Elgiamės taip, tarsi būtume kolonizuoti

Paklaustas apie vis smarkiau įsibėgėjančių naujos lietuvių tautos tapatybės paieškų priežastis, žinomas literatūros mokslininkas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto direktorius Mindaugas Kvietkauskas sako, kad naująjį standartą, pagal kurį taip uoliai stengiamės performuoti savąją pasaulėjautą, savąją moralę ir netgi savąją istoriją, mums primeta visai ne ES, kaip daugelis esame linkę manyti, o bet kokį tautiškumą ir pilietiškumą prarandanti globali vartotojiška visuomenė.

- Pirmiausia norėčiau paklausti, kaip apskritai vertinate nūdienos kultūrinę Lietuvos situaciją: aistros dėl Justino Marcinkevičiaus, Nerija Putinaitė ir visa kita... Kas tai - natūralus lietuvių tautos brandos etapas, reikalaujantis vertybių ir autoritetų revizijos, ar tik keleto paskirų žmonių karjeros reikalai?

- Diskusija dėl Justino Marcinkevičiaus biografijos tęsiasi nuo 1991 metų - nuo Tomo Venclovos ir Aleksandro Štromo pasisakymo šiuo klausimu televizijos eteryje. Tai, ką šiandien matome, tik vienas tos diskusijos etapų. Nerijos Putinaitės knyga išties sukėlė didžiulį atgarsį, tačiau tam atgarsiui, tiesą sakant, jau ir iki šios knygos buvo išpurenta dirva.

Ką tai reiškia? Manau, tik dar kartą patvirtina tiesą, kad būtent ties Justinu Marcinkevičiumi susitelkia labai daug mūsų visuomenės takoskyrų. Iš esmės ši diskusija kyla dėl visuomenės tapatumo įtampų, o tai, kad ją skatina būtent Just. Marcinkevičiaus ir kitų poetų figūros, manau, pozityvus reiškinys, - vis dėlto poetų reikšmės Lietuvoje bent jau kol kas dar negalime apeiti.

Lygiai tą patį reiškinį galime pastebėti ir kitose Vidurio Europos visuomenėse. Antai lenkai lygiai taip pat negali nurimti dėl Česlovo Milošo... Tai reiškia, kad geri menininkai, jų kūryba turi itin didelę reikšmę žmonių savivokai.

Keliais žodžiais nusakyti visa tai, kas pas mus vyksta dėl Just. Marcinkevičiaus, nėra paprasta. Galima būtų sakyti, kad tai kova tarp dešiniosioms ir kairiosioms pažiūroms atstovaujančių visuomenės dalių, galima teigti, kad tarp nostalgijos sovietmečiui ir vakarietiškumo, galima laikyti tai takoskyra tarp liberalizmo ir nacionalizmo... Čia galima įžvelgti įvairių aspektų, apnuoginančių nūdienos visuomenės nervą, tačiau vienas svarbiausių, manau, - sandūra tarp standarto ir savitumo.

Šiandien uoliai mėginame įsisąmoninti tą vadinamąjį šiuolaikinį gyvenimo standartą ir bandome jį pritaikyti savo istorijai, savo atminčiai, kitiems svarbiems dalykams, tačiau egzistuoja - privalo egzistuoti - ir mūsų nacionalinis savitumas, kuris yra susijęs su specifine mūsų kultūros tradicija, agrarinės, bet kartu demokratiškos tautos tradicija, su savomis traumomis, sovietmečio istorija, kovomis dėl tautinės valstybės, dėl Nepriklausomybės... Tai savitas mūsų pasakojimas apie mus pačius, darantis mus išskirtinius dabartiniame pasaulyje.

- O triukšmas kyla dėl to, kad šis pasakojimas vadinamųjų europietiškųjų standartų neatitinka?

- Nesakyčiau „europietiškųjų“, nes Europos tradicija, ypač nacionalinių teisių, religijų ir kultūrų klausimais, išties yra nepalyginti platesnė už tą standartą, kurį teisingiausia būtų įvardyti globalios vartotojiškos visuomenės standartu.

Konfliktas tarp šio standarto ir nacionalinio kultūrinio savitumo, manau, darosi labai pavojingas. Jo gilėjimas ES kelia grėsmę todėl, kad ir vėl imama veržtis į aklas ideologines kovas, kur neberūpi pati kultūra, demokratijos vertybės.

Štai čia ir yra iššūkis nūdienos pasauliui - būtina surasti šių radikaliai skirtingų mąstysenų ir vertybių dermę. Globalizacija turi labai daug bėdų ir trūkumų, - bet vis tiek negalime niekur nuo jos pabėgti. Todėl turime išmokti suderinti savitumą ir standartą, globalios visuomenės gyvenseną ir nacionalinės kultūros tradicijas, kol prieštara tarp jų galutinai nesuskaldė mūsų visuomenių.

Pavyzdžiui, Vengrijoje, kaimyninėje Lenkijoje, kai kuriose kitose Europos šalyse visuomenė jau šiandien yra smarkiai suskilusi ir susipriešinusi tarp radikalios nacionalistinės dešinės ir liberaliosios visuomenės dalies. Per Donaldo Trampo rinkiminę kampaniją panašus skilimas ryškėja ir JAV. O tokiomis įtampomis, kaip žinoma, lengvai gali naudotis įvairios piktavalės išorinės jėgos.

Taigi Lietuvos aistros dėl Just. Marcinkevičiaus nėra toks jau atsitiktinis ir provincialus dalykas, kaip iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti. O tai, kad diskusija plieskiasi būtent aplink šio poeto asmenybę, įrodo, jog jis mūsų atminčiai vis dėlto yra vienas svarbiausių - kertinė figūra.

- Kokia turėtų būti teisinga kultūros žmonių pozicija šių diskusijų akivaizdoje?

- Man atrodo, yra svarbu išlaikyti argumentuotą diskusiją. Juk tai ir yra demokratinės visuomenės pagrindas - visuomenėje nuolat vyksta debatai, bet labai svarbu, kad jie vyktų argumentuota kalba - nepavirstų priešų ieškojimu ir kitų žmonių juodinimu.

O to, deja, neišvengta ir diskusijoje apie Just. Marcinkevičių, ir ginčijantis dėl sovietinio paveldo, galime prisiminti, iki kokių žemumų buvo nusiritusi diskusija dėl Žaliojo tilto skulptūrų... Jei tokios diskusijos nevirstų tiesiog tuščiomis rietenomis ir kaltinimais kits kitam, nesirenkant žodžių ir neieškant argumentų, jas galima būtų vadinti pozityviu reiškiniu - visuomenės sveikimo ženklu.

Diskusijos yra neišvengiamos dar ir dėl to, kad turime labai daug traumų iš praeities. Esama tam tikros logikos, kurią yra nustatę traumų tyrėjai. Pasak jų, aštrios diskusijos dėl to, kas yra įvykę praeityje, įprastai prasiveržia maždaug po ketvirčio amžiaus, kai užauga nauja karta, o senesnės kartos žmonės nustoja slopinę savo atsiminimus ir pradeda liudyti.

Mūsų atveju kaip tik ketvirtis amžiaus ir praėjo, todėl pradedama atviriau apie sovietmečio patirtis klausinėti, išsipasakoti, diskusija kaista... Mums svarbu apie tai kalbėti dar ir todėl, kad galėtume perduoti žinojimą apie sovietmetį jaunosioms Lietuvos kartoms - Nepriklausomybės augintiniams.

Labai svarbu, idant jaunoji karta, suprasdama visas prieštaras ir skaudulius, perimtų ne stereotipus, bet mokytųsi mąstyti, pastebėdama visas žmogiškosios realybės puses, ir būtų atidi tiek faktams, tiek vertybėms.

Tylėti, manau, negalima. Tačiau nereikia pamiršti ir medijų vaidmens. Juk šių laikų medijos yra linkusios ne tiek analizuoti mūsų gyvenimo problemas, kiek kaitinti visuomenės emocijas, žaisdamos stereotipais... Todėl mūsų diskusijų kokybė ir tonas labai priklausys ir nuo to, ar žiniasklaidai dar bent kiek rūpės visuomenės reikalai, ar tik jos pačios pelnas ir reitingai.

- O ar šioje lietuvių tautos diskusijoje dėl tapatybės neįžvelgiate aktyviai dalyvaujant išorinių jėgų? Nemanote, kad yra vykdomas sąmoningas ES erdvių denacionalizavimas ir jį inicijuoja būtent ponai iš Briuselio?

- ES junginio atsiradimas, kontinento susivienijimas man yra neabejotina vertybė. Apie vienokią ar kitokią tautų sąjungą buvo mąstyta ne vieną dešimtmetį dar prieš didžiuosius pasaulio karus. Prisiminkime kad ir mūsų Oskaro Milašiaus idėjas...

- Bet juk jis svajojo būtent apie tautų sąjungą.

- Taip, tautų sąjungą, bet platesnę už atskiras nacionalines valstybes. Tai jungtis, galinti padėti Europai išvengti didžiulių karų ir kitų kataklizmų.

Šiuo metu vyksta ES raidos, jos tobulinimo procesas, o jame kliudo labai didelis plyšys tarp biurokratinio ES valdžios aparato ir jos bendruomenių. Ir ne tik mažosios valstybės patiria nepasitenkinimą, nejaučia ryšio tarp valdžios ir visuomenių interesų... Pažvelkime kad ir į Britanijos santykį su Briuseliu ir visa ES - tą susikaupusį britų skepsį ir laukiantį itin rizikingą referendumą, - tai rodo, kad šias problemas jaučia ne tik mažųjų ar naujai priimtų valstybių visuomenės, bet taip pat ir didžiosios, taip pat ir senbuvės.

- Natūralu, Europai nepatinka tapti betaučiu dariniu, o ES strategai, atrodo, būtent tokį stengiasi sukurti.

- Bet aklas priešinimasis europiečių sambūviui - jokia išeitis. Mažos pavienės valstybės tokiu atveju taptų dar silpnesnės, o jų išnykimo grėsmė - dar didesnė. Manau, reikėtų ieškoti aukso vidurio - europietiškojo tautiškumo modelio. Tai būtų universalesnio europietiško sąmoningumo ir lokalesnio nacionalinio patriotizmo jungtis.

Esu įsitikinęs, kad tai itin svarbus istorinis iššūkis. Globalizacijos laikų pasaulio, kuriame vis dar gyvename, ateitis nemaža dalimi gali ir priklausyti nuo to, kaip pavyks su šiuo iššūkiu susidoroti.

O tai, ką jūs įvardijote kaip denacionalizaciją, pavadinčiau nedovanotinu ir vis didėjančiu Lietuvos valdžios abejingumu lituanistikai ir humanistikai apskritai. Jau devintus metus vadovauju Lietuvių literatūros ir tautosakos institutui, tad iš patirties galiu patvirtinti, kad mūsų valstybė neturi aiškios strategijos, kokį vaidmenį jos gyvenime turėtų atlikti lituanistika, lietuvių kalbos, literatūros, istorijos tyrimai, jų sklaida visuomenėje, užsienyje...

Kalbant apie visus mūsų minėtus, vis aštrėjančius konfliktus dėl tapatybės, šie klausimai išties turėtų būti itin svarbūs, o pas mus palikti tarsi savieigai, anoniminiams biurokratiniams ir rinkos mechanizmams valdyti.

Globalioji mokslo konkurencija, konkurencija dėl studijų krepšelių, dėl projektinio finansavimo... Neva kas geresnis, tas ir laimi, tačiau pamatiniai vertybiniai dalykai šiame sudėtingame administravimo mechanizme pradingsta, ir tampa net nebeaišku, ar valstybėje apskritai kas nors mato strateginius tikslus, - vardan ko galų gale veikia visa jos išaugusi biurokratinė mašina.

Tokios strategijos ir politinės valios nebuvimas, manau, kaip tik ir yra tai, ką jūs vadinate „sąmoninga denacionalizacija“.

- O kaip reikėtų padėtį pataisyti?

- Labai norėtųsi palinkėti, kad mūsų valstybės sprendimai kultūros, švietimo ir mokslo politikoje būtų priimami drąsiau, suvokiant savo interesus, mąstant sava galva, o ne automatiškai taikant standartus. Savos laikysenos, savojo stuburo buvimas juk yra neatsiejamas nuo laisvės sąvokos. Laisvė suteikia teisę mąstyti savaip. Jeigu mes iš tiesų gyvename laisvoje ir demokratiškoje aplinkoje, susidurdami su tikrove turime priimti savo sprendimus. O iš tiesų elgiamės taip, tarsi būtume kolonizuoti.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“