Dramos teatras - išsipildžiusi jaunystės svajonė

Teatro žmogus

Alvydas dalinosi prisiminimais, jog dar tarybiniais metais jis siuvėju dirbo vadinamajame buitinių paslaugų kombinate, tačiau platus kolegų ratas jau seniai žinojo, kad Alvydo svajonė - būti teatro siuvėju. "Monotoniškas darbas man visai nepatiko. Aš norėjau išmokti siūti viską," - sakė siuvimo amato specialistas.

Vieną dieną siuvyklos technologė pasidalino naujiena, kad Dramos teatras ieško siuvėjo. Ji paragino: "Alvydai, einam! Žiū, gal bent vienas iš mūsų pakliūsime!" Ir po to turbūt labai graužėsi - laimingąjį bilietą ištraukė būtent jos kolega.

Pirmaisiais metais siuvėjas sukosi it vijurkas. Juk siuvykloje jis buvo įgudęs "kepti" drabužius it blynus. "Pabaigus siūti vienam spektakliui kostiumus, skubėjau prašyti kitų darbų. Negalėjau tuščiai sėdėti", - dalinosi prisiminimais.

IŠMOKO. Nors Alvydo sritis yra vyriški drabužiai, teatre jis išmoko siūti viską.

Kadaise aktorė Nijolė Narijauskaitė siuvėjui nuspėjo lemtį: "Jei išsilaikysi bent 5-erius metus, tuomet tapsi teatro žmogumi ir čia liksi visam gyvenimui." Šiandien A. Janulis neįsivaizduoja savęs be teatro.

Sudėtingiausi kostiumai - vaikiškiems spektakliams

"Dirbti teatre yra žymiai įdomiau nei siuvykloj. Čia aš bendrauju su aktoriais, režisieriais, dailininkais, pats sukerpu drabužius ir vėliau juos siuvu. Mano sritis iš tiesų yra vyriški drabužiai, tačiau čia aš siuvu viską: nuo vyriškų frakų, puošnių moteriškų suknių iki ypač originalių kostiumų vaikiškiems spektakliams", - pasakojo Alvydas.

Siuvėjas neslepia, kad iš pradžių su kiekvienu nauju drabužio brėžiniu jį apimdavo baimė - kaip šį jam reikės realizuoti? Teko daug mokytis, bendrauti su dailininkais bei dar tuo metu dirbusiais dviem siuvėjais. Dailininkai-scenografai nelabai išmano apie drabužius, o štai rūbų dailininkai jau gali įsivaizduoti kiekvieną gaminio siūlelę. Todėl ir brėžiniai jų būna tiksliausi. Tačiau šiandien Alvydo nebegąsdina niekas.

"Sudėtingiausi, tačiau įdomiausi yra vaikiškų spektaklių kostiumai, reikalaujantys ypač didelio kūrybiškumo. Juk čia tenka kai ką pastorinti, kai ką paversti miško gyvūnu ar pasakų personažu. Kartais atrodo, kad net pats nežinai, ką darai", - juokėsi A. Janulis.

NE GUMINIAI. Teatro sandėliai - ne guminiai. Todėl nebevykstančių spektaklių drabužius dažnai tenka tiesiog išmesti.

Ypač sunku buvo realizuoti Vandelio kostiumą iš spektaklio "Nutikimai Smaližių šalyje". Šis buvo padabintas dešimtimis teniso kamuoliukų, kuriuos teko aptraukti audiniu. Storulio formą, kurią iš porolono pirmiausia išpjaustė dailininkas-butaforas, vėliau siuvėjui teko paversti scenoje dailiai atrodančiu kostiumu. Alvydas apgailestauja, kad daug kruopštaus darbo reikalaujantiems drabužiams dažnai tiesiog trūksta laiko.

Kostiumus siuvėjui reikia paruošti, likus 10 dienų iki premjeros. Juk reikia palikti šiek tiek laiko pataisymams. Būna, kad rūbas nepatinka režisieriui. Šiuo atveju tenka ieškoti kompromisų. Būna, kad apšvietimas pasufleruoja taisytinas vietas. Būna, kad pačiam aktoriui rūbas nepatogus, tačiau dailininkas pokyčių daryti neleidžia - esą neestetiškai atrodys. Tokiu atveju, po premjeros, išvykus dailininkui, A. Janulis nevengia pataisyti nepatogią kostiumo dalį. "Juk svarbiausia, kad aktorius scenoje jaustųsi gerai", - dalinosi patirtimi siuvėjas.

Alvydas prisiminė, kad vienas įdomiausių kostiumų, kuriuos teko siūti, tai - epochiniai rūbai iš marlės. "Siuvom, dažėm, traukėm audinį ir išėjo nuostabūs drabužiai! Tik gaila, kad šis audinys toks neilgaamžiškas..."

Jaunystės svajonė

Alvydas visuomet mėgo estetiką: gražūs drabužiai, plaukai, architektūra, aplinka... Turbūt todėl jis nuo jaunystės svajojo tapti siuvėju arba kirpėju. Tačiau mama jam neleido pasirinkti pastarojo amato - esą už 10 kapeikų kasdien jau geriau sėdėti nei stovėti. "Todėl aš krimtau siuvėjo, vėliau sukirpėjo mokslus. Tačiau išaušo diena, kai vis tiek įvykdžiau kitą savo svajonę - tapau kirpėju", - pasakojo Alvydas.

Po darbo Dramos teatre 15 metų jis keliaudavo tiesiai į kirpyklą. Šis intensyvus ritmas siuvėjui buvo naudingas: pavargęs nuo sėdimo ir ypač kruopštaus darbo, kirpykloje jis atgaudavo jėgas.

Šiandien Alvydas turi kitą pomėgį - savo vaikams jis kuria sodą. "Sako, ateina metas, kai žmogų pradeda traukti prie žemės. Taigi, jaučiu, kad šis metas aplankė ir mane", - juokavo vyras.

Siuvėjas sakė, kad žiemos metu jis galvoja, ką ir kur sodins, o pavasarį jau kimba į darbus. Kurdamas sodą jis atsipalaiduoja, o mintims leidžia pailsėti.

Paklausus, ar Alvydas sau siuvasi drabužius, šis sakė, kad nebent tik daro pataisymus. "Taip kaip šiaučius be batų, taip ir kriaučius... - juokėsi, - Gal ir norėtųsi, tačiau sau laiko nebelieka. O siūdamas greituoju būdu ir įvertindamas šiokį tokį galutinį rezultatą, galiausiai užduodi sau klausimą: "Kam išvis reikėjo siūti? Juk buvo galima nusipirkti."

Kostiumų suskaičiuoti neįmanoma

Alvydas labiausiai laukia, kol visa Dramos teatro šeima pagaliau turės vienus namus. Per pastaruosius metus, kai teatras buvo uždarytas rekonstrukcijai, siuvėjas pajuto didelį atotrūkį nuo aktorių ir režisierių, kurie šiuo metu dirba Žvejų rūmuose.

Rudenį persikėlus į atnaujintą Dramos teatrą, darbuotojas tikisi, kad bent vieną sovietiniu antikvariatu dvelkiančią siuvimo mašiną pakeis nauja ir moderni. Įdomu, kad siuvimo mašinos yra ypač brangus darbo įrankis. Pavyzdžiui, profesionali kilpinė (skirta paltams) siuvimo mašina kainuoja apie 15 tūkst. eurų.

Pasiteiravus, kiek drabužių per 28-erius darbo metus Alvydas pasiuvo, jis sakė, kad tiksliai suskaičiuoti neįmanoma. Juk per metus įprastai įvyksta 7 premjeros, o kiekvienam spektakliui jis pasiuva maždaug po 10 drabužių.

Apmaudu, kad nebevykstančių spektaklių drabužius dažnai tenka išmesti. Suprantama, juk teatro sandėliai - ne guminiai. "Kartais senųjų spektaklių drabužiai panaudojami naujuose, kai kuriuos eksponuoti pasirenka Vilniaus muziejai. Vis dėlto, manau, turėtų būti įrengtas vienas didelis sandėlis, kuriame būtų galima kaupti ir saugoti visus šiuos kostiumus", - sakė Alvydas.