Dėl ko ministras atsiprašytų šiandien

Jei žmonės, kuriantys įstatymus ir tvarką Lietuvoje, būtų skaitę didžiųjų lietuvių veikalus, na, jei ne tik skaitę, bet ir persiėmę jų dvasia, jie žinotų, kur link vairuoti Lietuvą. Apskritai, jeigu pasaulio tvarkdariai daugiau laiko būt praleidę skaitykloje, šiandien Žemėje, ko gero, būtų daugiau proto negu beprotybės. Apie išprusimo, bendrosios kultūros vertę kalbamės su kultūros ministru Šarūnu Biručiu, kuris nebijo būti banalus - kiekviena proga kartoja, kad valstybė prasideda nuo kultūros.

- Vienam savo pasisakyme Briuselyje labai gražiai pasakėte, kad būtent kultūros darbuotojų dėka gyventojai iš naujo atranda istoriją, vertybes, ima dalyvauti kultūroje ir kurti konkurencingus produktus. Gal supratote, kodėl mūsų valstybė, reikalui esant, randa resursų krašto apsaugos biudžetui didinti, o kultūrai - amžinai ne?

- Štai mes kitiems metams paskyrėm papildomų milijonų gynybai, bet vadinamajai minkštajai galiai, kultūriniams dalykams papildomų lėšų nenumatėme, nors turėtų būti aišku: jei mes pripirksim šautuvėlių, bet neįdėsim į širdį ir į galvą tam tikrų vertybių, nebus kam su tais šautuvėliais ginti Lietuvos... Per 25 metus mes tiesiog susiaurinom kultūrą iki meno sąvokos, sumenkinom ministerijos darbą, jos svarbą, kultūros politiką. Aš nė kiek neabejoju, kad ir pilietiškumo ugdymas galimas tik per kultūrinį paveldą, kad pilietiškumas yra kultūros definicija. Siūliau daugiau investuoti į pilietiškumo programas, į siųstuvus, kad šalies pakraščių gyventojai gautų teisingą informaciją, o ne informaciją iš Rusijos, Baltarusijos, kaip šiandien esama; tai ir yra valstybės gynyba, tačiau reikia pripažint ir tai, kad kiekviena institucija žiūri savo interesų.

- Galbūt kultūros nuvertinimas yra bendrojo visuomenės, neišskiriant nė Seimo, išprusimo žymė?

- Neabejotinai, užtat ministerijos dėmesys kultūrinei edukacijai ir išlieka svarbiausias prioritetas. Kai mes sakom „nekultūringas žmogus“, juk neturim galvoje, kad jis nemoka dainuot ar grot, mes sakom „nekultūringas“ bendrąja prasme. Man tik labai gaila, kad čia daugiau neprisideda Švietimo ir mokslo ministerija: matematika, be abejo, svarbu, bet kodėl į privalomąsias programas lig šiol nėra įtrauktas muziejų, teatrų, koncertų lankymas? Juk tai ugdo kūrybiškumą žmogaus. Jis nebūtinai taps menininku, jis galbūt išaugs kūrybingu verslininku, politiku, mokytoju, kuriam kultūra bus tapusi vienu svarbiausių poreikių. Kitas mūsų prioritetas yra kultūra regionuose, ir didžiausi pinigai po edukacijos skiriami būtent čia; tai sulaukia ir nepasitenkinimo, ir kritikos, bet aš esu įsitikinęs, kad Vilniuj, Kaune, Klaipėdoj menas žmonėms labiau prieinamas ir kultūra be didesnės valstybės paramos gali gyvuoti, bet regionuose, kur daug kur viešpatauja vien televizija, reikalinga kryptinga kultūros politika. Pakraščių gyventojai vargu ar atvažiuos į sostinę tik tam, kad išgirstų kamerinį orkestrą, pamatytų gerą spektaklį, - menininkams daug paprasčiau nuvažiuoti pas juos. Jei to nedarysim kryptingai, nemanau, kad bendroji kultūra augs. Kita vertus, pagrįstai didžiuodamiesi pasaulinio lygio kolektyvais, deja, lig šiol neturime nacionalinės koncertų salės, ir, ko gero, tokie esame vieninteliai Europoje. Politikai refleksuoja į visuomenę ir užtat statome vieną po kitos sporto arenas, nors neturime netgi regioninio lygio futbolo. Jei visuomenėje subręs poreikis turėti puikios akustikos šiuolaikinę koncertų salę, kur galėtume kokybiškai klausytis simfoninio orkestro, manau, rasis ir pasiryžimas ją statyti.

- Išsilavinimas tiesiogiai susijęs su knyga. Kada bibliotekų aprūpinimas jomis grįš į prieš krizę buvusį lygį?

- Augam po truputį. Aš visada pažiūriu, ką praėjusi Vyriausybė kiekvienu atveju buvo pasiekusi. Taip, buvo ekonominė krizė, tačiau gana prisiminti, kad tuo metu, kai Lietuvoje bibliotekų fondams lėšos buvo smarkiai kerpamos, Latvijoje, kur krizė buvo net didesnė, asignavimai kultūrai didėjo. Tai prilygo nusikaltimui - negalima kultūros sąskaita brist iš krizės, nes tada krizė tik gilėja. Čia galima prisiminti Vinstono Čerčilio žodžius: net per karą - nė vieno penso nuo kultūros, nes dėl ko tada kariaut... Pagal galimybes padidinom sumą naujiems leidiniams įsigyti, skaičiuojant vienam gyventojui, ir šiandien ji yra 1,97 lito (2009 metais - 0,96, 2008 - 2,58 lito); tendencija yra didėjanti. Bet sugrįšim ir į prieš krizę buvusį lygį, patikėkit.

- Šiandien pinigus skirsto Kultūros taryba, tad ir klausiu, koks ministro vaidmuo jos atžvilgiu: vadovaujantis, patarnaujantis?..

- Tiesą sakant, ir nedidelis, jei žiūrėsim konkrečius projektus (ministras negali į juos kištis), bet, kita vertus, ir didelis, nes ministras nustato gaires, prioritetus. Manieji prioritetai yra tie patys: edukacija, regionai, pilietiškumo ugdymas, kur ir „Misija - Sibiras“ yra svarbus ir natūralus dėmuo. Valstybė prasideda nuo kultūros, tai kartoju kiekvienu savo pasisakymu, ir kol kas bent niekas nedrįsta prieštarauti. Šiandien atsiranda bent jau supratimas, kokią reikšmę ekonomikai, mūsų konkurencingumui turi kultūra. Aš visiškai nesididžiuoju, kad lietuviai gamina baldus „Ikea“, - aš norėčiau, kad įvyktų lūžis ir mes taptume kūrėjų valstybe. Mes turime šešis technologinius slėnius (centrus), laikas atsisukti į kūrybines inovacijas. Kultūros kūrybinės industrijos per krizę buvo vienintelis sektorius, kuris laikėsi stabiliai, ir ne tik Lietuvoje, bet visoje Europoje. Jei norime būt konkurencingi pasaulyje, turime būti kūrybingi, nes pridėtinės vertės atžvilgiu lyginant kūrėją ir gamintoją yra esminis skirtumas kūrėjo naudai.

- Vadinasi, ministras niekuo dėtas, jei taryba skiria finansavimą niekiniam projektui?

- Pasitikiu išrinktais vienuolika Kultūros tarybos narių, kurių pareiga - sąžiningai atlikti savo misiją. Dėl konkrečių projektų įtakos jiems neturiu ir nenoriu turėti.

- Jūsų siūloma teatro reforma sulaukė aršaus pasipriešinimo. Teatro žmonių susibuvime už šią iniciatyvą jums buvo pasiūlyta net atsistatydinti...

- Visada, jei bandai daryt reformas, atsiduri tarp girnų. Na, atstatydinkim ministrą, na ir kas? Gyvenimas nuo to kam nors pagerės? Ar niekas nieko nebedarys? Gali nieko nejudint (buvo kas čia sėdėjo ir nejudino), ir būsi geras: pasveikinsi tam tikra proga, nuėjęs gėlių įteiksi, sakys, koks geras ministras... Tačiau man norisi, kad ir ateity ministrais būtų žmonės, kurie iš tiesų sirgtų dėl kultūros ir norėtų keist situaciją į gera.

- Ar ta reforma, kuri iš dalies gresia aktorių atleidimais, šiuo metu yra svarbiausias jūsų reikalas?

- Bent jau ministrui tai nėra svarbiausias klausimas. Tai teatrų ateities klausimas. Tačiau jūsų klausime matau slypint ir didžiausią traktuotės klaidą. Kultūros ministras siūlo pirmiausia sudaryt oficialią galimybę talentingiems jauniems aktoriams pakliūt į valstybinius teatrus. Šiandien tokio kelio nėra - jie gali ateit tiktai direktoriaut, nes kas penkerius metus skelbiamas teatro vadovo konkursas. Kaip tapti etatiniu valstybinio teatro aktoriumi, jokiam teisės akte nėra parašyta. Diskusijos dėl reformos, dėl to, ar teatras turės įstatymais įtvirtintą kartų kaitos galimybę, tebevyksta; noriu rast atsakymą kartu su teatralais. Jei nevyks natūralūs kaitos procesai, kūrybos nebus. Šiandien tie procesai pas mus sustoję, ir sustoję jau ketvirtį amžiaus.

- Bet kiek bus meno, jei daugelis teatrų taps viešosiomis įstaigomis ir šios ims kalti pinigą?

- To nebus, nes kol valstybė yra savininkė, ji diktuoja ir diktuos sąlygas, o sąlygos labai aiškios - išlaikyt vertybių sistemą. Norit kalti pinigą - prašom, kurkit privačius teatrus ir užsiimkite komercija, tačiau manau, kad paklausūs gali būti ir nekomerciniai spektakliai. Tie, kurie garsiai rėkia, dažniausiai nieko nesiūlo, jie rėkia, kad dabar blogai ir bus blogai. Jei blogai, reikia diskutuot, reikia kalbėt, bet kritika dėl kritikos suteikia negatyvo mūsų gyvenimui, kur jo ir taip apstu. Reikia sakyt, kad imsimės ir kliūtį įveiksime visi kartu, ir turėsim gražią ateitį.

- Prieš porą metų, duodamas interviu „Respublikai“, atsiprašėte kultūros darbuotojų dėl apverktinos jų padėties už buvusias vyriausybes. Už ką atsiprašytumėt dabar?

- Man atrodo, kad šiandien yra kuo pasidžiaugti. Galima džiaugtis, kad kitąmet vien pajūryje po ilgos pertraukos bus atidarytas Klaipėdos dramos teatras, baigta Jūrų muziejaus rekonstrukcija, bus atidaryta Palangos koncertų salė... Tai, kad kitąmet didės mažiausiai uždirbančių biudžetininkų atlyginimai (tarp jų patenka kultūros darbuotojai), irgi nėra visiškai niekas, nors, spalio duomenimis, mūsų kultūros darbuotojų alga, palyginti su Latvijos, Estijos (ne su Prancūzijos ar Švedijos), vis dar atsilieka. Dar turiu vilties, kad biudžeto surinkimas bus geras ir mes tęsim ambicingesnę programą - didesne suma pakelsim atlygius. Žinoma, jei pasitvirtins pesimistinis scenarijus, to padaryti nepavyks.

- Tebesat didelis optimistas...

- Jei netikėčiau tuo, ką darau, tą pačią dieną išeičiau. Turi tikėt, kad ne tu vienas, bet yra daug aplink žmonių, kuriems rūpi, gal skambiai pasakysiu, Lietuva, kurie nori dirbt, nori ją pakeist, o ne kraunasi lagaminus. Aš tikrai nenoriu niekur išvažiuot, nenorėčiau, kad mano artimieji ar vaikai taip pasielgtų, bet tam reikia ir pastangų, ir kantrybės būti piliečiais.

Parengta pagal savaitraštį „Respublika“