"Esu kompozitorė gigantomanė..."

Su naujaja Klaipėdos muzikinio teatro vadove Audrone Žigaityte susitikome jos darbo kabinete. Kol kas čia tik du nauji atributai - nešiojamas kompiuteris ant stalo ir šluota kampe. "Juk esu nauja "šluota", o gal ragana", - juokais pradeda pokalbį iš Vilniaus atvykusi kompozitorė.

Kaip įsikūrėte Klaipėdoje?

Gyvenu muzikinio teatro bokšte įrengtuose svečių kambariuose. Kai buvau maža, man būdavo labai graudu išeiti iš teatro. Visada galvodavau, ką padaryti, kad neišeiti iš teatro. Mano svajonės pildosi.

Laimėjote Klaipėdos muzikinio teatro vadovės konkursą už svajonę pastatyti uostamiestyje naują muzikinį teatrą. Kodėl to norite?

Klaipėda man kelia sentimentus. Su mano opera "Mažvydas" 1987-aisiais Klaipėdos muzikinis teatras atvėrė duris žiūrovams. Aš buvau pirmojoje šio teatro Meno taryboje.

Dabar, stebint iš Vilniaus Klaipėda man panaši į pritvinkusią votį. Joje viskas lyg ir yra: pakankamai geri chorvedžiai, festivaliai, konkursai, universitetas, teatras, tačiau, man atrodo, kad tarp šių grandžių trūksta sukibimo, vieningo tikslo.

Kultūrinėje piramidėje - pagrindinis kultūros vienetas visais laikais buvo muzikinis teatras. Sieksiu, kad jis ir Klaipėdoje apjungtų visas mano paminėtas grandis.

Bet to, aš pati esu kompozitorė gigantomanė. Mano operoje turi būti didelis orkestras, didelis choras, ir kad jie neužgožtų dainininko ir kad baletas turėtų erdvės išsiskleisti. Visa tai buvo bandoma padaryti mažoje Klaipėdos muzikinio teatro erdvėje statant mano operą "Žilvinas ir Eglė". Kūrinys liko užspaustas.

Žilvino ir Eglės meilės duetas turėjo būti dainuojamas supynėse. Deja, jų Klaipėdos muzikinio teatro scenoje neįmanoma pakabinti, turėjo būti labai šviesu, bet čia nėra tiek rozečių... Režisūriniams sprendimams trukdo ribotas scenos aukštis, horizontas. Praktiškai viskas, ką klaipėdiečiai mato, yra tik kostiumuoti koncertai.

Todėl aš noriu naujo, didelio teatro, tokio kuriame galėčiau realizuoti savo ir kolegų svajones. Ir Klaipėdos muzikinio teatro kolektyvas, kitąmet švęsiantis kūrybinį 20-metį, nusipelnė gero teatro.

Kokį Klaipėdos muzikinį teatrą matote savo svajonėse?

Svarbiausias dalykas muzikiniame teatre yra akustika. Nė vienas muzikinis teatras Lietuvoje jos neturi. Net Nacionaliniame operos ir baleto teatre, net po rekonstrukcijos yra akustikos duobių.

Tobulo teatro pavyzdys man - kompozitoriaus R. Vagnerio projektuotas teatras Bairote (Bayreuth, Vokietija). Orkestro duobė jame iki 5 m. gylio, kiekviena instrumentų grupė išdėstyta pakopomis. Visa duobė uždengta, todėl muzika neužgožia solistų ir tolygiai pasiekia kiekvieną salėje sėdintį klausytoją. Panašus principas buvo taikomas kuriant akustiką graikų amfiteatruose.

Naujas teatras Klaipėdoje būtų Bairoto teatro akustinis prototipas. Kadangi Klaipėda - augantis miestas, 1000 vietų muzikinis teatras jai nebūtų per didelis.

Teatro statyba - ilgas ir sudėtingas procesas. O gyventi ir kurti reikia šiandien. Kokie jūsų artimesni planai, pavyzdžiui, repertuaro klausimais?

Repertuaras turi būti įvairus ir proporcingai išdėstytas, kad Muzikiniame dainuotų ir Deivis bei E. Kučinskas, bet kad neliktų vien tik jie. Dažnai Lietuvoje kultūra suprantama tik kaip šventės ir fejerverkai. Nesakau, kad jų nereikia, bet tai nėra kultūros procesas.

Teatras, mano manymu, yra ugdomasis procesas. Spektaklis - tai aisbergo viršūnė. Prieš tai turi būti kompaktinės plokštelės, spauda, televizija, programėlės.

Taip pat ir pažinties su teatro negalima pradėti nuo Štrauso ar Vagnerio veikalų. Jaunimui artimesnės meilės istorijos, pavyzdžiui "Rigoletas". Juk tai veiksmingiausias trileris operos žanre.

Todėl ėmiausi išleisti Klaipėdos muzikinio teatro "Rigoletą" lietuvių kalba su solisto Vytauto Juozapaičio pagrindinio vaidmens partija kompaktinės plokštelės pavidalu. Beje, šis projektas buvo dalis mano pasiruošimo Klaipėdos muzikinio teatro vadovės konkursui.

Tačiau vien tik trileriais mes žiūrovų neužkariausime. Mano įsitikinimu menininkai yra idėjos vedliai. Todėl teatro repertuare būtinai turi atsirasti ir eksperimentiniai pastatymai, galintys tapti tramplynu jauniems operos menininkams ir šiuolaikinė opera.

Pernai Klaipėdos muzikiniam teatrui pasiūlėte savo operą fantasmagoriją "Frank'Einstain". Iš pavadinimo sprendžiant tai šiuolaikiškas kūrinys. Kada sulauksime premjeros?

Libreto dalis sukomponuota iš dienraščių puslapių. O jo ideologija amžina - tai geresnio tobulesnio žmogaus kūrimo problema. Tai ir klonavimas, ir genetikos mokslai ir Hitlerio, Stalino problemos.

Dėl premjeros dabar kyla viešų ir privačių interesų konfliktas. (juokiasi) Anksčiau premjera buvo numatyta 2006-ųjų sausio mėn., vėliau nukelta į kovą, o dabar, kaip pati tapau vadove, - tenka dėti daugtaškį...

Turiu viltį, jog šis kūrinys visgi pasieks sceną. Jei mes neturime lėšų prašmatniam pastatymui, siūlyčiau muzikinę šios operos realizaciją, tokį principą, pagal kurį vasarą buvo sukurtas "Praregėjimas".

Ant mano stalo šiuo metu guli dar dviejų operų projektai. Vienas iš jų sukurtas Lietuvos tūkstantmečio paminėjimui.

Ar matote dar kokių esminių problemų Klaipėdos muzikiniame teatre?

Man atrodo, jog šiame teatre per mažai Klaipėdos ir Klaipėda nejaučia, jog joje yra muzikinis teatras. Artimiausi mano planai - suartinti Klaipėdą su muzikiniu teatru.

Kadangi esu ne tik idealistė, bet ir pakankama pragmatikė, matau, kad su šiuolaikinėmis technologijomis, kurių teatre labai mažai, reikia sustyguoti administracinį teatro aparatą.

Aš esu labai tingi, aš labai tingiu daryti ką nors ilgai, ką šiuolaikinėmis technologijomis galima padaryti greitai.

Pavyzdžiui, savo laiku aš užsiiminėjau žemės ūkiu. Turėjau 1,5 hektaro ūkį, išmokau įvairiausių technologijų, net sėjomainos. Tačiau po to, kai samdytas kombainas iš mano unikalių aštuonbriaunių miežių sėklos, parvežtos iš Dotnuvos, iškūlė paprastas avižas, aš vyrui pasakiau, arba mes turime 100 hektarų ir visą savo techninę bazę, arba nosim žemės aš daugiau nearsiu.

Mes sugrįžome prie savo specialybių - muzikos ir dailės, ir iš paskutinių pinigų nusipirkome mums reikalingos technikos. Ne pačios geriausios, bet ir neprasčiausios. Tokios, su kuria galima pasiekti kokybės.

Esate linkusi kardinaliai keisti savo gyvenimą, profesiją, planus.

Daug kas mano gyvenime keitėsi, išskyrus du dalykus - operą ir orkestrą. Nuo vaikystės jie lydi mane, jie tapo mano gyvenimo būdu. Net dirbdama žemės ūkį, kaime rašiau "Žilviną ir Eglę". O už gyvenimo, manau, kabintis reikia visomis priemonėmis, nes gyvenimas - vienas. O žemės ūkiu mes užsiėmėm dėl dukrų sveikatos.

Ar jūsų šeima su jumis persikelia į Klaipėdą?

Ne. Vyras ir dukros Kotryna bei Benigna Marija liko Vilniuje. Dukros jau didelės - mažylei 17, vyresnėlei - 21-eri. O mano amžiaus vyrai dažnai palieka žmonas. Nelaukusi, kol maniškis taip pasielgs, pati pabėgau. Tai - juokai.

O rimtai, kaip jaučiatės po permainų? Su kokiomis mintimis atsibundate ryte, viena, bokšte?

Kiekvieną dieną manęs neapleidžia mintis, jog svarbiausia - turėti tikslą. Kasdienybė gali labai griauti. Kad ir toks paprastas dalykas, kaip vakarinis užėjimas į vaikų kambarį, pabendravimas su artimaisiais. Dėl akimirkos administravimo to niekada nebūčiau atsisakiusi.

Jurga PETRONYTĖ