Eimunto Nekrošiaus „Dieviškąją komediją“ regos negalią turintys asmenys „pamatė“ moderniu būdu

„Šio projekto tikslas – kultūrinės aplinkos pritaikymas akliesiems ir silpnaregiams, siekiant pagerinti teatro meno prieinamumą. Vakarų Europoje tokia praktika yra labai populiari: žmonėms su regėjimo negalia pritaikomos įvairios meno rūšys, kurių supratimui paprastai reikalingas regėjimas. Džiaugiamės, kad jau daug metu galime pakviesti į teatrą ir mūsų šalies regėjimo negalią turinčius žmones. Nuo 2012 m. tokie spektakliai vyksta dukart per metus“, – sakė Lina Puodžiūnienė, LASS (Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga) respublikinio centro vyr. specialistė.

Ne tik „Dieviškąją komediją“, bet ir visus kitus, regėjimo negalią turintiesiems pritaikytus spektaklius, įgarsino aktorė Adrija Čepaitė.

„Paprastai, ruošdamasi spektaklio įgarsinimui, kone išmokstu jį mintinai. Išjungusi garsą, vis iš naujo žiūriu įrašus, kad išmokčiau matyti tai, kas kiekvienoje scenoje svarbiausia – juk garsą silpnaregiai girdi, o mano užduotis – taupant žodžius nupasakoti tai, kas vyksta scenoje. Didžiausias iššūkis – kai pastarojoje būna keli aktoriai ar vyksta daug veikėjų įtraukiantis veiksmas – tuomet reikia rasti geriausiai kontekstą atspindinčias detales“, – sakė A. Čepaitė.

Ji pažymėjo, kad kiekvienas žmogus tas pačias sąvokas gali suprasti skirtingai.

„Pavyzdžiui, frazė „graži mergaitė“ kels vis kitokias asociacijas, – palygino aktorė. – Džiaugiuosi, kad man užteko drąsos imtis šio spektaklio – darbas buvo tikrai nelengvas. Tai – vienas tų spektaklių, kur veiksmas ir garsas išsiskiria, kur judesys neiliustruoja teksto, o pažodžiui persakyti veiksmai netenka prasmės. Todėl perteikti Nekrošiaus metaforų pasaulį – sunku“, – pabrėžė A. Čepaitė.

Aktorė pastebėjo, kad savęs neklausia, ar tai, ką daro, jai yra įdomu. „Ko gero, gyvai vykstantis spektaklio įgarsinimas yra sunkesnis nei sinchroninis vertimas, todėl Europoje tuo užsiima nedaug žmonių. Tačiau gyvenime turime išmokti duoti, o spektaklio įgarsinimas man – viena iš tokių galimybių“, – sakė aktorė.

Spektaklį žiūrėjęs Arvydas Juchna pažymėjo, kad šis, E. Nekrošiaus, spektaklis, savo pobūdžiu nėra lengvas.

„Dieviškoji komedija“ be išankstinio pasiruošimo būtų sunkiai suprantama, tačiau su kūriniu buvau susipažinęs dar mokykloje, – įspūdžiais dalinosi neregys. – Šiame spektaklyje tai, kas vyksta scenoje, skiriasi nuo to, ką kalba aktoriai, todėl gyvas nupasakojimas mums, neregiams – vienintelė galimybė suprasti spektaklį“.

Jo teigimu, įgarsinimas netrukdė susidaryti asmeninę nuomonę, o kitąkart veiksmo būdavo tiek daug, kad nelikdavo nė minutės pasinerti į pamąstymus. Spektaklyje su įgarsinimu A. Juchna dalyvavo trečiąkart, rašoma pranešime spaudai.

Garsinis komentavimas ar garsinis vaizdavimas – tai technologija, užtikrinanti geresnį vizualiųjų menų supratimą. Garsinis vaizdavimas padeda neregiams geriau suprasti teatro spektaklius, kino filmus, televizijos laidas, dailės parodas, sportines varžybas. Spektaklio metu vizualizuojamos nebyliosios scenos, komentarai įterpiami natūraliose pauzėse tarp dialogų. Juose yra apibūdinamas aktorių elgesys ir kūno kalba (gestai, mimika t. t.), scenografijos pasikeitimai, kostiumai, spektaklio vaizdinė instaliacija bei kiti vizualiniai aspektai. Garsinis vaizdavimas transliuojamas FM bangomis iš siųstuvo į bevieles ausines, kurias naudoja neregintieji žiūrovai.

Nuo 2012 m. neregiams ir silpnaregiams pritaikyti spektakliai su garsiniu vaizdavimu:

A. Čechovo „Dėdė Vania“, režisierius Ericas Lacascade

H. Ibseno „Visuomenės priešas“, režisierius Jonas Vaitkus

F. Molnar „Lilijomas“, režisierius Laszlo Bagossy

Just. Marcinkevičius „Katedra“, režisierius Oskaras Koršunovas.

Spektaklius su garsiniu vaizdavimu jau aplankė 155 žmonės su regos negalia.