Danas Andriulionis: "Kiti mane supranta geriau negu aš pats"

Dirbtuvės - kaip parodų rūmai

Paklausėme menininką, kodėl dabar jis vis dažniau renkasi vidinę emigraciją ir socialinę izoliaciją.

"Tikrai daug kur dalyvauju, ir šiuo metu darbai kabo dailės parodų rūmų parodoje, skirtoje Klaipėdos dailininkų sąjungos 40-mečiui, Vilniaus rotušėje surengtoje menininkų klubo "Plekšnė" gyvavimo dešimtmečio sukakčiai, ir Kėdainiuose - su "Individualistų" grupės darbais. Mano tapybos supratimas panašus į pastarosios grupės, kuri laikosi lietuvių tapybos tradicijų. Man visada buvo svarbu siužetas. Aš mėgstu abstrakcijas, instaliacijas, bet ne tada, kai matau tik kažką pakratyta.

Bet nebenoriu girdėti tų "pletkų", intrigų, gudrybių, labiausiai užknisa ir dirgina tie, kurie mažiausiai daro, kaip sakau - "myžalo putą", bet daug mala liežuviais. Lankau parodas, bet paprastai vienas slampinėju pakampėmis, nemėgstu atidarymų, ypač savo parodų: pavargstu būti dėmesio centre. Nors šiaip tie atidarymai yra susitikimų vieta, žmonės bendrauja, reikia palaikyti kolegą.

Aš labai džiaugiuosi, kad mane ir vėl pakvietė Lietuvos dailės akademijos Klaipėdos vizualiojo dizaino katedros dėstytojas Saulius Jusionis vesti kursus jauniesiems, kurie ruošiasi ten studijuoti. Akademija suteikė man puikias patalpas, kurių erdvėje galiu pasistatyti ir didelę drobę. Gavęs atostoginius už tūkstantį litų nusipirkau 6 drobes 2 me x 1, 20 dydžio. Norėjau sau leisti tokį džiaugsmą", - sakė Danas.

Vienoje drobėje menininkas atiduoda duoklę Klaipėdai, čia ji yra truputėlį atpažįstama, yra švyturys, Jūros gatvė, į palmes panašūs medžiai. Sutiko su mano pastaba, jog taip ištapytos medinės durys būtų labai gražios, tik dažai taip įdomiai nenutekėtų. Sakė, kad pasiima kavos puodelį, atsisėda į krėslą ir į savo paveikslus įsižiūri per atstumą, nepatiko - išsineša į koridorių ir tuomet jaučiasi kaip parodų rūmuose.

Kai draugiją palaiko... plytos

Prisimenu dailininką sakius, kad visi turi teisę tapyti, ir jis esąs gana tolerantiškas. Bet kuo menininkas skiriasi nuo amatininko?

"Aš visą laiką savo studentams sakau: kai ateina tam tikras amžius ar laikas, suvoki, kad tas menas yra toks "plaukiantis" dalykas... Aš meno kūrinį jaučiu nugara, kai per ją bėga šiurpuliukai. Gali fantazuoti kiek nori, bet be amato tu - niekas. Aš savęs menininku nelaikau, nors buvo laikas, kai manydavau juo esąs. Esu amatininkas, man patinka pats procesas, kai viskas savaime dėliojasi, o galimybės yra neišsemiamos ir egzistuoja begalė pasaulėžiūros, pajautų perteikimo variantų", - sakė jis. Dailininkas nebesijaudina, kai kas nors jo darbus su žemėm sumaišo. Kartoja seną gerą posakį: "Šunės loja, o karavanas eina."

Kaip nebus smalsu, kokie žmonės lankosi Andriulionio studijoje - fatališkos moterys, kolegos, o gal vyksta orgijos?

"Ne, orgijų jau nebėra, todėl aš ir nebeįdomus. Nebegaliu gerti, nes, rodos, širdis išlėks lauk. O kai taip vis dėl to nutinka, pasistatau veidrodį: "Sveikas, Danai!", o "jis" protingai atsako į mano klausimus. Šnekamės apie gyvenimo prasmę, kokios tos bobos bjaurios. Turėjau draugę, ji pabėgo; kas su manim gali gyventi? Kai dabar pagalvoji, kiekviena patirtis reikalinga, nors mano kurso draugas Petras Lukošius laikėsi atokiau, neidavo su mumis alaus gert. Dabar jis skraido lėktuvu, gavęs piloto teises. Mes buvome draugų trijulė: aš, Juozas Vosylius ir šviesaus atminimo Vydas Pinkevičius, kuris kasdien nutapydavo po drobę. Vydas man dažnai skambindavo, gal jam buvo sunku, jis ne kiekvieną prisileisdavo", - pasakojo Danas. Rodos, vienatvė jam tapo prabanga. Per Jūros šventes, kaip dauguma klaipėdiečių, pabėga į Labanoro girią, kur dailininkas Aloyzas Stasiulevičius turi namelį, o į kiemą įsirėžia ežeras. Dar vienas linksmas nutikimas buvo, kai Naujus metus nutarė sutikti vienas: parsinešė į dirbtuves tris plytas ir per naktį jas ištapė, išdžiovino, nulakavo.

Kaip studentai angelus gaudė

"Klausi, kokie mano studentai, kaip jie galvoja pragyventi iš meno?Jie dar nesupranta, kad į šitą specialybę stoti reikia ne iš mandrumo, o tik tada, kai negali nedirbt. Kai dirbu, jaučiu tik džiaugsmą, aš juokiuosi iš tų, kurie sako, kad kankinasi, kai kuria - eitų tada griovių kast.

Oi, "fainų" yra studentų, nežinau, kiek jie užsidegę, bet iš 8 kokie 4, mano subjektyvia nuomone, buvo motyvuoti, įstojo į akademiją. Mes puikiausiai susišnekame, per valandą jie turi padaryti interjero eskizą, mokosi kompozicijos. Tarkime, darbas turi būti sakralus, o tu daryk ką nori, kaip sakralumą įsivaizduoji, kas tai - bažnyčios bokštas? Ne. Galbūt šviesos srautas, žvaigždynas, angelo sparnas. Ir jaunieji sugebėjo perteikti sakralumą šilta spalva. Bet aš esu tos senosios kartos atstovas, mane taip mokė profesoriai, kad pirma turi išmokti piešti, o po to idėją versti abstrakcija, ne atvirkščiai. Kitaip - tuščia", - sakė Danas Andriulionis, kuris taip veržiasi tapyti, lyg tai būtų vienintelis gyvenime likęs vertas dalykas. Vos išsimiega, jau yra pasiilgęs dirbtuvių. Mina tomis pačiomis gatvėmis šimtus kartų, stebeilijasi į žmones, gražias moteris. Kartais pagauna įkvėpimas tapyti jam nebūdinga maniera - spaudžia riebų dažą iš tūtelės lyg mažo kulkosvaidžio, ir darbas pavyksta arba ne.

Apie išgyvenimą

Danas Andriulionis sako, kad su juo viskas gerai, kadangi visus mokesčius sumoka. Rami galva. Neduok Dieve, jei nutiktų bėda kaip vienam draugui, kuris "pakalęs" neseniai skundėsi, kad namuose atjungta elektra, nes yra 20 "gabalų" skola. O kas būtų, jeigu jis pats dirbtuvių netektų? Na, pasakys kada nors akademijos vadai: "Viskas - čiuožk", ir teks susirinkti skudurus.

Kritikai negaili metaforų dailininko kūriniams, esą jo atradimai gimsta įsižiūrėjus į pulsuojančius dangaus šviesulius, darbai primena archeologų brėžinius, jiems būdingi senųjų civilizacijų architektūros ženklai, baltų mitologijos klodai. O paprasti mirtingieji ar supranta?

"Kai kas supranta, kai kas visiškai nesupranta, kai kas daugiau supranta negu aš. Įžiūri drobėse kažkokius žmones, figūras, pasižiūriu - na, jie ten, akis ar kita kūno dalis, bet tyčia jų tikrai nedariau, matyt, iš pasąmonės glūdumos... O eskizus darau, bet viskas keičiasi, čia kaip medžio auginimas", - sakė D. Andriulionis.

Neslepia, jog vieni klausia, ką reiškia jo darbai, kiti jau perpratę,parodose pasižiūrėję. Dabar toks laikas, kad pasiturintys žmonės pasilaiko pinigėlius, o kas norėtų paveikslo, tas neįperka. Danas juokiasi, kad jokia karališkoji šeima jo darbų nesigviešė, bet į dirbtuves buvo atėjusi japonų grupė ir paprašė parodyti eskizus.

"Aš sutrikau, ištraukiau tuos eskizus iš po stalo - dulkių kamuoliai, paklojau ant grindų. Paklausė, kiek už juos noriu - nežinau, ką sakyti, aš juk juos į šiukšlių dėžę išmetu. Jie nusipirko gal 10 eskizų po 100 dolerių už vieną. O kartą viename Niujorko biure nežinau kaip, atsidūrė mano didelis paveikslas. Po posėdžio, gurkšnodami viskį, žmonės nusprendė pakviesti mane į Jeruzalę, kad nutapyčiau jiems kelis paveikslus. Tai buvo ne turtingi žmonės, o labai turtingi, ir ne tik verslininkai, bet ir kolekcininkai. Kai nutapiau paveikslus, jie paklausė kainos. Pasakiau, o jie taip keistai į mane pažiūrėjo, ir prasitarė, kad mano darbai kur kas daugiau verti. Ir sumokėjo, ir tai buvo staigmena - ne dėl kainos, o kad jiems taip patiko", - juokėsi Danas. Regis, liko ištikimas jaunystės proveržiui, kai įsilinksminęs su draugu dailininku dainavo: "Man nesvarbūs sidabras nei auksas, aš valdau didžiausius turtus..."

Kelionės į save

Pamyre, Tian Šanyje jis lankėsi sovietiniais metais, pasiskolinęs pinigų. Važiuodavo į užsienyje vykusius plenerus, ne į ekskursijas.

"Pirmoji kelionė buvo į Paryžių. Kai važiavau - fantastika, prisidėjau aliejinių dažų, neva padirbėsiu, tokį svorį tempiau, o net išsitraukęs nebuvau. Tai gerai, kad bloknotą turėjau ir akvarelinių pieštukų.

Mano gyvenimo "eksmeilužės" buvo kalnai ir jachtos, iš ten neišlįsdavau, buriavau, buvau antras kapitonas jachtose "Akmena" ir "Svajonė". Plaukiojome po marias, nes anuomet pasieniečiai toliau plaukti neišleisdavo.

Nutapiau marinų, bet ne kaip Edvardo Malinausko, kurį labai gerbiu. Man visada rūpėjo ne paveikslas kaip fotografija, nes neįdomu, bet kitokia jūra, jūros idėja", - sakė autorius, kuris mėgsta tapyti skambant džiazui ar bliuzui. Klasikinės muzikos mėgsta klausytis "gyvos". Palikau jį dirbtuvėje, tarp tuščių rėmų ir džiūstančių drobių, mintydama, kad labai gali būti, jog susitiksime artimiausioje parodoje, nori Danas to ar ne.