Drabužis - vienas geriausių istorijos pasakotojų

Dažė mėlynai

Tyrinėdami archeologinę tekstilę, daug sužinome ne tik apie praeities technologijas, bet ir kultūrą, ekonomiką ir visuomenę. Tai ir buvo matyti iš Elvyros Pečeliūnaitės-Bazienės pranešimo "Dažikliai, nustatyti Vakarų Lietuvos iškastinėje tekstilėje III-XIII a.". Anot archeologės, išlikę tekstilės fragmentai - pagrindinis elementas aprangos rekonstrukcijai atlikti. Reikia sužinoti, kokia buvo audinio pirminė spalva. Tyrinėjant gauti duomenys aktualūs ir botanikams, chemikams, besidomintiems senovės augalais, jų dažančiomis savybėmis bei naudotomis technologijomis.

Rašytiniuose šaltiniuose apie drabužių spalvas informacija pateikiama tik nuo XIII-XIV a. J. Kraševskio lietuvių drabužių aprašyme, paremtame J. Foigto "Prūsijos istorija", minima, kad moterys dėvėjo lininę pilkos spalvos suknelę, kurią sudarė marškiniai ir prie jų pridurtas sijonas. P. Dusburgietis mini, kad prūsų lietuviai iš Mozūrų kunigaikščio reikalavę duoklės, be kita ko, "gražios spalvos drabužiais". J. Dlugošas rašo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis Algirdas 1377 m. buvo sudegintas su purpuriniais auksu spindinčiais drabužiais.

AMULETAS. Vyrai viduramžių moterims dovanodavo sumedžioto lokio nagą, kuris, tikėta, po mirties padėdavo įkopti į vėlių pasaulio kalną.

"Vakarų Lietuva, kurią mirusiųjų deginimas palietė vėliausiai, yra turtingiausia iškastiniais tekstiliniais radiniais. Jie buvo dažomi tik natūraliais dažikliais. Ir tai buvo sudėtingas menas: reikėjo surasti tinkamą žaliavą ir ją užauginti, tinkamu laiku, kai augalas ar gyvūnas sukaupęs daugiausia dažomosios medžiagos, ją surinkti, ekstrahuoti dažą iš žaliavos, pasirinkti tinkamą pluošto ar audinio dažymo technologiją. Spalvos priklausė ir nuo auginamų avių veislės; jau tada buvo auginami merinosai", - sakė pranešėja.

Dažniausiai audiniai nuo bronzos amžiaus buvo dažomi dažine mėlžole, išgaunant įvairius mėlynus atspalvius (apie 90 proc. audinių), dažine raude, į Šiaurės Europą atėjusia romėniškuoju periodu, ir dažine rezeta - gelsvai, taninais - purpurine. Taip pat paplitę buvo baltos, pilkos, rudos ir juodos spalvos audiniai.

Audžia iš naujo

Konferencijoje kalbėta, jog archeologinė istorinio kostiumo rekonstrukcija yra nauja taikomojo mokslo tyrimų sritis, iki šiol sunkiai įveikiama dėl specialistų trūkumo. Po truputį valstybės institucijos imasi finansuoti šiuos rizikingus, bet labai perspektyvius projektus.

REKONSTRUKCIJA. Tokiu kostiumu šildėsi ir puošėsi XIV amžiaus lietuvės. Kapavietėje rastas sudūlėjęs įkapių audinio gniužulas buvo rekonstruotas iš menkų liekanų.

Apie XIV-XV a. moterų drabužių rekonstrukciją, remiantis Palangos Žemaičių kalnelio kapinyno archeologine medžiaga kalbėjo archeologės Vytautė Lukšėnienė ir Daiva Steponavičienė. Atkuriant XIV a. kostiumą buvo remtasi dviejų moterų įkapių liekanomis. Moters kostiumas komplektuotas iš apatinės suknelės, skraistės ir naginių. Sulankstyta skraistė buvo padėta kaip papildomas drabužis ant mirusios kairiojo šono. Nors anuomet žmonės taupė medžiagą, tačiau ištekėjusios moterys, anot pranešėjų, "ne nėščios nevaikščiojo", tad audinio reikėjo daug - pasikloti, apsikloti ir apsisiausti. Na, o dabartinėms tekstilininkėms reikia pačioms austi, kad palyginus audinių raštus su įkapėmis, jie sutaptų - tada suprasi, kuris raštas buvo tikras.

Kuršiai laidojo mediniuose karstuose, Palangos kapinyne rasta žalvarinių žiedų, kaulinių peiliukų, skiltuvų, titnagų, odinių kapšelių su monetomis. Archeologus nustebino 45-50 metų amžiaus moters 1,88 cm ūgio skeletas; štai kokios būta milžinės. Beje, tik prie moterų drabužių randamas lokio nagas, manoma, šis amuletas turėjo padėti įkopti į anapusinio pasaulio kalną.

Broliška pasaulėjauta

Kaliningrado istorijos ir meno muziejaus mokslininkas Romanas Širouchovas, tyrinėjantis vėlyvojo geležies amžiaus kuršių ir prūsų papuošalus, pastebėjo, jog šie - panašūs, kaip ir šių genčių žemių, valsčių bei pilių apygardų struktūros. XI a. kuršių žemėse dar ne visur buvo deginti mirusieji, o XII-XIII a. Prūsijoje jau pasirodė pavieniai griautiniai kapai. Mirusiųjų deginimo paprotys, paremtas panašia pasaulėžiūra, iš dalies vienijo pietinių kuršių, skalvių ir prūsų genčių kultūras.

PAPUOŠALAI. Iš vėlyvojo geležies amžiaus papuošalų istorikai daug ką gali pasakyti apie kuršių bei prūsų genčių kultūrą, prekybinius ryšius ir gyvenimo būdą.

"Prūsų (sembų) ir pietų kuršių kultūras, turėjusias ir bendras pilkapių kultūros šaknis, suartino IX-XI a. skandinavų tranzitinė prekyba su Rytais per vakarų baltų žemes. Taip galima paaiškinti kuršiškų lankinių segių pasirodymą Kaup-Wiskiauten pilkapyne ir kuršiškų tipų papuošalų pagausėjimą skalvių Linkūnų nekropolyje X a. Nepaisant to, visuose Vakarų Europos rašytiniuose šaltiniuose nuo 1075 m. prūsai ir kuršiai aprašomi skirtingai", - sakė R. Širouchovas. Kuršių teritorijoje rasta kur kas daugiau ir įvairesnių formų papuošalų, tuo tarpu prūsų - ginklų. Labiausiai paplitę prūsų XI-XIII a. papuošalai - pasaginės segės sujungtais žvaigždiniais galais ir žiedinės segės rantytu lankeliu. Lyginant su pietiniais kuršiais, Sembos ir Notangos prūsai XI-XIII a. rečiau naudojo papuošalus įkapėms, o gal net rečiau jais puošėsi. Tai susiję su karinio elito vyravimu prūsų kasdieniniame gyvenime. Panašu, kad XI-XIII a. prūsai labiau vertino unifikuotus papuošalų komplektus ir importą. Genčių ginklai turi daugiau panašumų: tai lauro lapo ir trikampio formos plunksnos įmoviniai ietigaliai, plačiaašmeniai kirviai, iš Rusijos atkeliavę bronziniai ir geležies vėzdai, šalmai, puošnūs žirgo aprangos reikmenys.

Avalynės mados

Archeologė Ramunė Bračiulienė pasakojo apie klaipėdiečių XVI-XVII a. nešiotą apavą: klepę arba šliurę, šlepetę.

"Kad mūsų mieste darbavosi kurpiai, rodo ir gatvės pavadinimas. Klepių dalys yra jungtis, rantas, vidpadis, padas, pakulnė, kartais dar jungties pamušalas, pado iškarta, noselė-tvirtiklis. Pakulnė prie pado buvo prikalta medinėmis vinimis, klepes avėjo vyrai, moterys, vaikai. Jas išmesdavo tik tada, kai nuogomis pėdomis pajusdavo grindinio šaltį", - sakė pranešėja. Klepės į Europą įvežtos iš Rytų Kryžiaus žygių metu, 12-13 a. Šių šlepečių, perimtų pagal prancūzišką madą, noselės taip nusmailėdavo, kad galėjo būti net 3 kartus ilgesnės už pėdos ilgį, ir su jomis pasidarydavo neįmanoma vaikščioti. Noseles grandelėmis segė ties blauzda ir keliais. Į Klaipėdą klepės atėjo jau saikingai susmailėjusios. Durpingame Kurpių gatvės sluoksnyje archeologai atrado 2 710 įvairiausių radinių - atskirų avalynės detalių.

Vasarinių klepių padus gamino iš kamščiamedžio ar kitos medienos pluošto, aptraukdavo stambiųjų raguočių oda. Jos buvo dekoruojamos ažūriniais išpjaustymais, įrėžtiniu ornamentu, liežuvėliu, kai kurioms detalėms naudota avies ar ožkos oda, jas susiuvant augalinio pluošto siūlais.

XVII a. klaipėdiečiai avėjo įvairesnių modelių avalynę: uždarą ir atvirą, su pakulne ir be jos, dekoruotą kaspinais, sagtimis, dirželiais.

Iš senamiesčio kasinėjimų matyti, jog XVII a. Klaipėdoje būta labai daug olandiško importo: buities daiktų, Delfto keramikos, majolikos ir fajanso dirbinių, pypkių, plytų. Rasta nemažai dirbinių iš odos ir avalynės liekanų: padų, dirželių, šonų, daugiasluoksnių pakulnių, 14 sveikų porų batų - pusbačių, klepių, vaikiškų batelių.

Lietuvininkai - puošeivos

Šilutės muziejaus etnografė Indrė Skablauskaitė papasakojo apie šiame muziejuje saugomas puošniausias lietuvininkų kostiumo detales - delmonus ir šimtaraštes juosteles. Juos, kaip ir originalius drabužius, nuotakos vainiką su kuodu, trišakį vestuvininkų papuošalą, vyrišką ausinę kepurę, margaspalvius sijonus, apsiaustus bei pelerinas, prijuostes, kojines, nagines, surinko erudicija garsėjęs dvarininkas Hugo Šojus.

KLEPĖS. Klaipėdos Kurpių gatvėje archeologai atrado 2 710 įvairių avalynės detalių, iš kurių buvo atkurtas miestiečių senovėje nešiotas apavas.

"H. Šojus apie kolekcijos eksponatus pasakojo vadinamuosiuose "spintos aprašuose". Ten jis užsimena, kad juostelės su įaustais tekstais mūsų krašte galėjo būti duodamos "magaryčių", kaip Arabijoje - bakšišas. Mažojoje Lietuvoje daugiausia buvo audžiamos rinktinės technikos juostos, kuriose būta nemažai senovinių ornamentų. Seniausios žinios apie Mažosios Lietuvos juostas atkeliavo iš XVII a., savo darbuose jas mini Teodoras Lepneris ir Matas Pretorijus. Ornamentų pavyzdžius galima išvysti XIX a. pr. Eduardo Gizevijaus piešiniuose. Juostelių menas klestėjo ir XX a. pradžioje, apie tai sprendžiama iš Berlyne surengtos pirmosios Rytų Prūsijos lietuvių liaudies meno parodos, kurioje eksponuota apie 100 juostų", - sakė pranešėja.

Išskirtines siaurąsias juosteles, vadintas pakelikėmis, rištuvais, šimtaraštėmis, audė ir kuršininkai. Per vestuves juostelėmis puošė vyro kiemo vartus, dabino arklius. Inventorinėse knygose likęs įrašas, jog juostelė buvusi padovanota pribuvėjai. Per laidotuves ilgomis šimtaraštėmis juostomis karstai būdavo nuleidžiami į duobę, o jų raštai, simboliai ir tekstai padėdavo lengviau pereiti į anapusinį pasaulį. Beje, J.A. Brandas mini XVI a. Rytprūsiuose gyvavusį paprotį į kapines atnešamą kryžių papuošti šimtarašte juostele. Šimtaraštės dovanotos ir lietuvininkų krašto svečiams, užfiksuota, jog tokia juostele džiaugėsi Rusijos caras ir Vokietijos kaizeris. Kai tekstinės juostelės būdavo audžiamos dovanoms, jas suvyniodavo į kamuolius nuo 5 iki 20 metrų; tada, kai juostelės prireikdavo, atkirpdavo. Merginos savo austas juosteles su 30 ornamentikos elementų ir romantiškais tekstais dovanojo mylimiems berneliams. Vienas tokių tekstų yra: "Per girelę jojau, girios paukštužiai giest, apsistoki žirgeli, duok man paklausyti, ar gegužės balsas, ar lakštingalėlė, ar yra mano mergytės meilingi žodeliai, ne gegužės balsas."

"Delmonas arba daumonas, dimžukas, kišenė, tašė - puošnus ryškių spalvų siuvinėtas parišamas maišelis - aptinkamas tik Mažojoje Lietuvoje. Prisegtuose prie juosmens ir po prijuoste maišeliuose, kurie galėjo būti ne tik austi, siuvinėti karoliukais, bet ir buvo siuvami iš atraižų arba susiūti iš šimtaraščių juostelių, mergelės nešiojosi mišių knygą, šukas, piniginę, nosinę, raktą. Juos turėjo net 3 metų mergaitės", - pasakojo etnografė.