Darius Berulis: "Aš esu Kovo 11"

Šokėjas bei choreografas Darius Berulis į susitikimą ateina šlubuodamas. "Sąnarių bėdos, atrodo, atima iš manęs tą nepaprastą laimę ir malonumą šokti scenoje. Širdis kraujuoja, tačiau jeigu esu stabdomas, matyt, taip reikia. Bandau žvelgti į tai kaip į ženklą sukti kitu keliu, bandau prisistatyti kaip choreografas", - sako šypsodamasis jaunas, charizmatiškas šviesiaplaukis, kuris šiandien Klaipėdos dramos teatro senajame pastate vykstančiame festivalyje "Namai" pristato pirmąjį savo šokio spektaklį "Aš esu Kovo 11".

Vaikystėje šokote sportinius šokius, studijavote ir dabar dėstote tautinį šokį, Muzikiniame teatre šokate klasikinį šokį ir kuriate šiuolaikinio šokio teatre "Padi dapi fish". Kuris šokio stilius jums artimiausias? Ar šokėjas privalo būti universalus, kad išgyventų?

Kad ir kaip būtų liūdna, tačiau universalumą šokėjams primetė mūsų sunki realybė. Kodėl liūdna? Todėl, kad progresas ir aukšti pasiekimai įmanomi tik tuomet, kai koncentruojiesi į siaurą sritį ir ištobulėji iki maksimumo. O mes esame choreografai-šokėjai "šaltkalviai-suvirintojai"(juokiasi. - Aut. past.). Tai - ne tik šokėjų problema. Daugelis mūsų žmonių priversti imtis daugelio amatų ir praranda galimybę būti geriausiems vienoje srityje. Ačiū Dievui, aš turiu nuolatinį darbą - dėstau Klaipėdos universitete, tačiau būti laisvu šokėju ir dirbti tik projektuose - Lietuvoje būtų labai sunku išgyventi. O jeigu dar apsiribotum tik viena sritimi - tai dar sunkiau.

Galbūt todėl, kad esu lietuvis, nuo aštuntos klasės šoku tautinį šokį ir todėl, kad šis šokis yra bendruomeninis, mane jis žavi labiausiai, bet kaip kūrėjui man įdomiau kurti šiuolaikinį šokį. Kuriant tautinio šokio choreografiją tenka varijuoti tam tikromis žingsnių kombinacijomis. Stipriai išeiti už kanonų ribų negalima. Kuriant šiuolaikinį šokį - tokių ribų nėra. Žinoma, jos egzistuoja, tačiau laisvės kūrybai yra žymiai daugiau.

Apskritai man patinka visi šokių stiliai, tik ne visus moku. Jeigu galėčiau, tai mielai mokyčiausi ir hiphopo... Viską šokčiau, viską daryčiau, tačiau fizinės galimybės stabdo.

Kodėl pats pasirinkote tautinio šokio studijas?

Šoku nuo šešerių metų. Pradėjau nuo sportinių šokių, vėliau perėjau prie tautinių. Mano vadovai buvo baigę choreografijos studijas Klaipėdoje. Tuomet, kai stojau, ir dabar, kai jau pats dirbu šioje aukštojoje mokykloje, mano nuomonė nepasikeitė - Klaipėdos universitete yra geriausios choreografijos studijos Lietuvoje.

Dvejus su puse metų jau buvau gyvenęs Vilniuje, nes iš karto po mokyklos tėvai įkalbėjo pasirinkti "protingesnes" informatikos studijas. Po to, vasarą, išvažiavau padirbėti ir pakeliauti į Ameriką. Išvažiavau su keliais draugais ne užsidirbti, o pamatyti. Dirbome nuostabiame Jeloustouno nacionaliniame parke. Buvome ten atsiriboję nuo viso pasaulio, tyloje ir ramybėje, nepaprastai gražios gamtos apsupti. Ta atmosfera leido man pajusti, jog gyvenime reikia daryti tai, kas tau patinka, teikia džiaugsmą ir malonumą ir negalvoti apie materialinę gerovę. Prisiminiau posakį: "Jeigu Dievas davė burną - duos ir duonos."

Grįžęs mečiau informatikos studijas ir įstojau studijuoti choreografiją. Manau, kad šis atsitraukimas buvo lemtingas ir labai rekomenduočiau visiems abiturientams, kurie nėra apsisprendę dėl ateities, metus dvejus po mokyklos baigimo padirbti, pakeliauti, paieškoti savęs, tik tada rinktis studijas.

Tai, kad studijuodamas šokį, buvote vyresnis už bendrakursius, buvo trūkumas ar pranašumas?

Minusas dėl to, jog mano kūnas jau buvo susiformavęs, kai aš jį pradėjau dar daugiau laužyti. Dėl to gavau jo neigiamą atsaką - problemas dėl sąnarių. Pranašumas buvo tas, jog aš jau žinojau, ko noriu, ko siekiu, ir galėjau maksimaliai koncentruotis į studijas, semti viską, ką tik tau duoda, nesiblaškyti.

"Aš esu Kovo 11-oji" - jūsų, kaip choreografo, debiutas. Kodėl pasirinkote tokią tematiką? Kaip gimė spektaklio idėja?

Taip, debiutuoju kaip choreografas. Pats spektaklyje nešoku. Manau, kad kurti choreografiją ir nematyti jos iš šalies būtų labai sudėtinga. Spektaklio idėja kirba mano galvoje jau porą metų. Pradėjau mąstyti apie mūsų patriotiškumą. Kas tai yra patriotiškumas? Ką jis reiškia man ir ką jis galėtų reikšti šiandieniniam žmogui? Partizanas - žmogus, turintis tam tikrus įsitikinimus ir tikslą, dėl kurio kovoja. Kas yra šių dienų partizanai? Dėl ko mes kovojame? Ar atsirastų žmonių, kurie išeitų dėl savo įsitikinimų į mišką?

Patriotiškumas man neatsiejamai siejasi su partizanų judėjimu. Mano, dabar jau šviesaus atminimo, senelis, matė tiek vieną, tiek kitą karą. Aš su Aušra Krasauskaite dar spėjome išgirsti jo, tų įvykių amžininko, pasakojimus apie partizaninį judėjimą. Mes matėme jo akyse ašaras, kai jis prisiminė savo jaunystės įvykius. Jis pasakojo, kaip skirtingi įsitikinimai padalino to paties kaimo žmones į skirtingas stovyklas, kaip išsiskyrė kaimynai ir net šeimos: vienas brolis į mišką, kitas - į kitą stovyklą, o sesė - tarp jų.

Man pasakojo, kaip brolis sėdėjo pašiūrėje, nusitaikęs šauti į kitą brolį ir nenušovė jo tik todėl, kad jį lydėjo sesė. Kur yra žmogaus ribos? Kada mes tokiais tampame?

Senelio pasakojimai tapo jūsų spektaklio siužeto stuburu?

Iš dalies taip. Spektaklyje į senelio pasakojamus įvykius bandau pažvelgti šiandieninio žmogaus žvilgsniu. Nesinorėjo pateikti spektaklyje savo pozicijos, nes aš to neišgyvenęs negaliu nieko teigti. Net tai išgyvenę žmonės dažnai neturi aiškios pozicijos, kas yra tiesa. Mano siekis buvo, kad spektaklis sujaudintų ir sukeltų klausimų žiūrovui.

Kodėl toks spektaklio pavadinimas?

Iš pradžių buvo pavadinimas "Partizanai". Vėliau sugalvojome labiau intriguojantį, susijusį su mūsų gvildenama tema, ir kiekvienam lietuviui keliantį tam tikras asociacijas pavadinimą "Aš esu Kovo 11-oji". Kiek jis bus intriguojantis - pažiūrėsime.

Pristatykite kūrybinę spektaklio trupę?

Man pasisekė gauti labai gerus šokėjus. Džiaugiuosi, kad sutiko šokti buvęs šiuolaikinio šokio teatro "Aura" šokėjas Marius Pinigis iš Kauno, klaipėdiečiai šokėjai Aušra Krasauskaitė ir Simas Laukaitis. Spektaklio gimimo procesas buvo labai įdomus, kūrybiškas. Labai stengiausi, kad atlikėjai nenusiviltų bendru darbu, nes tai yra labai svarbu. Mūsų kūrybinėje komandoje buvo dar vienas žmogus - meno kritikė Agnė Biliūnaitė iš Vilniaus. Drauge su ja mąstėme ir gvildenome spektaklio idėjas bei temą. Ji dalyvavo ir repeticijose. A. Biliūnaitė tapo mūsų spektaklio dramaturge.

Ar suradote atsakymą į klausimą, kas Jums yra patriotiškumas?

Begalę atsakymų, tačiau vieno konkretaus - ne. Man atrodo, kad mes apie patriotiškumą prabylame tik tada, kai pajuntame grėsmę. Karo akivaizdoje man patriotiškumas yra absurdas, nes mes patys tą karą ir sukeliame, o paskui kovojame dėl kažkokios tiesos. Situacijoje, kai vienas brolis nusitaiko nušauti kitą brolį, man kyla klausimas: vardan ko? Vardan laisvos Lietuvos? Vardan žemės, kurioje mes gimėme ir augome. Mano manymu, patriotė yra sesė, kuri neima ginklo, bet lieka, kad perduotų savo vaikams mūsų tradicijas, papročius, kalbą, mąstyseną, meilę gamtai.

AKIMIRKA iš šokio spektaklio "Aš esu Kovo 11".

Aš gimęs beveik, be penkių minučių, laisvoje Lietuvoje. Kaip per rūką prisimenu, kaip žiūrėjome per televizorių sausio 13-osios įvykius ir meldėmės. Taip, aš dar nešuosi okupacijos šleifą nuo tėvų, tačiau aš jau užaugau be primestų svetimų taisyklių. Mano patriotiškumas - tai mano kalba, mano tradicijos. Aš nenoriu važiuoti kažkur kitur vien todėl, kad Lietuvoje maži atlyginimai. Manau, kad ir kitur ne šventieji puodus lipdo. Man apmaudu, jog ne visi žmonės supranta, kad mes privalome savo darbo dalį skirti valstybei, kad ji augtų.

Pats perduodate tautinio šokio tradiciją jaunimui universitete. Kas renkasi tautinio šokio studijas ir kodėl?

Dauguma jaunuolių, kurie jau šoko ar šoka tautinio šokio kolektyvuose. Ačiū Dievui ir tiems kolektyvų vadovams, kurie dar sugeba pritraukti mažus vaikus šokti tautinius šokius. Kai vaikai pašoka, pajunta tą bendrumo džiaugsmą, tampa tarsi įkalinti (juokiasi) ir vėliau renkasi šokio studijas. Patikėkite, tokių žmonių yra labai daug, tačiau dabartinė švietimo sistema, atrodo, siekia numarinti tautinio šokio studijas.

Krepšelių sistema, kai nuo stojančiųjų skaičiaus duoda 1 procentą, puikiausiai tinka tokioms specialybėms, kaip teisė ar informatika, kurias studijuoti renkasi 3 tūkstančiai, tačiau ji visiškai netinka meno studijoms, kurios niekada nebuvo tokios populiarios. Su tokia sistema mes nepajėgūs paruošti pamainos tiems vadovams, kurie, kaip minėjau, dar laiko frontą, tačiau sensta.

Praeitais metais į tautinio šokio specialybę Klaipėdos universitete įstojo 4 studentai, iš jų vienas moka už studijas. Tautinio šokio studijos kainuoja 12 tūkst. Lt per metus. Akivaizdu, kad tai sąmoningas specialybės naikinimas. Jo pasekmės gali būti labai skausmingos. Jeigu pradės byrėti tautinių šokių kolektyvai, neliks jų vadovų, kas rengs Pasaulio lietuvių dainų šventes, kurias mes įsipareigojome UNESCO saugoti ir puoselėti tokias, kokios jos yra - didelės ir gražios? Jeigu pamainos nebus - tų švenčių neliks arba jos bus visiškai kitokios.

"Sakoma, pats ąžuolas sukuria gilę, iš kurios išauga. O iš ko išaugau aš? Kiek vėliavų spalvų, kiek abėcėlių manyje sutelpa? Kokią kainą, kokia valiuta aš kasdien susimoku?
Sakoma, šviesa - kairioji tamsos ranka, tamsa - dešinioji šviesos. Kuria iš jų aš pasirašysiu savo vardą? Vardan ko pasirašysiu krauju?
Aš esu Charlie, - sakė Paryžius.
Aš esu Mariupolio vaikų darželis, - sakė Vytautas Landsbergis.
Aš esu vardan tos, - sakė mano senelis.
O kas esu aš?" - klausia šokio spektaklio "Aš esu Kovo 11" kūrėjai.