Drąsiaus Kedžio byla baigta. Jos medžiaga su savo paslaptimis nustumta į podėlius, kur negali prieiti net parlamentarai. Visi klausimai, kurie galėtų paaiškinti kraupių nusikaltimų grandinę, tebėra neatsakyti. Tebegyvename ir tebeklimpstame į klimatą, kuriame, anot profesoriaus Sauliaus Sondeckio, lengva niekinti, išduoti, vogti.
Į tokį „klimatą“ jautriai reaguojanti aktorė Elvyra Žebertavičiūtė sako, kad jai labiausiai liūdna, kad turės išeiti, taip ir nepamačiusi Lietuvos, kurioje būtų gyva ir tiesa, ir sąžinė. Jai labiausiai skaudu dėl to.
- Tiesą sakant, miela Elvyra, atėjau pasidžiaugti: kad Ūsas vis dėlto yra nekaltas, kad Lietuvoje, kaip paaiškėjo neseniai, nėra jokios pedofilijos...
- Oi, viskas nešvaru, netikra... Nerandu jokios logikos, tiek čia prinarpliota, kad sunku atnarplioti, - man tik viena aišku: mergaitė nemelavo ir profesorė, kurios šeimą puikiai pažįstu ir kuri už liudijimą buvo tampoma po teismus, nemelavo taip pat. Aš ja šventai tikiu. O teismams svarbu užbaigt, užraukt, sukurt iliuziją... Skaitau laikrašty, kad ir Stankūnaitė jau užsienin palydėta, skaitau, kad ji jau planuoja, kaip po dešimtmečio sėdės prie stalo su draugėmis, gers kavutę ir kad bus labai laiminga... Dievuli, galvoju, kokių nesąmonių prirašyta. Ar būsi tu pati gyva, brangioji, po tiek metų. Kas žino, kas tam baisiam scenarijuj tau numatyta...
- Negi jūs tikėjotės kitos baigties?
- Aš šitą scenarijų žinojau nuo pat pradžių, tik nemaniau, kad taip žiauriai bus pasielgta su mergaite. Tokiam amžiuje patirta didžiulė dvasinė trauma iš atminties taip lengvai neišsitrina, ji gali likti dešimtmečiams ir net visam gyvenimui. Ką ta mergaitė matė? Tikrą siaubą: matė, kaip žmonės mušami, kaip tampomi jos seneliai, kaip ją pačią neša prievarta, paskui uždaro kažkokiam bute, tiksliau, kalėjime pusantrų metų su sargyba ir tikina, kokia jinai džiaugsminga. Išrauta iš buvusio pasaulio? Be draugų? Ne kartą kreiptasi į prezidentę, kad tautai būtų paaiškinta, garbingiems žmonėms liudijant, ar tikrai mergaitė sveika, laiminga ir jai niekas negresia, bet rezultatas nulinis. Juk Garliavos įvykiai visą tautą supurtė. Juk prezidentė matė, kad visa tauta suskaldyta, tai imtis priemonių, kad ją nuramintų, buvo lyg ir prezidentės priedermė. Bet siūlymas buvo atmestas tikriausiai net nepažiūrėjus. O paskui kalbama apie saugią vaikystę, kaip reikia vaikams padėt. Apskritai Lietuvos vaiko teisių gynėjai, mano nuomone, yra neįgalūs, gebantys tik pamalti liežuviu.
- Kas jus, talentingą aktorę, privertė susidomėt politika?
- Dabar aš beveik kasdien perverčiu visus laikraščius, žinoma, nuogybių neskaitau, nes viskam prireiktų milijono metų, - skaitau, kas man įdomu. O politika labiau susidomėjau po gegužės septynioliktosios, po Garliavos šturmo, kai pamačiau visą jo baisumą, po kurio buvo teigiama, kad viskas teisėta. Ir ponia prezidentė, kuri išvakarėse dar sakė, kad prievarta mergaitės atžvilgiu neleistina, nutilo, visi nutilo, o jeigu kas labai priremtas prie sienos ir sutiko, kad ne viskas teisėta, bet sakė - viskas teisinga.
- Per tą politiką praradote ramybę?
- Praradau. Parodykit man vietą, kur paprastas žmogelis gali ateit ir pasiskųst. Ir tikrai ne tiek dėl pinigų daugelis palieka Lietuvą, kiek dėl tos atmosferos, dėl tos neteisybės. Mato žmonės, kad viskas susiūta baltais siūlais visur, kur bežiūrėsi. Skaitau: vargšas žmogus, invalidas, gaunantis keturis ar tris šimtus litų, santaupas paskolina išmaldavusiai lyg ir pažįstamai, o ši skolos ima ir nebeatiduoda. Kažkieno patartas paduoda ją į teismą ir smulkiai aprašo, kaip iš jo teisme buvo išsityčiota. Maža to, jam buvo priteista sumokėti pusantro tūkstančio tai moteriai ir dar teismui... Kai paskaitai tokius dalykus, visiškai nusivili teisine sistema.
- Apskritai matot valdžioj žmonių, kurie bent jaustų, kas žmogui skaudu?
- Papasakosiu vieną atvejį, kaip mane Seime sutiko priimti viena garbinga ponia. Įsivaizduokit, sutiko. Nueinu ir klausiu: jūs man paaiškinkit vieną dalyką - niekaip nesuprantu, iš kur gamta tiek daug broko prigamina. Tų homoseksualų, sakau, anksčiau tiek daug nebuvo, ir net pernai, sakau, ir net užpernai, - jie dauginasi geometrine progresija. Ir visam pasauly jų daugėja ir daugėja, kaip čia ta gamta staiga ėmė ir išsigimė. Gamtoj, žinoma, visko būna, būna ir anomalijų, bet viskas proporcingai, viskas dėl evoliucijos. Garbinga ponia kaip puolė aiškinti, kokia aš neteisi ir kokia ji apsišvietusi, kaip išstudijavusi šitą temą, kaip nuodugniai viską žinanti. Tikėdama, kad ji nuodugniai žino ir kitus dalykus, paklausiau, ką mananti dėl teisybės Lietuvoje. Papasakojau ne tik mane sukrėtusį Garliavos mergaitės epizodą, ir ji puolė gintis neskaitanti laikraščių, nežiūrinti televizijos ir negalinti spręsti apie tai. Ji prisipažino nieko nežinanti apie tuos dalykus, o kitą dieną balsavo už tai, kad Neringai Venckienei būtų atimta parlamentaro neliečiamybė. Štai kokie dalykai darosi mūsų Lietuvoj, kokie mūsų seimūnai.
- Užtat gal nereikėtų stebėtis ir valdžios ketinimu pirma išsidalyti mokesčių mokėtojų pinigus teisėjų ir valdininkų prikirptiems atlyginimams krizmečiu kompensuoti, tiesiog užmerkiant akis į akivaizdžiai sunkų senolių būvį Lietuvoje.
- Nėra moralės. Čia yra toks įžūlus pasityčiojimas. Nukelkim skolą porą metų, ir per tą laiką didelė senolių dalis išmirs, pinigų vaikai neatsiims, ir valstybė sutaupys naujoms dalyboms. Pensininkai net vaisto papildomo nenusipirks gyvenimui pratęsti, nors ir užsidirbo. Požiūris į žmogų tapo grynai materialus: kas pinigais aptekęs, tas teisus. Kiek buvo pradėta tyrimų, kuriuose figūravo didelės „žuvys“, ir kiek jų priėjo iki teismo. Smulkių „žuvelių“ bylos išnagrinėjamos, sutvarkomos, o didelių bylos tęsiasi tęsiasi, nėra nė vieno prisivogusio turtuolio, kuris būtų pasodintas. Po Baltijos kelio mes visi galvojom, kad tokie švarūs gražūs ateisim į Lietuvą, pradėsim ją statyt. Aš labai daug tikėjausi iš konservatorių, nors ten irgi buvo prilindusių ir iš sovietinių postų, kurie kūrėsi sau pilis ir apsistatė tvirtovėmis, bet galvojau - konservatoriai turi visa tai matyt ir stengtis, kad tai, nuo ko pradėjome, vešėtų ir kad mes po truputį apsivalydami kartu eisime į priekį. Nieko panašaus, vien tik biznis, ekonomika. Žinoma, ekonomika labai svarbu, aš suprantu, bet mes matom, kad niekas nesivalo, į tą dumblą mes brendame vis gilyn. Neatskirsi dabar, kur kairieji, kur dešinieji, - visi ten, kur pinigai. Kai tik žmogus į Seimą atsisėda, viskas. Kiek buvo kadencijų, per kurias vadovavo ir konservatoriai, nė vienoj kadencijoj nebuvo dėmesys kreipiamas nei į kultūrą, nei į jaunimo auklėjimą. Dabar aštuoniolikmečiai - prarasta karta. Kadangi nebuvo kas tą Baltijos kelio ugnelę kūrena, labai trūksta ir meilės Tėvynei, atsidavimo, patriotizmo kad ir blogomis sąlygomis, bet savo krašte dirbti ir auginti vaikus. Kiek gražių dalykų, kurie turėjo būt Lietuvoje. Atsimenam, atėjo prezidentė ir pareiškė (pažodžiui nepacituosiu): jeigu susitelksim, jei imsimės kartu, pakelsime mes Lietuvą. Prabėgo metai pusantrų, klausausi ir netikiu - visai kitoniška jos kalba. Prisigyvenom iki to, kad net nesipriešinam, kai Europa mums ima brukt visokius naujadarus. Ir aš galvoju, kas gali paneigt, kad kovotojai už homoseksualizmą, už tą įnašą į Lietuvą to mums nereikalingo brudo, už norimas įteisinti bergždžias šeimynas, kai mūsų tauta ir taip mažėja, nėra remiami ir pinigais?
- Kaip matau, jūs kenčiat ne dėl lito, o dėl tiesos.
- Tie, kurie tragišką sausį stovėjo sušalę ir prie Seimo rūmų, giedojo „Marija Marija“, kurie traukė savo šeimos relikvijas blokados fondui, jaučiasi paniekinti. Nors ir tuo metu buvo tokių, kurie kaip kurmiai nešė tempė vogė medžiagas ir skirstėsi hektarus prie gražiausių ežerų. Mane tas labai veikia. Žinot, kas žeidžia? Pasityčiojimas iš žmogaus, kuris neturi tos fizinės jėgos, kurią jie pademonstravo Garliavoje. Jie turi fizinę jėgą, mes galim eit, rašyt, paišyt „Tiesos“. Jie išsityčioja įžūliai meluodami, nors ir žino, kad žmonės - ne visi mankurtai, jie supranta jų melą, bet savo daro vis tiek. Supraskit: jiems nusispjaut į mūsų tiesą. Jie savo buldozeriu kaip ėjo, taip ir eis. Tai yra tas bejėgiškumas, kuris užmuša žmones ir gena tolyn iš Lietuvos.
Rašyti komentarą