais, jau geriau klausti, kodėl dabar repetuoju suaugusiesiems. Jei kalbėtume taip, matyt, jau atėjo laikas, spektaklyje norisi pauzių, erdvės... Kurdamas vaikams visuomet ieškai kompromisų su sale - stengiesi išlaikyti jos dėmesį. Dėl to turi ko nors atsisakyti, neleisti, o statydamas spektaklį suaugusiesiems bandai į tai nekreipti dėmesio, juk suaugęs žmogus kitaip koncentruoja dėmesį. Čia galima sau leisti dirbti be kompromisų, be tam tikros duoklės žiūrovams. Ir temos... Nors tiek vaikiškuose, tiek suaugusiųjų spektakliuose jos vis dėlto susisieja, tik štai būdai, priemonės keičiasi. Džiaugiuosi, kad kitų išraiškos būdų atsirado ir vaikiškuose pastatymuose. Ypač "Murkšline ir Turkšline", džiugu, kad vaikai klausosi ir kitokios, atrodytų, ne taip lengvai suprantamos, sceninės kalbos, išraiškos.
Vis dėlto su vaikais galima kalbėti visaip, nežinau, iš kur atsirado tos teatro vaikams klišės: viskas spalvota, daug dainų, - visa tai yra mūsų prisigalvoti daiktai. Per savo spektaklius, kai stebiu salę, matau, kad veikia ir kitokios priemonės. Na, o dabar norisi žengti giliau, čia (į "Damos vizitą") jau nedrįsčiau kviesti vaikų. Bet esmė lieka ta pati: norisi atrasti kalbą, kuri būtų suprantama, nors iš šono atrodytų, kad keistoka.
- Teko matyti Jūsų spektaklį "Murkšlinas ir Turkšlinas", kuris pasirodė ypač šiltas, nors labai paprastas. Kaip atsirado sprendimas imtis šios medžiagos ir būtent tokiomis priemonėmis?
- Pamačiau knygyne knygutę, ten pat stovėdamas paskaičiau kelis puslapius, iš karto sudomino. Nusipirkau, perskaičiau ir atidėjau, žinojau, kad norėsis ją realizuoti, bet dar buvo neaišku kaip, kur, su kuo. Tada pakalbėjau su Tadu Gryn, jis sutiko, paskui, įsivaizduodamas aktorių duetą, pakalbinau Josifą Baliukevičių. Nuėjome pas Nacionalinio dramos teatro meno vadovą Audronį Liugą. Tuo metu buvo pati sezono pradžia ir jis leido teatro aktoriams daryti įvairius bandymus pagal jų norus. Kaip suprantu, pareiškusiųjų norą buvo daug, bet mūsų bandymas vienintelis išaugo į spektaklį. Savaime šalia atsirado ir, sakyčiau, mano minties bendražygė - Miglė Polikevičiūtė, taip pat labai džiaugiuosi galėjęs dirbti su Rūta Juodzevičiūtė, nes ji yra ne tik balerina, kaip įprasta manyti. Manau, kad su ja dar susitiksime, tęsime bendradarbiavimą, Rūta - visokeriopo talento žmogus.
Mes specialiai pasirinkome ne sceną, o likome repeticijų salėje. Taip ir vaikams įdomiau žiūrėti - jie mato, kaip iš nieko, iš paprasčiausių ir jų namuose esančių dalykų kuriami vaizdai, teatras. Tai ugdo jų fantaziją. Šis spektaklis - kaip naminis pasibuvimas, atsirandantis iš nieko.
- Na, o "Mama katinas" Vilniaus mažajame teatre - jau visai kitoks spektaklis...
- Tiesą sakant, "Mamos katino" pastatymas įvyko vidury "Murkšlino" repeticijų. Tiesiog buvo iš Mažojo teatro pasiūlyta medžiaga, su teatro vadove Greta Cholina pakalbėjome, sutarėme, kad jai tinka maniškis požiūris į kūrinį, ir štai... Pagrindinis tikslas iš tiesų buvo ir yra spektaklius vaikams padaryti kitaip, nebematyti visų tų klišių scenoje. Norisi šnekėti taip, kaip šneki namie. Juk nevaikštai apsirengęs oranžiniais rūbais ar su pingvino letenomis, juk esi tiesiog tėtis su chalatu. (Šypteli.) Taip ir teatre - viskas turi būti paprastai. O dabar jie mato tik dainas ir šokius, bet juk norisi juos pripratinti, supažindinti su teatru tokiu, kurio jie vėliau ieškotų ir užaugę. Reikalingas pokalbis, o ne puošmena.
- O kaip atsirado idėja imtis "Damos vizito"?
- Viskas iš tos pačios krūvos... Šalia tų vaikiškų namuose jau porą metų gulėjo ir Juozo Miltinio versta pjesė "Senos damos vizitas". Kitados ją pasiėmiau iš teatro archyvo, pasidėjau, vėlgi žinojau, kad norėsiu dirbti, bet nežinojau nei kada, nei kaip. Atsirado Vytautas Rumšas vyresnysis, dar po pusmečio Rimantė Valiukaitė. Mažajame teatre, matyt, patiko mano darbas su "Mama katinu", tai Greta ir pasiūlė: gal jau dabar suaugusiesiems? Sakau: turiu tokį "besinešiojamą planą", medžiagą. Tik iškart perspėjau, kad jau turiu du savus žmones, bet teatras priėmė, neprieštaravo. Taip ir atėjome trise. Bet prisijungė beveik visi Mažojo teatro aktoriai, na, gal moterų kiek mažiau, nes jų ir pjesėje ne tiek daug, bet kuriuo atveju spektaklis, turint omeny aktorių skaičių, nemažos apimties.
- Kokią idėją šiuo spektakliu sieksite perduoti žiūrovams?
- Gyvename paskolų laike, kuriame norisi gyventi taip, kaip visiems aplink. Ir taip negalvodamas "eini į skolą", negalvoji, kaip sumokėsi, o ateina laikas, kai susimokėti reikia. Ir čia iškyla klausimas: ar nori gyventi kaip visi, ar nori gyventi vertindamas žmogiškumą, žmogaus gyvybę? To žmogiškumo, tikėjimo juo lieka vis mažiau, ir tai palaužia žmones. Norisi į tai atkreipti dėmesį... Sunku kalbėti, daug ką norisi pasakyti... Žmogiškumas man būtų pagrindinis dalykas. Ar žmogiškumas, ar materialinė gerovė? Čia nieko daug neišsigalvosi.
- Kokios formos spektaklio tikėtis? Ši medžiaga gali suskambėti ir kaip groteskas, ir kaip melodrama...
- Vat nei melodramos, nei grotesko! To viduriuko - žmogiškumo - ir ieškau. Mes vadiname tragikomedija. Aš sakyčiau, kad tai net tokia liūdna tragikomedija. Yra humoro, bet jis ne parodomasis: žiūri, jei pagauni - juokiesi. Aktoriams nekeliu užduoties juokinti publikos. Labai svarbu yra teisingai papasakoti istoriją ir žmonių santykius, kurie joje yra.
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Šiuo metu skaitomiausi
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą