Dvi duoklės vardams ir istorijai

Emigrantė rusė už beprotiškus pinigus parduoda didžiojo Andrejaus Tarkovskio archyvą, lietuvė sukuria jautrų filmą apie jo seserį Mariną. Atmetus beprotiškus pinigus, abudu veiksmai yra reikšmingi. Bent jau istorijai: archyvas sugrįžta į pasaulinio garso režisieriaus Tėvynę, filmas papildo išskirtinės šeimos archyvą (moraliniai aspektai istorijai nelabai svarbūs). Dalia Cibauskaitė, kūrybiniu pseudonimu Dali Rust, pernai Naujuosius sutiko netoli Maskvos, Marinos Tarkovskajos ir jos vyro režisieriaus Aleksandro Gordono užmiesčio name, ten ir buvo susukti paskutiniai jos filmo kadrai.

Šio Dalios filmo apie rusų poeto Arsenijaus Tarkovskio dukrą ir pasaulinio garso rusų režisieriaus Andrejaus Tarkovskio seserį Mariną iki šiol nebūta progos pamatyti ne tik mums, bet ir kai kuriems iš jos komandos, bent jau esančios Lietuvoje, nes filmas „Marinos namai“ kol kas buvo rodytas tik Sankt Peterburge, Maskvoje, Kaliningrade. Lietuvoje greičiausiai rasis proga jį išvysti kitąmet.

Jaudinanti pažintis su Tarkovskio kinu ir darbas su garsiu lietuvių kino režisieriumi Šarūnu Bartu, matyt, darė savo (ir, matyt, ne vien tik tai), kad Dalia pasirodė esanti itin kibi temų atžvilgiu. Tai akivaizdu, nors, tiesa, iš to kol kas ne itin didelio režisūrinio bagažo. Iki šiol akyse stovi graudžiai liūdno dokumentinio filmo „Nadiežda“ scenos, kur matai senutę, bevardį pasaulio kareivėlį, pasmerktą pralaimėti gyvenimo imtyje, tegu ir paliekantį žymę arti buvusiojo sieloje... Režisierė imasi tų temų, kurios ją iš tiesų sujaudina, jeigu ne sukrečia, ir kurių pavidalai liktų pasmerkti laiko dulkėms, jei ji nepabandytų jų suturėt vaizdu. Ir postūmis sukti filmą apie Arsenijaus Tarkovskio dukrą ir Andrejaus Tarkovskio seserį, kuri po jų mirties užsiima šeimos palikimu, tikriausiai kilo ne iš sensacingų paskatų. Su šia rašytoja memuariste Dalia bendrauja jau ne vieni metai, yra organizavusi dvi jos viešnages Lietuvoje. Taip prieš porą metų gimė ciklas renginių „Įamžintas laikas“, skirtas tėvo poeto ir sūnaus režisieriaus Arsenijaus ir Andrejaus Tarkovskių kūrybai, šiemet, galima sakyti, tik Dalios dėka pavasarį Vilniuje ir Klaipėdoje buvo paminėti jubiliejiniai Andrejaus Tarkovskio metai (balandžio 4 dieną jam būtų suėję 80). Tuose vakaruose ir buvo parodyta ištrauka iš beveik gatavo dokumentinio Dalios darbo, kuris tada dar vadinosi „Tarkovskių šeima“.

„Anksčiau Mariną matydavau tokią: visad pasipuošusi, dailiai susišukavusi, kiek padažiusi lūpas, beveik visad rimta, - prisimena dokumentinio filmo priešistorę režisierė. - Ji kalba apie tėvą ar apie Andrejų, ir aš nutverdavau save galvojant, kad tai tik dalis tiesos. Namuose ji linksma, kartais susierzinus, bet visad tvirtai laikanti šeimos vairą savo rankose, nors tuo pat metu moteriškai trapi, švelni, rūpestinga ir lengvai pažeidžiama.

Manęs ne vienas klausė, kodėl aš dariau šitą filmą. Ėmiausi jo suvokusi, kad į savo namus tokiam ilgam laikui ši pora daugiau nieko nebūtų įsileidusi, o gal niekam į galvą tokia mintis ir nebūtų atėjus, o aš negalėjau nepasinaudoti šia draugyste ir išskirtine padėtimi. Marinos vyras, beje, Andrejaus Tarkovskio bendrakursis Aleksandras Gordonas, po filmo peržiūros pasakė, na, pagaliau sukurtas filmas ir apie Mariną, kitur ji tiktai priedas prie Arsenijaus ar Andrejaus. Kai Marinai sakiau, kad ji man primena Stalkerio žmoną iš A.Tarkovskio filmo „Stalkeris“, ši tik nusijuokė ir atsakė: „Skirtumas tik tas, kad mano vyras į zoną nevaikšto ir vaikai sveiki“.

Žiūrint į Mariną ir Aleksandrą, atrodo, ir metai įtakos neturi (vis dėlto aštunta dešimtis), nei socialinė padėtis, nei garsūs giminaičiai, - jie gyvenimo džiaugsmo kupini, visad įvykių sūkuryje, daug kas juos kviečia ir daug kur jie keliauja. Filme apsiribojome tik jų namų erdvėmis - butu Maskvoje ir namu Tarusoje. Filmas pavadintas „Marinos namai“, nes tik dėl Marinos nepailstamos energijos jie yra tokie jaukūs ir šilti.

Kuriant filmą, man nebuvo svarbu jiems įtikti, bet ir nesinorėjo, kad po filmo draugystė baigtųsi. Dirbant labai svarbu pasitikėjimas. Kai pirmą kartą jiems parodžiau ištraukas, emocijos veržėsi per kraštus, jie buvo šokiruoti, matydami save tokius kasdienius ekrane. Ilgai teko įtikinėti, kad žavūs, šmaikštūs ir įdomūs jie yra tokie, kokie yra.“

Marinos tėvas poetas Arsenijus ir brolis Andrejus filme tiesiogiai nefigūruoja, bet, pasak režisierės, Marina dažnai juos prisimena ir apie juos kalba. Marina gana santūriai priėmusi neseną faktą, kad kino režisieriaus Andrejaus Tarkovskio archyvas lapkričio 28 dieną buvo parduotas „Sotheby’s“ aukcione Londone už beveik 1,5 mln. svarų. Buvusios režisieriaus draugės, kino kritikės, knygos „Įsimintas laikas“ bendraautorės Olgos Surkovos archyve - režisieriui priklausiusios užrašų knygelės, knygos „Įsimintas laikas“ rankraštis, filmų scenarijų spausdintos versijos, garso įrašai, kuriuose A.Tarkovskis pasakoja apie savo filmus, taip pat laiškai. Tarp jų - A.Tarkovskio prašymas leisti rodyti filmą „Andrejus Rubliovas“ (1966), skirtas SSRS generaliniam sekretoriui Leonidui Brežnevui. Daug metų užsienyje gyvenanti O.Surkova, parašiusi pretenzingą knygą apie savo santykius su režisieriumi A.Tarkovskiu ir jo šeima „Tarkovskis ir aš“, kur vaizdavo save kaip išduotą ir net finansiškai nuskriaustą draugę, galų gale sulaukė neregėtos kompensacijos.

Andrejaus Tarkovskio dokumentai būtų pravertę ir Maskvoje planuojamam šeimos muziejui, kurio dar vis tikisi ir juo rūpinasi Marina (kol kas namo vietoje, kur Tarkovskiai gyveno 1934-1962 metais, žiojėja duobė).

A. Tarkovskio archyvą įsigijo oficialūs Rusijos Ivanovo srities atstovai, jie ketina jį perduoti Jurjevco muziejui. Čia gimė ir kelerius vaikystės metus praleido režisierius A. Tarkovskis. Čia kasmet vyksta ir jo vardo tarptautinis kino festivalis „Veidrodis“... Baigdama šią temą Dalia prisimena Marinos ištarmę apie dalykus, kurie jai galbūt nelabai patinka, tačiau, anot jos, kiti žmonės irgi turi teisę šnekėti, spręsti ir veikti taip, kaip mano esant reikalinga. „Toks žmogus, kaip Andrejus, buvo susijęs su daugeliu žmonių, - sako Dalia, - visi jie turi prisiminimų, nuotraukų ir vienaip ar kitaip reikštis jiems neuždrausi. Laikas parodo, kurie išlieka, o kurie nueina užmarštin“.

Tęsiant mintį galima tarti, kad Druskininkai yra tas miestas, kuris sieja Lietuvą su poetu Arsenijum Tarkovskiu. Jis lankėsi pas tuomet garsų gydytoją Karolį Dineiką ir apie tai yra minėjęs savo užrašuose. Pasak Dalios, Marina vis dar puoselėja viltį apsilankyti kurorte, kur gimė ne vienas tėvo eilėraštis. Tarp jų ir nepamirštamas: „Vot i leto prošlo/ slovno i nebyvalo...“

Pastaruoju metu po langais aidint Kalėdų muzikai Dalia redaguoja vaidybinio filmo scenarijų, kurį parašė... Katerina Golubeva. Iškart sunku patikėti - ta pati Katerina Golubeva, garsioji Šarūno Barto aktorė, žmona, paskui tapusi prancūzų režisieriaus Leoso Karakso (Leos Carax) mūza ir prieš metus staiga užgesusi Paryžiuje. „Katerina atsiuntė man keliolika scenarijaus variantų, nesinorėtų, kad jie nueitų į niekur. Pagrindinė tema - vyro ir moters santykiai, vienatvės baimė, ieškojimas savęs...“

Katerinos scenarijus - dar vienas dilgsnis kurti. Anot Dalios, moralinė pareiga. Kitaip Dalia, arba Dali Rust, greičiausiai nė nesugebėtų.