Eilėraščiai ateina iš paveikslėlių

Regėjimas silpsta

Karolina iš knygų spintos išima krūvą sąsiuvinių. Jie tvarkingai aplenkti, iliustruoti paveikslėliais, iškarpomis iš laikraščių ir žurnalų. Tais, į kuriuos panirusi mintimis išvysta, tarsi pati būtų gamtoje. Tada gimsta eilėraščiai. Dauguma jų – vaikams.

K.Kazlauskienė atverčia vieną savo kūrybos sąsiuvinį ir, uždėjusi lupą ant rankos su rašikliu, vedžioja dideles raides. Tik taip ji pati užrašo savo eilėraščius.

Nuo mažumės turėjusi problemų dėl silpno regėjimo, šiandien Karolina žino, jog jos akys dar labiau silpsta. Negelbsti nei vitaminai, nei akiniai.

„Jei operacija padėtų, seniai būtų atlikta“, – apie savo negalią sako neseniai 68-erių sulaukusi kūrėja.

Moteriai kasdienėje buityje gelbsti kartu gyvenanti moksleivė anūkė. Karolinai dėl blogo matymo sunku gaminti valgį – nuolat apsidegina ar nusipliko rankas.

Į gatvę moteris eina dar be neregio lazdelės. Beveik šešėliais mato gatvę ir žmones. Į renginius ją dažniausiai lydi anūkė arba bičiuliai iš Silpnaregių ir aklųjų sąjungos Pakruojo skyriaus.

Kaimą turėjo palikti

Iš Sosdvario kaimo, kuriame pastaruosius aštuonerius metus gyveno su vyru, į Pakruojį K. Kazlauskienė persikėlė prieš trejetą mėnesių.

Praėjusiais metais jos gimimo dieną netikėtai vyras mirė. K.Kazlauskienė antrą kartą gyvenime tapo našle. Po laidotuvių ji kurį laiką sunkiai sirgo. Liga pasiglemžė dalį jos sveikatos.

„Nebegalėjau nė rankos pakelti. Vaikai nebepaliko vienos kaime. Išnuomojo butą mieste ir parkraustė. Bijojo, kad žiemą užpustys ir nebegalės manęs pasiekti“, – apie savo vaikų sprendimą, kaip tinkamiau pasirūpinti pasiligojusia motina, pasakoja Karolina.

„Norėčiau ten, – tyliai atsidūsta Karolina, – bet nebeturiu sveikatos“. Ją traukia kaimas, ilgesys nedingsta.

Vietoje gamtos – paveikslėliai

Karolina, gyvendama kaime, rašydavo mažiau. Kūrybai laiko nelikdavo dėl kaimiškų darbų gausos.

„Be gamtos kurti negalėčiau, – imdama iš spintos dėželę kupiną įvairiausių iškarpų su paveikslėliais, sako kūrėja. – Vaikai ir anūkai man parūpina paveikslėlių, kad turėčiau į ką pažiūrėti“.

Pasiima paveikslėlį su gamtos vaizdeliu ir žiūri, kol pasijunta tarsi būtų ten. Tada jau gali rašyti.

Taip žvelgiant į laikraščio iškarpą su namu, kuriame gyveno K. Donelaitis, Karolina parašė eilėraštį „Tolminkiemy“. Jį skyrė „Metų“ autoriaus gimimo 300 metų sukakčiai.

Skaitydamas šį eilėraštį, neįtarsi, kad poetė ten nėra nė karto buvojusi. Jos lyrinis herojus, eidamas Donelaičio ir jo būrų taku, jaučia kaip „po kojom gurgžda akmenėliai“, įeina pro šventoriaus atvirus vartus prie dailios kuklutės bažnytėlės, mato ją apsupusius didelius medžius, girdi, kaip Donelaitis “...kviečia mus mylėti,/ kantrybės semtis, išminties,/ vyželių neišsižadėti / ir prisiliest prie praeities“.

Kūrybos metai

Praėjusieji metai, paženklinti vyro netektimi ir kaimo praradimu, Karolinai derlingi buvo kūryba. Aštuoni jos eilėraščiai vaikams iš knygos „Vaikystės dienelės“ buvo išspausdinti „Alma littera“ leidyklos išleistoje eilėraščių vaikams rinktinėje „Vaikystės skaitiniai“.

Rinktinėje K. Kazlauskienės kūryba publikuojama šalia gražiausių Violetos Palčinskaitės, Pauliaus Širvio, Salomėjos Nėries, Justino Marcinkevičiaus eilėraščių vaikams.

Dar viena džiugi žinia Karolinai buvo iš Panevėžio. Dainuojamosios poezijos atlikėjas ir literatas Arvydas Griškevičius K. Karolinos eilėraščių tekstams iš jos poezijos knygos „Širdimi pakartok“ sukūrė muziką ir įrašė 20 dainų į kompaktinę plokštelę.

O užpernai rudenį išleista jos antroji knygelė vaikams „Mana pirmiej skaičė“ tapo vienu populiariausių skaitinių mažiesiems praėjusiais Tarmių metais.

Šiemet ant leidėjų stalo – ketvirtoji K. Kazlauskienės eilėraščių knyga. Ji – Karolinai ir džiaugsmas, ir rūpestis. Knygos leidybai moteris lėšų neturi. Rėmėjų paieška ėmėsi rūpintis Aklųjų ir silpnaregių draugijos Pakruojo skyrius, paskelbė rėmėjų paiešką ir K. Karolinos banko sąskaitą.

Visas turtas – vaikai

Karolina su meile kalba apie savo šešis vaikus, aštuoniolika anūkų ir du proanūkius.

„Mano visas turtas ir džiaugsmas – vaikai.“ Džiaugiasi, kad visi Lietuvoje, kad sukūrė šeimas. Nuo mažumės moteris vaikus mokiusi darbo, leidusi patirti ko vertas pačių rankomis uždirbtas pinigas.

„Negyvenome turtingai, bet visada stengiausi, kad vaikams ko nors netrūktų. Kiek mes laukų nuravėjom, kai su vaikais nuspręsdavom per vasaros atostogas išvažiuoti kur nors į kelionę, – prisiminimais dalijasi Karolina. – „Normų“ ravėti eidavom visi – ir mažieji, ir didesni. Mažiesiems turėdavau padėti, tada atsilikdavo ir dėl to nepatenkinti būdavo didesni. Reikėjo kažką sugalvoti: sekdavau pasaką mažiesiems taip, kad susidomėtų ir didesnieji. Jie norėdami irgi girdėti stengdavosi neatsilikti ir ravėdavo sparčiau“, – prisimena ponia Karolina.