Vos peržengus kolekcininko namų slenkstį, ištinka lengvas šokas. Juk to dar niekada nesi matęs! Vaizdas akyse žaižaruoja, šokinėja nuo vieno paveikslo prie kito, nuo trečio prie ketvirto, nuo ...into iki ...iolikto. Pirmo aukšto veranda, virtuvė, milžiniška svetainė. Antras aukštas. Antro aukšto miegamieji, svetainės, virtuvės. Regis, pabaigos nematyt.

SAVARANKIŠKAI. Ar menas suteikia kolekcininkui laimės? Taip, tačiau jis džiaugiasi ne tik gausia savo kolekcija, bet ir tuo, kad viską pasiekė savo rankomis.
Tačiau savąją meno šventovę E. Kolakauskas užsibarikadavęs po devyniais užraktais. Didžiulis namas ir visi jame esantys paveikslai yra apsaugoti visomis galimomis priemonėmis, kokios turbūt tik egzistuoja. Maksimalų saugumą užtikrinti padeda signalizacijos, trys palaidi vilkšuniai bei aukšta tvora... Visa tai buvo įgyvendinta tuomet, kai prieš keletą metų įsilaužė vagys ir pavogė namuose laikytus pinigus. Įdomu, jog nebuvo paliestas nė vienas paveikslas.
"Užkratas menams"
Tačiau įdomiausia tai, kokiomis aplinkybėmis išsivystė tokia meilė menui. Esą pirmąjį paveikslą E. Kolakauskas prieš maždaug keturis dešimtmečius įsigijo Belgijoje. Jis prisimena tą vakarą, kai ieškojo, kur išleisti svečios šalies pinigus, tačiau visos parduotuvės buvo uždarytos - veikė tik ta lemtinga galerija... Taigi įsigijus šį darbą ir prasidėjo, kolekcionieriaus žodžiais tariant, "užkratas menams".
Vėliau mainais už sekcijos projektą dailininkas Algirdas Taurinskas, kuris tuo metu senamiestyje gyveno kaimynystėje, padovanojo savo paveikslą. Trečiąjį tapybos darbą jis įsigijo iš dailininko Juozo Vosyliaus. "Turėdamas tris paveikslus, anot A. Taurinsko, aš jau buvau meno kolekcininkas", - juokėsi pašnekovas.
Nors pagal specialybę jis buvo "tiksliukas", tačiau suvokimą apie meną jis įgijo tuomet, kai kartu su bičiuliu A. Taurinsku lankėsi galerijose, o šis nuolat jo klausinėdavo: ką matai šiame paveiksle? Ką galėtų reikšti šios spalvos?

PORTRETAS. Juozo Vosyliaus paveikslas, kuriame pavaizduota Angelina Banytė.
"Tokiu būdu aš ir išmokau suprasti meną. Dabar drąsiai galiu teigti, kad meną suprasti gali tik bendraudamas su tos srities žinovais, dailininkais", - sakė kolekcionavimo "liga" sergantis kelių inžinierius.
E. Kolakauskas taip pat yra Lietuvos dailinininkų sąjungos garbės narys, kurio užduotis skleisti žinią apie Lietuvos tapytojų darbus. Taigi, galima sakyti, kad jis užsiima ir mecenatyste. Savo namuose jis nevengia surengti gyvo garsų koncertų, parodų, pasikviesti garbių svečių svitą, kai kuriuos paveikslus netgi parduoti ir taip paremti menininkus.
Papasakoti gali apie kiekvieną paveikslą
Visas didelio namo sienas (net virtuvę!) dabinanti meno kolekcija - tai lietuvių kūrėjų darbai. Apie kiekvieną jų kolekcininkas galėtų papasakoti bent trumpą kūrinio istoriją, simboliką ar kaip šis atsidūrė naujojo šeimininko rankose. Įdomu tai, jog, nors paveikslai pakabinti taip arti vienas kito, o rėmai kartais net liečiasi, bendras vaizdelis atrodo labai skoningai.
Ir nors akys laksto nuo vienos stilistikos paveikslo prie kitos, tačiau erzinančių kontrastų nėra. Meno mėgėjas sakė, jog besikuriant naujuose namuose, tik išdažius sienas, viskas atrodė taip nyku ir nuobodu, jog paveikslai tiesiog prašyte prašėsi ant sienų. "O tie, kurie sako, kad "O man nieko nereikia", man dvelkia beskoniu kefyru..." - dalinosi asociacijomis.
Ilgai kauptą kolekciją jis vadina puikia investicija. Vieni investuoja į nekilnojamąjį turtą, kiti perka akcijas, o E. Kolakauskas - paveikslus. Juk jų vertė su metais tik auga, o po dailininko mirties kaina gali išaugti net keletą dešimčių kartų. Paklaustas, ar yra buvę, jog kūrinio vertė laikui bėgant nukrito, šis atsakė, jog apie tokį atvejį negirdėjęs.
Kolekcijoje ir Prano Domšaičio darbai
Tai kuris gi paveikslas kolekcininkui yra pats artimiausias? E. Kolakauskas atsakyti nesiryžo - juk kiekvienas iš jų turi skirtingą istoriją, stilistiką ir dėl to skleidžia žavesį.

LEONARDO Gutausko paveikslas.
Vis dėlto turbūt didžiausią namo plotą dengia žymaus dailininko Augustino Savicko darbai. Vedžiodamas po namus kolekcininkas pasakojo, jog pažintį jie užmezgė, gerdami "velnio lašus". Dailininko dirbtuvėse ištisą savaitę jie dalinosi patirtimis, gyvenimo istorijomis bei meno atradimais. Šiandien vieno šio dailininko, kuris prieš trejus metus paliko gyvųjų žemę, paveikslo kaina ženkliai padidėjo.
Nors šio tapybos patriarcho paveikslai nedvelkia natūralizmu, tačiau kolekcininkas akcentavo išskirtinę spalvų gamą. Esą vienos spalvos fone čia galima išvysti be galo daug atspalvių.
E. Kolakauskas taip pat parodė vieną iš keleto Prano Domšaičio paveikslų, kurių įsigijo Pietų Afrikos Respublikoje. Čia dailininkas kadaise intesnyviai dirbo ir rengė parodas.
Tarp neįkainojamos kolekcijos darbų - Kazio Šimonio, Algirdo Petrulio, Leonardo Tuleikio, Antano Martinaičio, Adomo Galdiko, Adomo Varno, kūrusio pirmuosius lietuviškus pinigus, Viktoro Vizgirdos, Jono Daniliausko ir kitų menininkų paveikslai. Taip pat galima rasti paties kolekcininko portretų.

ANTANO Gustaičio portretas. Autorius Viktoras Vizgirda.
E. Kolakauskas pažymėjo, jog paveikslų nebūna negražių. Tačiau įgavus pamatus, žinių, kūrinys tampa įdomus, pradedama įžvelgti jausmą, gylį, tūrį: "Paveikslas gali nepatikti, bet sakyti, kad jis negražus - tai žemas lygis."
Pasiekė savo rankomis
Žinia, kolekcininko namuose įdomūs ne tik paveikslai, bet ir antikvariniai baldai, vazos, žvakidės. Čia taip pat gausu skulptūrėlių, tarp kurių nemažai religinio pobūdžio, o kai kurios - šiuolaikinės. "Kartais įspūdingas didelio menininko kūrinys jausmo, šilumos neskleidžia", - vieną iš savo skulptūrų pademonstravo kolekcininkas.
Tačiau E. Kolakauskas nežada kolekcionuoti kažko daugiau nei tapybos darbus. "Į visą šią kolekciją įdėta daugybė lėšų, - išdavė pašnekovas. - Tačiau juk reikėjo vaikus į mokslus išleisti, namą įsirengti, išsilaikyti. Skulptūrų kolekcionavimas šiandien peršoktų visas ribas."
Ar menas suteikia kolekcininkui laimės? Taip, tačiau jis džiaugiasi ne tik gausia savo kolekcija, bet ir tuo, kad visko pasiekė savo rankomis. Juk dar būdamas jaunuolis, baigęs institutą, pradėjęs savo gamybinę veiklą Klaipėdoje atvyko apsivilkęs vieninteliu savo išeiginiu kostiumu ir rankoje laikydamas užrašų ir knygų prigrūstą "čemodaną".
"Apsigyvenau bendrabutyje. Neturėjau ničnieko! Ir nebuvo artimųjų, kurie padėtų man išsilaikyti - tik dėdę, kuris tuo metu dėstė pedagoginiame institute", - kalbėjo E. Kolakauskas.
Menas - tai lyg elektra
Vis dėlto net ir beveik pusę amžiaus menu besidomintis E. Kolakauskas taip ir nesužinojęs, kurgi yra tos meno ribos. "Tai tas pats, kas ieškoti elektros ribų", - lygino įspūdingų namų šeimininkas.
Ar taip besidomint ir išmanant tapybą nekilo noras pačiam ieškoti įkvėpimo drobėje? Taičiau E. Kolakauskas pripažino, jog tapyti jis bijantis pradėti. "Bijau tai daryti prastai... Be to, dar neturiu savo mąstysenos, kaip turėčiau tai daryti, nelabai jaučiu proporcijas, nelabai žinau spalvinių gamų. Visa tai mane varžo", - sakė pašnekovas.
Tačiau jei kada nors jis vis dėlto sugalvosiąs pradėti tapyti, meno mėgėjas žada tai daryti tiesiog iš širdies. "Aš noriu atsipalaiduoti ir patirti meilę, o gal net ir ekstazę tapydamas", - teigė kolekcionierius.
Skaldyti - nevalia
Kokia šių darbų ateitis? E. Kolakauskas griežtai nukirto, jog kolekcija nebus daloma ir ja pasigrožėti galės artimieji, atvyksiantys atostogauti į Palangoje, visai šalia jūros, įsikūrusius namus: "Skaldyti - reiškia išmesti. Šie paveikslai liks mano šeimai ir, žinia, jų vertė po dešimties metų bus dar didesnė."

INVESTICIJA. Ilgai kauptą kolekciją Edmundas Kolakauskas vadina puikia investicija. Vieni investuoja į nekilnojamąjį turtą, kiti perka akcijas, o jis - paveikslus. Juk jų vertė su metais tik auga, o po dailininko mirties kaina gali išaugti net keletą dešimčių kartų. Paklaustas, ar yra buvę, jog kūrinio vertė laikui bėgant nukrito, šis atsakė, jog apie tokį atvejį jis negirdėjęs. Nuotraukoje kolekcininkas prie Augustino Savicko tapybos darbo.
Žinia, turto nepasidalijimas ardo daugelį šeimų. Kaip šį pomėgį toleravo kolekcininko šeima? Anot E. Kolakausko, artimieji tai priėmė labai natūraliai, o atžalos išaugo tvirtais ir intelektualiais vyrais. Vienas jų šiandien yra architektas, kitas baigė statybų inžineriją, o trečias, jauniausias sūnus, yra muzikantas, grojantis Gintaro Rinkevičiaus orkestre.
Tėvo įvėpta meilė menui praplėtė vaikų akiratį, pasaulio suvokimo ribas. Tomas Manas yra sakęs: "Menas - pats žavingiausias, pats griežčiausias, pats džiugiausias ir geriausias simbolis amžino, nepavaldaus protui žmogaus veržimosi į gėrį, tiesą, tobulybę." Taigi mylėkime meną ir pasaulis bus gražesnis.
Rašyti komentarą