Drąsiausias Baltijos regiono iššūkis pasauliui

Komunizmo projektas, Rytprūsiuose pradėtas įgyvendinti 1945-aisiais, susidūrė su milžiniškais sunkumais. Imperinė ideologija čia, kaip niekur kitur pokarinėje SSRS teritorijoje, „šviesų rytojų“ paskelbė ant svetimo gyvenimo pamatų. Naujoji valdžia, į užkariautą teritoriją siųsdama slavų kolonistų armijas, suteikė atvykėliams teisę su medžiaginiu ir kultūriniu palikimu elgtis taip, kaip su fašistiniu priešu, t. y. toliau kariauti, kol akmens ant akmens neliks (išimtis taikyta tik tebeveikiantiems vokiškiems fabrikams ir uostams, nes jie užtikrino darbo vietas).

Karo istorijoje nedaug atvejų, kad įgytais trofėjais – žeme, miestais ir žmonėmis – nugalėtojas nepasinaudotų kaip gyvenimo ištekliais. O Rytprūsių šiaurinę dalį, atitekusią Kremliaus administravimui, imta nuožmiai naikinti. Be jokios atodairos, nepaisant nei sveiko proto, nei ekonominės naudos, visas šimtmečių turtas buvo paženklintas įdagu „fašizmo paveldas“ ir šluojamas nuo žemės paviršiaus. Teritoriją „išvalė“ net nuo vietos gyventojų – tie, kurie nemirė iš bado ir nuo ligų, buvo išgabenti į rytinius Vokietijos rajonus.

„Komunizmo statytojai“ Rytprūsiuose demonizavo griuvėsius. Kolonistai ir atsitiktiniai atvykėliai buvo pripratinti gyventi tarp griuvėsių, kurių jie neįveikė ilgus dešimtmečius. Keistas ir šiurpus faktas: net 8-ajame dešimtmetyje Kaliningradas buvo vienintelė vieta SSRS imperijoje, kur „brandus socializmas“ skelbtas ant neužgydytų 1943 m. bombardavimo ir 1944 m. šturmo žaizdų.

Tačiau ir ant griuvėsių gimsta vaikai. O gimę jie neturi jokio pasirinkimo – pasaulis jiems atsiveria kaip stebuklas. Vaikams nerūpi ideologija, ir net griuvėsius

Rytprūsių paslaptis, kurią bando atskleisti Anatolijus Bachtinas jie priima kaip savastį. Dažnas išgirsdavo ne vien pervadintų gatvių ir rajonų pavadinimus, bet ir ankstesnius – Špandino, Ponartero vardus, nes šalia dar gyveno, tiesa,trumpai, vokiečių kilmės bendraamžiai… 1948–1949 m. visi jie dingo iš akiračio. Tačiau kelerių metų pakako, kad slavų vaikai ir vokišką palikimą priimtų kaip savą. Likę vienvaldžiai, jie su džiaugsmu siausdavo po griuvėsius, rasdami čia ir žaislų, ir ginklų.

Šis rašinys – apie vieną iš dvilypės kartos, gimusios pokariu, atstovų.

Anatolijus Bachtinas gimė 1949-aisiais, kai Karaliaučius jau buvo pervadintas Kaliningradu – vardas suteiktas 1946 m. Nedaug trūko, kad į metrikus būtų įrašyta: gimęs Koenigsberge.

Jaunystėje jis pamėgo dailę ir fotografiją, o šie užsiėmimai įpratino atidžiau tyrinėti į griuvėsius. Žvelgdamas į praeities skeveldras ir plytas, išmoko atskirti įvairių laikų amalgamas, aptikti praeities pėdsakus. Jo laukė nuostabūs atradimai: namo griuvėsiai kartais bylodavo ir apie XIV amžių, ir apie XX a. 4-ąjį dešimtmetį…

Anatolijus buvo devyniolikmetis, kai atėjo 1968-ieji. Tais lūžio metais, balandžio mėnesį, Kaliningrade įvyko pirmasis pokarinis susidūrimas – inteligentija ryžosi pasipriešinti komunistų valdžios ketinimams visiškai sunaikinti Prūsijos Karalių pilies liekanas. Srities partorgas N. Konovalovas, nepaisydamas šimtų protesto parašų, pasiekusių net Maskvą, nutarė susprogdinti paskutiniuosius pilies bokštus. Tai buvo padaryta. Netrukus nušlavė nuo žemės paviršiaus ir visą miesto centrą – Altštatą. Bachtinui tais metais sukako dvidešimt, apie drastišką griovimo akciją jis sužinojo, grįžęs iš privalomosios karinės tarnybos Sovietų armijoje. Karalių pilies sunaikinimas paveikė daugelio žmonių likimus. Barbariškas aktas pasuko ir Anatolijaus Bachtino gyvenimą – jis ėmėsi istorijos studijų, pradėjo gilintis į archyvus.

2004 m. atvykęs į Karaliaučiaus kraštą, aš beveik nieko nežinojau apie vietos kraštotyrininkų veiklą. Susipažinęs su Aleksejaus Gubino vadovaujamo klubo nariais ir ėmęs lankytis kraštotyrininkų „sekmadieniuose“, Bachtino ten nesutikdavau. Tačiau pažintis įvyko gana greitai, tiesa, neakivaizdžiai – išvydau jį TV ekrane. Iš savo darbo kabineto valstybiniame Kaliningrado srities archyve Bachtinas pasakojo žmonėms miesto istoriją.

Mat buvo rengiamasi 2005-iesiems, kai leista paminėti Karaliaučiaus 750 metų jubiliejų. Pirmą kartą po karo pagaliau oficialiai pripažinta, kad ir prūsų, ir vokiečių istorija sudaro „savos istorijos dalį“. Įvyko epochinis lūžis. Maskvos leidimas buvo gautas, pinigai iš federalinio biudžeto paskirti – prasidėjo plataus masto atstatomieji ir remonto darbai. Todėl verkiant reikėjo archyvinių duomenų, brėžinių, rodančių, kokie kadaise buvo namų stogai, jų siluetai. Nuolat prašyta Bachtino pagalbos, o šis, darydamas daugiau negu reikalauja jo pareigos, taigi atlikdamas rusų inteligentui būdingą misiją, dosniai dalijosi sukauptomis žiniomis. Valdžios atstovai, statybininkai, žurnalistai kreipdavosi į jį kaip į paskutinę tiesos instanciją.

Mudu susipažinome ir tapome draugais. Dar po kurio laiko aš supratau, kad šis žmogus padarė žygdarbį, tyrinėdamas Prūsijos istoriją.

Pirmiausia reikėtų paminėti jubiliejiniais metais pasirodžiusį Anatolijaus Bachtino albumą-žinyną apie Rytprūsių teritorijoje stovėjusias Vokiečių (teutonų) ordino pilis. (Замки и укрепления Немецкого ордена в северной части Восточной Пруссии, 2005, Калининград). Į šią knygą sudėti istoriniai pilių brėžiniai, jas vaizduojantys grafikos lakštai, piešiniai, topografiniai žemėlapiai. Pateikiamas terminų žodynas, Vokiečių ordino didžiųjų magistrų registras. Kiekvienos pilies istoriją papildo nuotraukos, liudijančios statinių būklę XX a. pradžioje arba prieš pat Antrąjį pasaulinį karą. Po to įdėtos XX a. pabaigos, XXI a. pradžios nuotraukos, kurias padarė pats Bachtinas. Palyginta Kaliningrado srities ir Lenkijos pilių būklė. Pilys suregistruotos nuo Dancingo-Gdansko iki Ragainės-Ragnito-Nemano.

Ne vien šis albumas atskleidžia Bachtino stilių. Kiek anksčiau, amžių sandūroje, pasirodė albumas-žinynas vokiečių kalba „Užmirštoji kultūra. Šiaurės Rytprūsių bažnyčios“ (Vergessene Kultur. Kirchen in Nord-Ostpreussen,1998–2000, Luneburg, Husum Druck). Knygoje, kuri buvo išleista Vokietijoje 1998 m. (iki 2000 m. išėjo net trys jos leidimai), suregistruotos visos 224 kirchės ir bažnyčios, stovėjusios ar dar tebestovinčios Kaliningrado srities teritorijoje. Joje irgi apstu brėžinių, grafikos kūrinių, piešinių, nuotraukų. Čia itin vertingą dalį sudaro objektai, kuriuos autorius fotografavo ne vienus metus, ne po vieną kartą. Vaizdai sugretinami: vienoje nuotraukoje matome dar stūksančias sienas, kitoje – jau tik griuvėsių krūvą arba visai tuščią plynę. Fotografuota iš tos pačios vietos, bet vis kitais metais. Bachtinas apvažiavo, dažniausiai dviračiu, visą kraštą, nufotografavo visus Dievo namus ar jų liekanas.

Tai neįkainojama kronika. Niūrus kultūros nykimo metraštis. Paradoksas, bet kulto pastatai čia sparčiausiai nyko žlugus komunizmui. Kol gyvavo kolūkiai ir tarybiniai ūkiai, senosios šventovės dar stovėjo su stogais, nes buvo naudojamos kaip sandėliai ar grūdų saugyklos. XX a. 10-uoju dešimtmečiu, žlugus kolektyviniam ūkininkavimui, nutiko blogiausia, nes vargani apgriuvę pastatai neteko paskutinės apsaugos – stogų, o tai reiškė pabaigą. „Viskas nyksta dabar, mūsų akyse, komunizmo nebeapkaltinsi“, – sako Bachtinas.

Karti Rytprūsių kultūrininko duona! Neturėdamas jokių administracinių galių, jis pasmerktas bene vieninteliam užsiėmimui – fiksuoti degradaciją ir žūtį. Net valstybinio archyvo darbuotojas šio darbo ėmėsi be valstybės paramos, savo lėšomis ir laisvalaikiu. Tebedirba jį iki šiol.

Ir vis dėlto didžiausias Bachtino įnašas į Rytprūsių istoriją yra ne albumai, ne kultūros misionieriaus veikla.

Šiemet, baigiantis vasarai, išėjo Bachtino knyga, kurią galima pavadinti drąsiausiu Baltijos regiono iššūkiu pasauliui. Tai knyga-tyrinėjimas, knyga-vizija apie galimą, kone visai realų Sandoros Skrynios kelią į šiaurinę Rytprūsių dalį. Taip, būtent – į dabartinę Kaliningrado sritį.

Kvapą gniaužiantis atradimas.

Knyga parašyta seniai, jos rankraštis gulėjo autoriaus stalčiuje nuo XXI a. pradžios ir laukė paramos leidybai. Kantrybė apsivainikavo sėkme. Ir netgi daugiau negu sėkme: knyga tuo pat metu išėjo ir Kaliningrade, ir Maskvoje.

История Ковчега Завета: oт Синая до Пруссии buvo išleista (nurodant 2011 m., kaip reikalavo leidybos projektas) Kaliningrado srities vyriausybės lėšomis, nors atspausdinta Maskvoje. Kitas variantas, pavadintas komerciškiau – Прусский след Ковчега Завета ir išleistas minkštais viršeliais, pasirodė Kaliningrade leidėjo Vadimo Kurpakovo rūpesčiu.

Viskas prasidėjo lemtingais 1988-aisiais, sužydėjus tautų pavasariui Lietuvoje ir Lenkijoje. Keista, tačiau būtent tada Kaliningrade nuskambėjo mintis, privertusi Bachtiną suklusti. Kažkuris iš vietos kraštotyrininkų pasakė, kad čia vis dar ieškoma Gintaro kambario, o reikėtų kasti kur kas giliau ir ieškoti biblinės Sandoros Skrynios. Kaip – nejaugi Dešimties Dievo Įsakymų plytų? Mintis atrodė absurdiška. Sandoros Skrynia ir Prūsija?!

Tačiau ši idėja Bachtiną ėmė įkyriai persekioti, o dar labiau ją sutvirtino vienas nutikimas. 1989 m., kai perestroikos vėjai pagaliau pasiekė ir Kaliningradą, SSRS Kultūros fondas kartu su TASS mieste įkūrė organizaciją, turėjusią ieškoti Gintaro kambario pėdsakų. Keistoje vietoje (ant vieno iš srities Filharmonijos filialų durų) atsirado keistas užrašas, liudijantis, kad čia veikia Kultūros vertybių buvusioje Rytprūsių teritorijoje paieškų ekspedicija. Bachtinasį šią laikiną organizaciją buvo deleguotas kaip srities archyvo darbuotojas. Netrukus pamatė, kad paieškų ėmėsi nekompetentingi žmonės, o jų veikla – grynas avantiūrizmas. 1992 m. „ekspedicija“ buvo nutraukta.

Tačiau nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Ėmęsis tyrinėti istorinius dokumentus, Bachtinas netrukus aptiko,kad dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje jau 1936 m. veikė panašaus pobūdžio „ekspedicija“. Žinoma, anuo metu ji buvo kur kas geriau organizuota ir finansavo ją ne

Maskva, o Berlynas. Paieškoms vadovavo SS karininkai, talkinami mokslininkų. Organizaciją, pavadintą Ahnenerbe („Protėvių palikimas“), asmeniškai kontroliavo Heinrichas Himmleris, dešinioji Hitlerio ranka.

Pagautas smalsumo, Bachtinas netrukus išsiaiškino, kad fašistų valdžia, remdamasi ilgą laiką vykdomais tyrimais, ieškojo švenčiausių krikščionybės relikvijų. Pasirodo, Ahnenerbe buvo įsitikinusi, esą krikščionybės šaknys siekia šiaurinę Rytprūsių dalį. Po dvejų tyrinėjimo metų

Bachtinas jau galėjo pasakyti: „Aš priėjau prie paradoksalios išvados – Rytprūsių teritorijoje Ahnanerbe esesininkai ieškojo Sandoros Skrynios“ (p. 6, čia ir toliau citatos iš Kaliningrade išleisto programinės knygos varianto).

Nejaugi XX a. 4-ajame dešimtmetyje nacionalsocialistinė Vokietija laikėsi prielaidos, esą judaizmo ir krikščionybės pamatinės vertybės galėtų būti paslėptos senosiose prūsų žemėse? Argi Sandoros Skrynia nežuvo 587 m. pr. Kr.?

Kad atsakytų sau į šiuos klausimus, Bachtinas sugaišo aštuonerius kruopštaus darbo metus. Pradėjęs nuo Šventovės (tamplierių) ir Vokiečių (teutonų) ordinų susikūrimo XI a. ir tyrinėdamas jų kelią, nueitą per šimtmečius, aptiko milžiniškų turtų pėdsakus. Tamplierių ordinas, kaip žinome, buvo arčiausiai Skrynios, nes saugojo Šventovę, o teutonų ordinas buvo arčiausiai mūsų. Bachtinas rašo: „Oficialios Vokiečių ordino istorijos tyrinėtojai iki šiol negali argumentuotai paaiškinti, kodėl 1308 m. iš Venecijos jis persikėlė į Prūsiją“ (p. 211). Gal todėl, kad kaip tik tuo metu Europoje pradėta medžioti tamplierių ordiną? Juk po penkerių metų šis buvo visiškai sunaikintas. Gal panašus likimas laukė ir teutonų? Vadinasi, reikėjo gelbėtis?

„Kur tamplierių turtai?“ – sutrikę svarstė ano meto Europos galingieji, tikėjęsi pasipelnyti iš sunaikinto ordino kasos, iš jo slaptaviečių. Tačiau Romos popiežiui su Prancūzijos karaliumi, persekiojusiems drąsiuosius tikėjimo brolius, teko nusivilti – tamplierių turtų rasti nepavyko.

Bachtinas daro drąsią išvadą: didžiausią savo turtų dalį tamplieriai slapta perdavė teutonams. Kad tai įvyktų, vokiečiai turėjo užbėgti už akių represijoms, pasitraukti kuo toliau nuo politinės jėgos centrų, į krikščionių dar nepaliestas vietas prie Baltijos. Tai buvo sėkminga, nes strategiškai puikiai įgyvendinta operacija. Iš Venecijos, laikinai stabtelėję Vienoje, teutonai persikraustė į Prūsiją. Žinoma, buvo ir kita dingstis – Lenkijos valdovo Konrado Mazovieckio kvietimas. Šis, kaip žinome, kone maldavo, kad krikščionys suteiktų pagalbą apramdyti neramiesiems prūsams. Teutonai atsiliepė. Jų persikėlimas į šiaurę įgavo ideologinę aukos aureolę. Tačiau svarbiausias jų tikslas buvo pabėgti nuo popiežiaus Jono XXII, užsimojusio atlikti ordino turtų reviziją (p. 231).

Šventovės (tamplierių) ordino broliai, pabrėžia Bachtinas, prieš pat susidorojimą su jais dar spėjo išsiųsti į Prūsiją savo flotilę – 18 galerų, gabenusių pinigus ir turtus, o Vokiečių ordino vyriausiajam magistrui Siegfriedui von Feuchtwangenui įdavė laišką, suteikiantį įgaliojimus saugoti tamplierių turtą, buvo apibrėžtos ir sąlygos, leidžiančios teutonams naudotis šiuo palikimu (p. 213).

Perdavimui pavykus, teutonai, dingę iš didžiųjų valdovų akiračio, pasirodė Pomeranijoje, Pomezanijoje, Varmijoje ir Prūsijoje. Atvyko labai turtingi – tą liudijo milžiniškos statybos ir kiti stambaus masto užmojai. Tai buvo neįprasta, nes tokioje vietoje, to meto sąlygomis tokia statybų sparta buvo sunkiai įsivaizduojama – per gerą pusšimtį metų naujose žemėse vokiečiai pastatė dešimtis mūro pilių. Ir dar kokių pilių!

Bet vis dėlto į pagrindinį klausimą lieka neatsakyta.

Tas klausimas Bachtinui nedavė ramybės keliolika metų: ar flotilė, 1308 m. išplaukusi iš La Rošelio uosto ir pasukusi į Baltijos jūrą, Prūsijos link, tikrai gabeno Sandoros Skrynią?

Knygos pradžioje autorius rašo: „Man susidarė įspūdis, kad Sandoros Skrynia (nedidelė auksinė 165 х 60 х 60 cm dydžio dėžė) yra dabartinės Kaliningrado srities teritorijoje, taigi šią prielaidą reikia įrodyti arba paneigti“ (p. 6). O kokią išvadą jis skelbia knygos gale? Ar spėjimas pasitvirtino?

Patvirtinti jį galima vieninteliu būdu: surasti Sandoros Skrynią ir parodyti šventąją relikviją pasauliui.

Ne vienam skaitytojui kils klausimas, ar čia mokslinė, ar fantastinė, ar populiarioji literatūra? Atsakysiu paprastai: pažintinė. Jos autorius labai akylai ištyrė istorinius šaltinius, tarp jų ir Senąjį Testamentą, nes tik jame detaliai aprašomas tikrasis Sandoros Skrynios kelias.

Knygos stilius neįmantrus, skaityti ją tikras malonumas, užversti jos nesinori. Tai enciklopedinio pobūdžio įspūdinga kelionė nuodėmingais tamplierių ir teutonų keliais, aptariant kryžiaus žygius, Europos istoriją ir Prūsijos likimą. Faktų ir įžvalgų nepaprastai turtinga knyga!

Pateikiama versija – drąsi. Mes, lietuviai, Baltijos krašto gyventojai, turėtume ją ypač branginti. Šalia penkių hipotezių, koks likimas galėjęs ištikti svarbiausią krikščionybės relikviją, atsirado dar viena: Sandoros

Skrynia yra baltų žemėse (beje, knygos pabaigoje pristatomos ir kitos versijos).

Kas nesidžiaugs šia hipoteze, tas vargu ar apskritai sugeba žavėtis tyrinėtojo drąsa ir erudicija. Mąstančių žmonių ši istorija nenuvils. Aistringas keturių šimtų puslapių pasakojimas, paremtas ne fikcijomis, o istoriniais šaltiniais, – tai tikras tamplierių turtas.

Nuvilia kas kita – knygos tiražas. Sudėjus į daiktą Kaliningrade ir Maskvoje atspausdintus egzempliorius, susidaro vos 2000 vienetų. Nežinia, ar ši knyga kada nors pasieks nacionalinę M. Mažvydo, Klaipėdos apskrities viešąją I. Simonaitytės biblioteką. Nebent būtų surengti knygos pristatymai, pakvietus juose dalyvauti patį autorių (toks pristatymas spalio 12 d. įvyko Kaliningrado srities bibliotekoje).

Beje, Lietuvai laikas susipažinti su Anatolijumi Bachtinu.

Skaityti šios įstabios istorijos rankraštį man teko laimė jau 2006 m. Nors jo apimtis bent trečdaliu didesnė negu knygoje paskelbtas tekstas, tačiau nei idėja, nei turinys nenukentėjo.

Dažnas Bachtino rankraštis keliauja iš rankų į rankas. Laimė, vienas kitas atsiduria spaustuvėje ir įgauna knygos pavidalą. Kaliningrade jau senokai klajoja savilaidinė Bachtino apysaka „Trečiasis pasaulinis“.

Tai karinis karnavalinis pasakojimas, paremtas tarnybos Sovietų armijoje patirtimi. Pasakojama apie trečiąjį pasaulinį karą, kurio dar nebuvo, bet kurį Anatolijus su bičiuliais kaliningradiečiais jau patyrė. Apysakos herojai – jauni ginkluoti vyrai ir moterys – tikri asmenys su vardais ir pavardėmis. Seni draugai nesipiktina, kad Anatolijus aprašė juos kaip karo veiksmų imperijoje ir Europoje dalyvius. „Trečiojo pasaulinio“ ištraukas 2008 m. gegužę paskelbė dvikalbis literatūros ir meno žurnalas Paralelės-Параллели (Nr. 3), leidžiamas Kaliningrade ir Klaipėdoje, jį galima rasti I. Simonaitytės ir nacionalinėje M. Mažvydo bibliotekose.

Šiuo metu Anatolijus Bachtinas rašo „Vokiečių (teutonų) ordino istoriją“. Dirba seniai, panašu, kad ir vėl nustebins atradimais. Pavyzdžiui, kaip interpretuosime jo teiginį, esą teutonai visada bijojo Lietuvos ir tik patys lietuviai kalti, kad ordinas užsibuvo Karaliaučiuje iki pat 1525-ųjų?