Daiva Molytė-Lukauskienė: "Eilės ateina iš gyvenimo"

Parašei ketvirtą Tavo ir iliustruotą poezijos knygą; kuo ji kitokia, kuo skiriasi nuo ankstesnių, gal knygos gimsta iš skirtingų intencijų, aplinkybių?

Ketvirtoji - šių kraštų, pajūrio, pamario paukštis, žuvis, nuotykis, nutikimas ar istorija. Klajonė. Ieškojimas ir atradimas, o gal netektis. O jeigu atvirai, tai niekados nenutolstu nuo gimtosios Dzūkijos, Valkininkų geležinkelio stoties. Eilėraščius rašiau ne vienerius metus. O iliustracijas sukūriau, nupaišiau būdama Vokietijoje, panašiame į Nidą žvejų kaimelyje, Ahrenshoope, Luko menininkų namuose, praėjusių metų rudenį. Knygos dizainą sukūrė šviesaus atminimo dailininkas Romas Orantas.

Kurį talentą - dailininkės ar poetės laikai didesne Dievo dovana?

Visi to klausia. Nežinau. Abu talentai, o ir visi kiti talentai, kuriuos mes gauname - didelė Dievo dovana.

Buvai susidraugavusi su tragiškos lemties, egzistencinės pasaulėjautos, maištingos sielos ir dieviško talento poetu Sigitu Geda. Kokią žymę Tavo sieloje, mintyse paliko ši pažintis, ar padarė įtaką kūryboje?

Jo gyvenimas buvo sklidinas nerimasties, skaudžių netekčių, psichologinės įtampos. Kažkada esu sakiusi, kad likimas mane gausiai apdovanojo susitikimais su talentingais žmonėmis. Tai - Martynas Vainilaitis, Onė Baliukonė, Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė. Tai genialios asmenybės. Saugau jų laiškus. Kalbėdama apie S. Gedą visose situacijose išlieku santūri. Jis buvo mokytojas iš didžiosios raidės.

Su Gražina ir Sigitu Gedomis susipažinome Nidoje. Labai netikėtai ir paprastai. Išgirdęs mano pavardę, jis pasakė, kad skaitė mano eiles. Nustebau, mat buvau spausdinusi eiles tik "Moksleivyje", "Dienovidyje" ir tyliai debiutavusi 1991-ųjų "Poezijos pavasario" almanache. Nebuvau išleidusi ir pirmosios knygos "Natiurmortas su gudobelės šaka". S. Geda - jos krikštatėvis.

Jis visada sakydavo, kad galiu bet kada skambinti ir klausti jo patarimų. Apie kūrybą galėdavo kalbėti labai ilgai ir įdomiai, pateikdamas begalę pavyzdžių, kartais komiškų ir linksmų - iš jaunų, dabar jau gerai žinomų poetų gyvenimo. Be tų legendų ar pagražinimų, paskalų, galėjau skaityti nuoširdžius poeto laiškus apie viską: knygų rašymą, kraustymosi iš vieno buto į kitą, keliones, įkvėpimą, užuominas apie išdavystes, prisiminimus, apie mylimas ir nemylimas moteris.

Iš šalies žvelgiant esi laimingas žmogus, moteris, mama. Tai iš ko tos eilės randasi?

Tikrai? Atrodau laiminga? Gal? Tebūnie. Bet į galvą lenda vienas V. Mačernio eilėraštis: "Aš dabar esu labai protingas." O eilės randasi iš gyvenimo. Iš gyvenimo jos - spalvų ir atspalvių, kontrastų ir niuansų, šviesos ir tamsos, draugysčių ir išdavysčių.

Jaunystėje svaigusi nuo poezijos labiau nei nuo stipraus konjako antroje gyvenimo pusėje poezija mėgaujuosi labai retai. Kaip manai, ar mūsų vartotojų visuomenei, nusivylusiai, skubančiai gyventi, reikalinga poezija?

Į šį klausimą paprastai atsako kiti, ir laikas. Mėgaukis poezija, mėgaukis. Kai tik sustosi, kai išgirsi tylą, nuvysi šalin skubėjimą - mylėk save ir poeziją, bet gerą.

Kur esi savo eiles skaičiusi ir kuri vieta, publika paliko didelį įspūdį. Esu sutikusi Tave Juodojoje tvirtovėje.

Esu skaičiusi ir kariniame laive, ir santuokų rūmuose. Ir bažnyčioje, ir dvare. Mieste ir kaime. Atmintin įstringa netradicinės vietos: metro ar geležinkelio stotys.

Ką manai, ar poetai geriausiai skaito savo eiles, ar verčiau patikėtų tai aktoriams?

Ir vieni, ir kiti tai geba daryti. Arba atvirkščiai.

Man regis, žmonės rašo dėl to, kad sunkiai ištveria tikrovę, nes yra perdėm jautrūs, ir ieško prieglobsčio paraleliuose pasauliuose. O gal aš klystu? Ką dabar rašai? Gal prozą?

Taip, dabar gyvenu proza. Ir svajoju sukurti iliustracijas naujai savo knygai. Bet niekur neskubu.

Lakoniškas, bet daug pasakantis eilėraštis: "Šeimyninės laimės/šviečiančios dulkės/ metalo skonio/ tauraus kvapo/ paprasta forma: tikra ir aišku." Kaip du menininkai sutelpa prie vieno stalo?

Kartu su gintaro meistru esame jau aštuoniolika metų. Į galvą lenda kažkur išgirsta frazė - gyvenimas tai ne poezija, o kartūs prozos kūriniai.

Kiekvienas dirbame savo darbus. Ne tik kūrybinėse erdvėse skrajojame. Gal esame panašūs, o kartu ir labai skirtingi? Tai mus vienija.

Nutekėjau į šiuos kraštus iš nuostabaus krašto - Dzūkijos, Valkininkų geležinkelio stoties gyvenvietės. Rytais ir vakarais girdėdavau, kaip ūkia pravažiuojantys traukiniai. Net laiką žaisdamos kieme su draugėmis žinojome pagal traukinių tvarkaraštį. Dabar išlydžiu ir pasitinku praplaukiančius laivus Nidos ir Klaipėdos uostuose. Kai pažiūrime su vyru į Lietuvos žemėlapį, patys tolimiausi taškai yra vietos, iš kurių kilę mano seneliai: Dainava, Milvyda ir Nida, kurioje gimė mano sutuoktinis.

Septyniolikmetis sūnus Justas ir septynmetė dukra Ugnė Marija yra moksleiviai. Justas - šių kraštų, marių vaikas. Čia gimęs, čia augęs, pakerėtas gamtos stichijų - vėjo ir vandens. Džiaugiuosi, kad su vaikais esame draugai.